Ar seniai esate Italijoje?
Gegužę sukanka 12 metų, kai aš gyvenu Italijoje. Čia atvykau, nes buvau įsimylėjusi šią šalį ir mano svajonė buvo gyventi būtent Romoje. Norėjau gyventi apsupta istorijos ir įstabios architektūros, meno ir kultūros, ten kur šviečia saulė ir yra skanus maistas. Man buvo 24 metai ir aš norėjau la dolce vita – pagyventi kaip kino filme! Kas galėjo būti geriau už Italiją? Perfrazuojant mano mėgiamo režisieriaus Paolo Sorrentino filmo pagrindinį herojų, gyvenimas juk per trumpas švaistyti laiką ir gyventi ar daryti, kas nepatinka. Paprasta, ar ne?
Jei rimtai, studijuodama pagal Erasmus programą atsidūriau Romoje. Tai truko tik 3 mėnesius, bet jų užteko, kad suprasčiau, jog noriu čia grįžti ilgam. Pradėjau mokytis italų kalbos, nes supratau, kad be jos tokiame mieste kaip Roma labai mažai galimybių rasti kvalifikuotą darbą. Studijavau, dirbau Lietuvoje, bet tuo pat metu ieškojau galimybių Italijoje. Ir man pasisekė – Romoje radau darbo skelbimą, kuris idealiai atitiko mano patirtį bei rašomo ekonomikos magistro darbo temą. Fortūna! Konkursą laimėjau, o darbdavys sakė tokio motyvacinio laiško dar nebuvo regėjęs. Susikroviau lagaminą ir išvykau. Dirbau verslo konsultacijų ir tyrimų srityje.
Kokių sunkumų patyrėte? O gal kaip tik, priešingai – viskas ėjosi kaip per sviestą?
Kai pildai savo svajones, viskas klojasi lengvai, o gal tiksliau būtų sakyti, nejauti sunkumų. Man regėjosi, viskas lengva, tik reikėjo atidžiau pasiplanuoti laiką, nors kitiems iš šono atrodė, kad aš kalnus verčiu. Aš visada gyvenime buvau aktyvi. Dirbau, studijavau, dalyvavau papildomoje studentų atstovybės veikloje, dalyvaudavau konferencijose ir seminaruose įvairiose Europos šalyse, todėl buvau pripratus prie įtempto gyvenimo ritmo.
Kai pradėjau gyventi ir dirbti Italijoje, norėjau ir turėjau baigti pradėtas KTU magistro studijas Lietuvoje. Per perlaikymų savaitę turėdavau išlaikyti visus egzaminus ir įskaitas, negalėdavau gauti skolų, nes tuomet nebuvo pigių ir tiesioginių skrydžių, taigi, galimybių dažnai skraidyti neturėjau.
Italijoje du kartus per savaitę po darbo eidavau į italų kalbos kursus, labai norėjau išmokti šnekėti šia melodinga kalba. Laisvalaikiu rašiau magistro darbą, bet labai norėdavosi spėti ir į vakarėlius – Roma toks miestas, kur visada kažkas vykdavo ir norėdavosi visur sudalyvauti. Tad išmokau, kad kai nori, viskas įmamona, savo ribas nusibrėžiame tik mes patys.
Ir kaip nutiko, kad pradėjote organizuoti vestuves?
Įmonėje, kurioje dirbau, baigėsi projektai. Susirasti Romoje kitą darbą pagal mano kvalifikaciją, atrodė misija neįmanoma. Buvau pernelyg jauna, o patirtį turėjau per didelę – tokioje šalyje kaip Italija tai gali būti ir kliūtis. Niekada nebūčiau pagalvojusi apie vestuvių sritį, bet viena pažįstama netikėtai paklausė, ar galėčiau padėti suplanuoti vestuves Italijoje.
Pradėjau domėtis. Tuo metu Lietuvoje vestuvių užsienyje mada dar žengė pirmuosius žingsnius, o Italijoje aš nebuvau pirmoji, atėjusi į rinką, todėl man buvo lengviau. Gyvendama čia galėjau pasiūlyti ir konkurencingas kainas, ir tai, ko čia negyvendamas žmogus niekada nežinos. Mano stiprioji pusė buvo ta, kad pati buvau išbandžiusi tai, ką siūliau savo klientams. Juk į Italiją daugelis atvyksta vedami svajonių – būtent to, ko čia atvykau ir aš. Renginių organizavimo patirties turėjau, galėjau viską pasidaryti pati.
Na o kuriant savo verslą panaudoti ir pritaikyti įgytas verslo ir marketingo žinias man pačiai buvo iššūkis. Lenktynės su savimi. Bendrauti ir pažinti naujus žmones man labai patinka, o nuolat bendraudama su klientais lietuviais neprarandu ryšio su Lietuva. Mylių Italiją, todėl dalintis tuo, ką ji turi geriausio – malonumas.
Ką reikėjo perprasti, ko išmokti, gal su kažkuo susidraugauti?
Atėjau iš daug sunkesnės verslo srities, todėl vestuvių planavimas man buvo atgaiva, o nebedirbti ofise kasdien aštuonias valandas – didelis pliusas. Italijos verslo kultūra orientuota į santykius, o mes, lietuviai, stengiamės privengti gyvo kontakto, daugelis esame susikaustę.
Italijoje gebėjimas bendrauti ir mokėjimas komunikuoti ypatingai svarbūs, o asmeniniai santykiai lemia, ar bus užmegzta ilgalaikė partnerystė. Italams patinka daryti verslą su žmonėmis, kuriuos žino. Aš išmokau lengvai užmegzti pažintis (tai nebuvo lengva) ir mokėti rasti kalbą su visais. Laisvai ir gerai jaučiuosi bet kokioje aplinkoje – ar tai būtų 5* viešbučių savininkai, kilmingi italai, ar aptarnaujantis personalas.
Ir mano klientai kartais net neįsivaizduoja, kiek papildomų siurprizų gauna vien dėl to, kad tą paslaugą užsakau aš. Visoje Italijoje turiu lbai daug pažinčių viešbučių, restoranų, pramogų srityje. Ir išties – nerealu nuvažiavus į Veneciją, Kapri salą ar Amalfi pakrantę turėti pažįstamų, kurie tave kviečia vardu ar atpažįsta gatvėje.
Ar skaičiavote, kiek jau surengėte vestuvių? Kaip sekėsi per pandemiją?
Žinoma, skaičiuoju ir žiūrėdama į sarašą atsimenu kiekvieną porą, su daugeliu jų palaikome ryšius iki šiol. Per 7 metus surengiau daugiau kaip 100 vestuvių visoje Italijoje. Vestuvių švenčių būta įvairių – nuo mažų iki didelių. Dėl pandemijos pernai organizavau tik 10 vestuvių ir dauguma buvo vestuvės dviese.
Manau, mažų vestuvių tendencija labai išpopuliarės – būtent dėl Covid. O Italija liks patraukli šalis ir dėl vestuvių, ir dėl čia leidžiamo medaus mėnesio. Šiuo metu ministras pirmininkas sako, kad Italija planuoja atsidaryti nuo gegužės 15 dienos, o šventės bus galimos nuo birželio 15-os, tad labai tikiuosi, kad greitu metu šios datos bus patvirtintos ir oficialiai. Labai tikiuosi, kad poros, kurių vestuves planavome pernai ir teko perkelti į šiuos metus, galės laimingai atšvęsti. Buvo didelė įtampa nežinoti, kaip planuoti ir ką sakyti, nes niekas nebuvo aišku, deja, situacija nepriklauso tik nuo Italijos. Tad labai tikiuosi, kad jaunieji, tiek išlaukę, galės atšvęsti. Taip trūksta šiuo metu gerų emocijų.
Ko tikitės iš šių metų?
Vestuvės nesustos, nes meilė nugali viską, tačiau pandemija pristabdė renginių rinką. Man buvo puikus metas sustoti ir paanalizuoti esamą situaciją bei pradėti vystyti naujas idėjas. Juk norint galima įžvelgti ir naujas galimybes. Kartu su kolege lietuvaite pastebėjome, kad Lietuvos verslui yra sudėtinga įžengti į Italijos rinką, t. y., žinoti visus itališkos biurokratijos ir italų kultūros niuansus.
Tad pradėjome kurti konsultacinį projektą, kuris padėtų lietuvių verslo idėjoms ateiti į Italijos rinką. Pakalbėję su pažįstamais Lietuvos verslininkais pamatėme, kad tokio projekto poreikis yra, tačiau profesionalų, kurie teisingai išanalizuotų Italijos rinką bei pateiktų galimas įžvalgas ir analizes, nėra. Nusprendėme to imtis mes. Taip gimė mūsų idėja – Verslo konsultacijos Italijoje, kurios netrukos išvys dienos šviesą. Mano kolegė taip pat turi ilgametę verslo bei konsultacijų srities patirtį Lietuvoje ir Italijoje. Taigi pademija mus paskatino ne tik pačioms judėti pirmyn, bet ir padėti tai daryti įmonėms, kurioms aktualūs verslo santykiai Italijoje.
Kaip vertinate – kieno dėka pasiekėte tai, kur esate dabar? Kas buvo jūsų karjeros variklis?
Norėjau gyventi taip, kad būtų ką prisiminti. Norėjau turėti galimybę daryti tai, kas patinka, ir gyventi, kaip noriu. Norai nebuvo maži, o ir kai kurie malonumai labai daug kainuoja, tad supratau, kad teks dirbti, ir daug. O norint dar gerai ir uždirbti, neužtenka plaukti pasroviui. Reikia perlipti per save ir daryti tai, ko kiti nedaro, reikia rungtyniauti su savimi. Tad atsakymas būtų toks: supratimas, kad viskas priklauso tik nuo manęs.
Esu dėkinga tėvams, kurie išklausydavo mano ateities planus, sakydavo: „Daryk, bet būk protinga“. Aš norėjau, kad jie manimi didžiuotųsi.
Už itališkas pamokas esu ypač dėkinga savo sužadėtiniui, kuris mane visada palaiko. Man tai yra labai svarbu.
