Paradoksas: nors nedarbo lygis išaugęs, o darbo vietų yra, bet pagalbiniai darbininkai nedirba ir už 800 eurų „į rankas“

Rasti darbą pradėjus naują gyvenimą – vienas didžiausių iššūkių į laisvę grįžusiems nuteistiesiems. Nepasitikėjimas, prarasti profesiniai ir bendravimo įgūdžiai, kritiškas visuomenės požiūris – tai tik dalis baimių, su kuriomis susiduria ir patys nuteistieji, ir jiems integruotis bandančios padėti įmonės.

Tačiau įsitvirtinti darbo rinkoje trukdo ne tik praeities šešėlis – neretai net turėdami galimybes dirbti nuteistieji jų atsisako arba juos įdarbinusiems darbdaviams nemenku galvos skausmu tampa tokių darbuotojų kaita.

Vertina pagal darbą, ne statusą

Nuo praėjusių metų spalio pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovė „Žalvaris“ įdarbino 21 bausmę įkalinimo įstaigoje atliekantį nuteistąjį, suteikė jiems galimybę dirbti pagalbinį darbą atliekų utilizavimo centre Kaune. Tačiau šiandien pagalbiniais darbininkais dirba 6, iš kurių nuo programos pradžios – vos vienas šiuo metu įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis.

„Kol kas dar tik bandome tokį įdarbinimo modelį, o ar jis taps ilgalaike įmonės praktika vienareikšmiškai atsakyti sunku dėl paprastos priežasties – nepastovumo. Bausmę atliekančių asmenų įdarbinimas pasižymi tuo, kad nuteistiesiems būdinga prasižengti, pažeisti įkalinimo įstaigos taisykles, dėl ko tam tikrą laiką toks asmuo dirbti nebegali. Jei asmuo iš įkalinimo įstaigos paleidžiamas lygtinai, jo gyvenamoji vieta nebūtinai sutampa su darbovietės vieta, o tai taip pat apsunkina asmens galimybes sėkmingai grįžti į socialinį gyvenimą ir integruotis darbo rinkoje“, – sako didžiausios Lietuvoje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės direktorius Vitoldas Sapožnikovas.

Pasak pašnekovo, kokybės ir motyvacine prasme ryškaus skirtumo tarp įdarbinamų žmonių pagal darbo skelbimus ar iš įkalinimo įstaigų nėra, požiūris į patikėtas užduotis esą pirmiausia priklauso nuo paties žmogaus, o čia – kaip ir bet kur kitur, vieni dirba sąžiningai ir siekia aukščiausių rezultatų, kitiems trūksta motyvacijos.

„Svarbus ir darbdavio pasitikėjimas, palaikymas. Suprantame, kad sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą tokiai socialiai jautriai grupei kaip nuteistieji nėra pati lengviausia užduotis. Tačiau norime padėti jiems įsitraukti į rinką, parodyti, kad tą patį darbą gali dirbti visi. Pas mus pagalbinis darbininkas per mėnesį vidutiniškai uždirba 800 eurų atskaičius mokesčius“, – pasakoja V. Sapožnikovas.

Pasak jo, neretai įmonės vis dar vangiai priima į darbą nuteistuosius ir dėl finansinių priežasčių. Tokių asmenų įdarbinimas susijęs su papildomomis išlaidomis darbdaviui – būtina garantuoti saugų šių darbuotojų pristatymą į darbą ir koloniją, todėl tenka samdyti transportą, kuris užtikrintų šią paslaugą. Tokios darbo vietos kaina darbdaviui, priklausomai nuo įmonės veiklos ir kolonijos vietos, kas mėnesį papildomai gali atsieiti nuo 1600 iki 2000 eurų.

Covid-19 parama sukūrė sąlygas nedarbui

Įmonė nuteistųjų integracijos darbo rinkoje programą pradėjo vykdyti 2020 metų rudenį, pajutus pirmuosius didesnius darbuotojų pritraukimo sunkumus rinkoje. Covid-19 ir karantino ribojimai situaciją pakeitė radikaliai – Lietuvoje gyvenantiems ir dėl pandemijos gaunantiems išmokas darbuotojams dirbti pasidarė nebeįdomu, o atsivežti užsieniečius ir pasiūlyti jiems darbo vietą mūsų šalyje tapo labai sudėtinga.

„Ankstesniais metais didesnių sunkumų įdarbinant sandėlio darbuotojus – pagalbinius darbininkus, atliekų rūšiuotojus, krautuvų vairuotojus ar vairuotojus ekspeditorius – nepatyrėme. Šių sričių darbuotojų ieškodavome nuolat, tačiau laisva atsiradusi darbo vieta gan greitai būdavo užimama. Ir tam neabejotinai įtakos turėjo ne tik optimalios darbo valandos – dirbame nuo 8.00 iki 16.30 val., aiškiai reglamentuotos pertraukos, bet ir tai, kad mūsų mokamas atlygis minėtų pozicijų darbuotojams atitinka vidutinį Lietuvos darbo užmokestį ar yra net didesnis“, – teigia V. Sapožnikovas.

Remiantis svetainės rekvizitai.lt duomenimis, pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ balandį išmokėtas vidutinis atlyginimas bruto sudarė 2010 eurų, o tai yra nuo 1,2 iki 1,5 karto didesnis nei kitų trijų didžiųjų atliekų sektoriaus įmonių išmokėtas vidutinis atlyginimas šių metų balandžio mėnesį.

Darbo yra, norinčių dirbti – trūksta

Tačiau net didesnis už vidutinį darbo užmokestis žemos kvalifikacijos darbuotojų neretai nebemotyvuoja. Pasak personalo sprendimų įmonės „Simplika“ ir „CVO Recruitment“ direktorės Akvilės Kazlienės, toks požiūris susijęs su keliomis pagrindinėmis priežastimis. Pirma jų – asmeninis konkretaus žmogaus nusiteikimas darbui, nenoras imtis jo nepriklausomai nuo siūlomo atlygio.

„Šiuo metu visoje darbo rinkoje vyrauja paradoksas: nors nedarbo lygis Lietuvoje išaugęs 15 proc., o darbo vietų yra, praktiškai visų sričių specialistų trūksta. Situacija sudėtinga: nors dairomasi skelbimų, į juos nebeaplikuojama, o iš susidomėjusių pozicija motyvaciją dirbti jaučia vos trečdalis“, – sako A. Kazlienė. Pasak jos, tokiam požiūriui didelės įtakos turėjo ir karantinas – daugelis jaučiasi pervargę ir darbo keitimas nepagerina emocinės būklės.

„Aktyviai dirbame su įvairių sričių kandidatais, patys jiems skambiname, siūlome darbą. Tačiau skelbimais susidomi tik maža dalis, ir tik 2 iš 10 pretendentų parodo susidomėjimą bei norą toliau tęsti pokalbį“, – sako personalo atrankos ekspertė.

A. Kazlienės teigimu, dar viena tokio abejingumo priežastis – susilpnėjęs pasitikėjimas savo jėgomis. Dalis žmonių per anksti nuleidžia rankas, bereikalingai nuvertina savo galimybes, baiminasi nepritapti. Tai ypač būdinga socialiai jautrioms grupėms – neįgaliesiems, nuteistiesiems ir kt.

Kita vertus, adaptuotis jiems tampa vis lengviau – daugelis įmonių jaučia didesnę atsakomybę mažinti socialinę atskirtį, dažniau priima norinčius dirbti. „Darbdavių požiūris keičiasi priklausomai nuo pačių darbuotojų požiūrio bei nuo to, kiek jiems darbuotojų trūksta. Jei jaučiamas jų poreikis, ieškoma visais kanalais, įtraukiamos ir labiau pažeidžiamos grupės“, – sako A. Kazlienė.

Motyvuoja ne tik atlygis

Sunkiau randant norinčius dirbti įmonės ėmė taikyti darbo vietos „pasimatavimo“ modelį – gavę kelis pasiūlymus pretendentai kviečiami išbandyti poziciją, pajausti, ar ji tinka, patinka, iš arčiau susipažinti su įmonės kultūra.

„Atlygis nebėra vienintelis motyvas. Daugeliui darbuotojų svarbi patogi darbo vieta, susisiekimas su ja, papildomos vertės, aktuali tapo nuotolinio darbo galimybė. Be to, augant išsilavinimo lygiui mažėja norinčių dirbti nekvalifikuotą darbą. Todėl pasitaiko atvejų, kad specialistai renkasi dirbti net už mažesnį atlygį, tačiau prioritetą teikia protiniam darbui“, – pasakoja A. Kazlienė.

Pasak jos, šiandien rinkoje labiausiai trūksta IT specialistų, išaugo buhalterių, finansų analitikų ir vyresniųjų buhalterių, taip pat – personalo, atrankų specialistų poreikis. Didesnio darbdavių susidomėjimo per pastaruosius metus sulaukė pardavimų, klientų aptarnavimo, skaitmeninės rinkodaros sektoriai, įvairių sričių inžinieriai. Nekvalifikuoto darbo jėgos taip pat labai trūksta.

„Dabar vidutiniškai žmonės darbą keičia kas 3–5 metus, IT sektoriuje kaita dvigubai greitesnė. Daugelis nebelinkęs užsibūti toje pačioje darbovietėje, jei nemato joje perspektyvų, drąsiau ryžtasi pokyčiams. Tuo tarpu darbdaviai taip pat ieško nusiteikusių dirbti – atsakingų, iniciatyvių, tobulėti norinčių darbuotojų poreikis išlieka kiekvienoje įmonėje“, – tikina A. Kazlienė.