Jūrate, kodėl manote, kad vaikams reikia stovyklų? Juk mokėsi 10 mėnesių, tad kodėl tų dvejų su puse negalėtų praleisti savo malonumui?
Karantino laikotarpiu visi prisibuvome namie, pailsėjome ir dabar norime ištrūkti, socializuotis. Tad stovykla yra vienas iš būdų, kaip grįžti į socialinį gyvenimą, užmegzti naujas pažintis, patirti naujų įspūdžių.
Vilija, ką jauni žmonės gali patirti išvažiuodami iš Lietuvos?
Vasaros stovykla yra ne tik smagiai praleistas laikas, bet pirmiausia tai vieta, kurioje gausu kūrybinių eksperimentų, sportinių bei akademinių iššūkių, įvairiausių patirčių ir naujų pažinčių. Drįsčiau teigti, kad tai yra atradimų ir asmeninio augimo laikas, kai jaunas žmogus naujoje aplinkoje neišvengia akistatos su savimi ir jam tenka susigrumti su savo kompleksais, baimėmis, net nepasitikėjimu savimi. Ir, galų gale, šios įvairiapusės patirtys, kurios patiriamos stovykloje, yra vainikuojamos asmeninėmis pergalėmis, dažnai pasikeitusiu požiūriu ir netgi vertybėmis.
Jau nekalbu apie ugdomą jaunų žmonių savarankiškumą, atsakomybę, bendravimo bei komandinių įgūdžių lavinimą.
Jūrate, į jūsų vadovaujamas stovyklas atvyksta vaikai ir iš kitų šalių, stovykloje bendraujama ne lietuvių kalba. Kaip jauni žmonės jaučiasi tokioje daugiakultūrinėje aplinkoje?
Užsienio stovyklose vaikai su vadovu, bendramoksliais turi bendrauti anglų kalba. Jie būna tarptautinėje aplinkoje, susiranda draugų iš įvairių šalių. Būdami toje šalyje jie gali aplankyti turistų pamėgtas vietas, paragauti tradicinės virtuvės, pažinti kultūrą. Ir, aišku, būdami be tėvų, ugdo savo savarankiškumą, gali atrasti savąjį „aš“.
Tėvai visada turi visokiausių baimių, kaip vaikai jausis be jų. Sakykite, Vilija, kaip vaikams sekasi?
Išvykimas į užsienį be tėvų savaime yra iššūkis tiek vaikui, tiek jo šeimai. Prieš kelionę oro uoste matai daug nedrąsių, tyrinėjančių žvilgsnių, su, įsivaizduoju, begale jų galvose verdančių klausimų: kas laukia, kaip seksis, ar sugebėsiu, ar patiks. Tačiau vos lėktuvas atsiplėšia nuo žemės, prasideda pokytis – vaikai ima linksmai tarpusavyje šnekučiuotis. Po to seka naujų kultūrų, papročių pažinimas, naujos patirtys. Kad ir gyvenimas viename kambaryje su kitų šalių vaikais. Nuo pat pirmos dienos jie pradeda mokytis tolerancijos, pagarbos, atsiranda noras pažinti naują aplinką, kuo daugiau sužinoti apie kambariokus ir, aišku, tėvai lieka kažkur toliau. O čia vyksta pažinimas, kaita, stebėjimas, lyginimas su savimi ir, galiu tik patikinti, kiek daug pamokų yra išmokstama, išjaučiama, išgyvenama, prisijuokiama ir prisiverkiama apsikabinus, kai stovykla jau baigiasi ir tenka atsisveikinti.
Jūrate, kaip stovykloje jaučiasi, kaip adaptuojasi mažiausieji – septynmečiai?
Jau kelinti metai stovykloje darbuojamės su mažamečiais. Vaikai iki pietų žaidimo forma mokosi anglų kalbos, o po pietų jų laukia aktyvus laikas: žaidžiami įvairūs žaidimai, einama į ekskursijas, net lankomi muziejai, žodžiu, užsiimama įvairia vaikams smagia veikla. Ir per savaitę pastatomas spektaklį anglų kalba – tėveliams parodyti, ko išmokta, kaip patobulėjo vaikų anglų kalba.
Kadangi tai dienos stovykla, vaikai iki vakaro nespėja tėvų pasiilgti, priešingai, nenori išeiti. Jiems yra daug veiklos ir įspūdžių.
Vilija, į užsienio stovyklas važiuoja vaikai nuo 12-os metų. Ar tėvai lengvai išleidžia tokias atžalas, ar paskui dažnai skambina?
Suprantu tėvų rūpestį dėl vaiko, nesvarbu, kokio jis amžiaus bebūtų. Kadangi pati matau, kaip vaikai puikiai susitvarko su naujomis permainomis, greitai susidraugauja, randa bendrą kalbą su vadovais, mokytojais ir draugais, visada tėvus raminu, kad nebijotų, jog jų vaikas yra jaunesnis. Nes vaikai geba labai greitai prisitaikyti prie kitos aplinkos, ypač, kai nėra tėvų, nes jie pasijunta savarankiški. Aišku, jei tai pirma kelionė, jei vaikas jaunesnis, nerimą galima suprasti, bet tėvams visada patariu nebijoti, pasitikėti tais žmonėmis, su kuriais vaiką išleidžia, nes tai yra profesionalai, savo srities žinovai ir tikrai niekada nenutiko kažkas, kas galėtų nuliūdinti tėvus, vaikus ar mus.
Jūrate, Druskininkuose stovyklose vaikai praleidžia po dvi savaites, kai kurie – net ir po kelias pamainas. Koks santykis su tėvais, kurie yra palyginti arti?
Visokių tėvelių turime, vieni labiau pergyvena, kiti – mažiau. Kai vaikas mažesnis, ypač jei į stovyklą išvykęs pirmą kartą, kartais tenka ir paglostyti, pamyluoti, kad ramiai užmigtų. Stengiamės, kad ir vaikai, ir tėvai būtų ramūs ir patenkinti. Ir manau, kad natūralus yra tas tėvų rūpestis, tačiau vaikai tikrai puikiai leidžia laiką, socializuojasi, smagiai bendrauja su kitais vaikais ir ugdo kitus įgūdžius. Na o jei tėvams labai neramu, visada galima susisiekti ir pasikalbėti, o labai norint – atvykti ir aplankyti vaikus.
Na o vaikai, ypač vyresni, tikrai nepasigenda tėvelių. Priešingai, jie pasakys, kad jiems dienos stovykloje pralėkė pernelyg greitai. Po metų jie grįžta į stovyklas ir net sutaria susitikti su naujaisiais pažįstamais. Turime tikrai nuostabių draugysčių ir net matome, kaip vaikai užauga ir išvyksta studijuoti. Stovyklų draugai lieka visam laikui.
Tėvai kartais stebisi, kad visus metus mokęsi vaikai ir stovyklose mokosi. Vilija, kaip vasarų atostogos dera su mokslais stovykloje?
Stovyklose vaikams tenka pakartoti tai, ko mokėsi mokykloje. Ir sakyčiau, kad tai yra labai teigiamas dalykas, nes mokinys dar kartą išgirsta informaciją, kurią jau žino ir ją jau geriau įsisavina. Taigi, grįžimas prie mokslų yra labai efektyvus dalykas. Atliktos išsamios studijos parodė, kad ilgalaikių vasaros atostogų metu yra prarandami tiek tiksliųjų, tiek humanitarinių mokslų įgūdžiai, kuriems atkurti prireikia iki dviejų mėnesių. Mano galva, tai, ko vaikai mokėsi, ir tenka pakartoti kitoje aplinkoje, su kitais mokytojais, yra tik sveikintinas dalykas.
Jūrate, kas tai yra karjeros stovykla ir ko ten galima išmokti moksleiviams?
Šioje stovykloje vaikams bandome atskleisti, kuo jie skiriasi, kuo unikalūs, siekiame, kad jie rastų savo stipriąsias puses, jas tobulintų ir išbandytų save kitoje veikloje. Norime, kad suprastų, jog mūsų gebėjimai yra skirtingi – juk vieniems geriau sekasi atlikti vienas užduotis, kitiems – kitas. Tad siekiame padėti vaikams apsispręsti, įvertinti save, dirbti komandoje ir joje jausti savo vertę.
Pabuvęs tokioje stovykloje, vaikas atranda pagarbos kitokiam jausmą, supratimą, kad esame unikalūs ir neturime būti vienodai gabūs visose srityse. Vienas yra sportiškas, kitas – meniškas, atsiranda žinojimas, ką geba, ir gali tam skirti daugiau laiko, energijos, nei eikvoti tam, kas nesiseka. Ir kad nereikia galvoti, jog jis yra kažkoks nevykęs ar kad su juo kažkas negerai, kai nesiseka viena ar kita sritis. Tada vaikai lengviau susiranda veiklas, grįžę į mokyklas lengviau renkasi mokomuosius dalykus. Taip pat karjeros stovykla padeda suprasti ir dėl būsimos specialybės – kur krypstama, apie kokią galvojama.
Vilija, jūsų dukra dalyvavo stovykloje užsienyje – ką parsivežė iš multikultūrinės stovyklos?
Išvykimas į stovyklą dukrai buvo labai reikšmingas įvykis. Ji grįžo labiau pasitikinti savimi, patobulinusi anglų kalbą, susiradusi naujų draugų, paragavusi kultūrinių skirtumų, ir, manau, tapusi daug žingeidesnė ir galbūt tolerantiškesnė kitiems, savo aplinkai.
Ir nors šios kartos vaikai gerai moka anglų kalbą, tačiau buvimas toje tarpkultūrinėje aplinkoje gerina tarimą, turtina žodyną, tobulina klausymo ir kalbėjimo įgūdžius. Tai su niekuo nesulyginama nauda, kurios negausi vien klausydamas ar žiūrėdamas filmą. Pats bendravimas, energija, kurią gauni bendraudamas su kitataučiu, būdamas su juo, leisdamas laiką, klausydamas pamokų, kurias dėsto anglakalbiai mokytojai, taikantys savo metodus, kurie vaikams yra tam tikra naujovė – tai neabejotina nauda.
Į stovyklas suvažiuoja vaikai iš Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Rusijos, Čekijos, Turkijos ir t.t. – yra platus tautybių ir būsimų potencialių draugų spektras.
Jūrate, o kaip stovyklose sekasi vyresniesiems, tarkime, septyniolikmečiams? Tokiems nepasiūlysi kamuoliu pažaisti.
Nepasakyčiau, kad jie atsiriboja nuo jaunatviško gyvenimo. Stovyklose jie bando rasti save, ir, žinoma, puikiai leidžia laiką, mezga pažintis, draugystes. Atlieka specialų testą, kuris padeda rasti savo stipriąsias puses, tad gali galvoti, ir kokią specialybę ateity rinktis. Tam karjeros stovykla ir skirta.
Taigi, ko palinkėtumėte tėvams ir jauniems žmonėms – kaip pasirinkti stovyklą, kurioje prasmingai praleistų vasarą?
Vilija: Žinant, kad daugelio vasaros stovyklų programas rengia specialistai, puikiai išmanantys vaikų raidos ypatumus, mums, tėvams, belieka pasitikėti ir teisingai parinkti stovyklą pagal savo vaiko polinkius, talentus ir poreikius. Skatinčiau nebijoti, leisti vaikams geriau save pažinti, atrasti savo išskirtinumą, stiprybes, geriau pažinti draugus, įvertinti bendradarbiavimo svarbą, kas yra šiandien labai aktualu. Ir tegul jie pasineria į pramogas, savarankiškus sprendimus ir asmeninius atradimus. Taigi, atverkime jiems šias galimybes ir nevaržykime jų. O mes, tėvai, nebijokime nežinios ir naujovių.
Jūratė: Aš tiesiog kaip mama galėčiau akcentuoti, kad vaikams reikia duoti naujų patirčių. Tarkime, mano sūnus yra sportininkas, o aš jį siunčiau vis į kitas stovyklas: skautų, anglų kabos, teatro, robotikos, stovyklą su gyvūnais. Juk ne visada turime galimybių namuose leisti vaikui išbandyti save įvairiose veiklose. Ir jei jis vieną dalyką gerai daro, tarkime, yra meniškas, nebūtinai ir stovykla turi būti tokios pat pakraipos. Bandykite įvairias veiklas, įvairias stovyklas. Aš buvau sutarusi su savo abiem sūnumis, kad jie kasmet išbandys vis kitą stovyklą, vis naują veiklą. Gal ne visada tai jiems patikdavo, bet grįždavo su puikiomis emocijomis, naujomis pažintimis ir naujomis patirtimis. Taigi tėveliai turi kalbėti su vaikais ir nepalikti jų vasarą ant sofos – tai baisiausia, ką galima jiems duoti.
Taigi, vasara yra laikas, kai mes galime vaikams suteikti prasmingą laisvalaikį. Kviečiu nepalikti vaikų ant sofutės, ant asfalto, o suteikti jiems prasmingą lavinimą. Ir, žinoma, siūlau išlaikyti balansą. Prisiminkime psichologų auksinę taisyklę, kad po mokyklos vaikams keturias savaites visgi gerai yra nieko neveikti. Bet du su puse mėnesio galbūt ir per daug. Tad pagalvokime, kaip prasmingai vaikai galėtų praleisti tas kitas keturias savaites. To jums visiems ir linkiu.
***
„1toks unikalus“ edukacinė laida paremta daugialypių prigimčių ir intelektų teorija (angl. Multiple Natures), kurią sukūrė Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius.
Stevenas Rudolphas, nagrinėjęs Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją, iškėlė klausimus, kodėl vienas žmogus, kurio lingvistinis intelektas aukštas, gerai rašo knygas, o kitas – kalba didelėms minioms. Kas juos skiria? Stevenas tai aiškinosi ir sukūrė dar vieną sistemą, papildančią daugialypius intelektus. Jis sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų sistemą. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti – piešdami, treti – scenoje.
Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus – prigimtis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti – kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems – kitos.
Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!
