Pirmakursė Laima Vilniaus kolegijoje studijuoja pradinį ugdymą. Ji jau dabar dirba pagal pasirinktą specialybę - yra pradinukų korepetitorė, padedanti geriau įsisavinti lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo medžiagą. Anksčiau Laima dirbo su renginiais. Galvodama apie studijas, ji dvejojo, rinkosi tarp pedagogikos ir renginių organizavimo. Pasirinkusi pirmąjį variantą, visgi neapleido ir renginių. Dešimt metų šokusi pilvo šokį, dabar ji veda būrelį ir turi savo šokių kolektyvą, rašoma pranešime spaudai.
Laima, kas nulėmė tavo apsisprendimą stoti į pedagogiką?
Manau, svarbiausia buvo laiku suteiktas autoritetas. Esu pakeitusi keturias mokyklas. Paskutinė mano mokykla buvo katalikiška Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija. Joje lietuvių kalbą ir literatūrą man dėstė mokytoja Kristina Stučienė. Ji buvo man autoritetas visais atvejais. Tai mokytoja, kuri laužo standartus. Ji man aiškiai parodė, kaip reikia ir kaip nereikia mokyti. Ji visuomet būdavo pasipuošusi aukštakulniais ir raudonai pasidažiusi lūpas (juokiasi). Atrodo, kur tik ji eina, visi ją girdi ir mato. Matydama tokį autoritetą, pati panorau tapti mokytoja. Visgi pasirinkau mažųjų pedagogiką.
Kodėl pradinukai, o ne vyresni mokiniai?
Dar pati mokydamasi mokykloje, dirbau su vaikais - padėdavau jiems mokytis, dirbau aukle, auklėtojos padėjėja vaikų darželyje. Taigi, aplink mane visuomet būdavo daug mažų vaikų, kurie skatino jiems padėti. Pati daug ko iš jų išmokau. Jie paprasčiau žiūri į gyvenimą, yra nuoširdūs, dar neišmokę meluoti, tad visuomet sako, kaip yra. Mes, suaugusieji, turime daug apribojimų, rėmų, stereotipų, o vaikai dar nėra jais apsistatę. Dėl to jie atneša daug pozityvių išgyvenimų į kasdienybę darbe.
Mokytojo specialybės prestižas Lietuvoje yra žemas. Vyrauja stereotipas, kad mokytojai daug dirba ir mažai uždirba. Ar tai tavęs neatbaidė?
Kai rinkausi studijas, aplankydavo mintys, kad visą gyvenimą dirbsiu prie lentos, uždirbsiu minimumą ir reiks daugiau kantrybės, nei turiu. Visgi pati pedagogika bėgant laikui labai pakito. Mokytojas jau nebėra tik skirtukas knygoje, parodantis, kurioje temoje šiuo metu esame. Mokykloje mokytojai dirba pusę dienos, o likusį laiką savo tempu ruošiasi pamokoms. Yra daugybė galimybių kelti kvalifikaciją, dirbti korepetitoriais, prie įvairių projektų, neformaliojo švietimo srityje. Galima netgi keliauti po pasaulį, dalyvaujant mokyklas vienijančiuose projektuose. Įsigilinus matyti, kad galimybių yra išties daug. Tačiau atgyvenęs stereotipas sako, kad mokytojas tiesiog visą gyvenimą tik stovi prie lentos. Dar moksleivius galbūt atbaido tai, kad, dvylika metų atsimokius mokykloje, vėl reikia į ją grįžti (juokiasi).
Manau, kad nemažai mokytojų nesutiktų su tavo nuomone, kad darbo nėra daug. Žinoma, klasėje mokytojas praleidžia mažiau nei aštuonias valandas. Tačiau reikia ir ruoštis pamokoms, taisyti mokinių darbus, pildyti dokumentus.
Dirbant su vyresniais moksleiviais, namų darbų taisymo išties nemažai. Tačiau pradinukai pagal visus reikalavimus negali gauti daug namų darbų. Internete yra prikurta daug užduočių vaikams, kurias galima naudoti nemokamai. Pakanka rasti užduotis, atitinkančias dėstomą temą. Žinoma, norint įnešti į pamokas daugiau savitumo, galima užduotis kurti pačiam. Tačiau, jei mokytojas pavargęs, tądien neturi laiko, yra puiki galimybė pasinaudoti gausiais ir lengvai prieinamais ištekliais.
Kaip sekasi studijuoti? Ar patinka patys mokslai?
Labai patinka. Nors daug kas mane stengėsi atkalbėti nuo pedagogikos, tačiau jaučiu, kad labai patinka ši sritis. Studijos labai informatyvios ir įvairios. Pavyzdžiui, turime paskaitų apie streso valdymą, skaitmeninius išteklius ir kt. Turime galimybę dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. Taigi, jau studijų metu mums sudaromos galimybės įgyti patirties.
Minėjai, kad mokytojo darbas nėra vien stovėjimas prie lentos, kad yra ir kitų galimybių. Kokį darbą įsivaizduoji save dirbančią po studijų?
Bent dalį laiko norėčiau dirbti „prie lentos“. Darbas mokykloje man daug ką reiškia. Jis yra panašus į darbą scenoje. Kasdien, stodamas prie auditoriją, mokytojas turi ją suvaldyti ir perduoti kažkokią žinutę. Tai man šiek tiek primena teatrą. Taip pat norėčiau padirbėti neformaliojo ugdymo srityje. Galbūt galėčiau organizuoti konferencijas mokytojams ar kada nors pati tapti lektore.
Ar gali mokytojas Lietuvoje gerai gyventi?
Tikrai gali, jei tik nori. Jei žmogus kasdien eina į mokyklą nepatenkintas, galvodamas, kad Petriukas tikriausiai ir vėl bus nepadaręs namų darbų, tai toks žmogus neturės noro dirbti daug ir gerai. Kiek mokytojas uždirbs, priklauso nuo mokyklos. Privačiose mokyklose mokytojų atlyginimai yra tikrai padorūs, vastybinėse – mažesni. Nemažai uždirbti galima ir dirbant korepetoriumi. Net ir dirbant valstybinėje mokykloje galima rasti būdų uždirbti daugiau, pavyzdžiui, vesti būrelius, organizuoti renginius, kelti kvalifikaciją. Jeigu asmuo dirba noriai, mėgsta savo darbą, tai ir daugiau valandų išdirbęs jis pavargs mažiau nei tas, kuris dirba tarsi per prievartą. Žinoma, svarbu nepamiršti ir pailsėti.
Vyrauja stereotipas, kad, norint dirbti mokytoju, būtinai reikalingas pašaukimas. Kaip manai, ar „paprasti“ žmonės be ypatingo pašaukimo gali dirbti šį darbą?
Man atrodo, kad pašaukimo vaidmuo yra per daug sureikšmintas. Svarbiausia yra jausti norą mokyti, reikia ta profesija žavėtis. Svarbu pasiruošti ne tik mokyti, bet ir pačiam mokytis visą gyvenimą. Tai svarbu ir kitose profesijose, tačiau dirbant mokykloje – ypatingai. Kasmet ateina skirtingi mokiniai, keičiasi kartos, mentalitetai. Prie to vis iš naujo reikia prisitaikyti. Taigi, svarbiau nei pašaukimas, manau, yra gebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir perprasti vaikų charakterius, parinkti jiems mokyti tinkamus metodus.
Kuo svarbi mokytojo profesiją? Ką mokytojas gali pakeisti kitų žmonių gyvenimuose?
Lietuvių kalbos mokytoja, apie kurią pasakojau pokalbio pradžioje, kartą paklausė mokinių, kas yra jų autoritetai gyvenime. Nemažai bendraklasių įvardijo vieną ar kitą mokytoją. Mane sužavėjo galimybė kažkieno gyvenime tapti autoritetu. Juo gali tapti ir kitų profesijų atstovai – policininkas, gydytojas ar valgyklos darbuotoja, kuri visuomet draugiškai šypsosi. Iš mokyklos laikų atmintyje geriausiai išlieka ne dalykas, o mokytojas, asmenybė.
Kaip galėtum padrąsinti abiturientą, kuris svarsto, dvejoja, ar verta rinktis pedagogo profesiją? Kaip jis galėtų suprasti, ar tai tikrai jo kelias?
Mano asmeninis patarimas: jei norite tapti mokytoju, stumkite į šalį atgyvenusius stereotipus apie šią profesiją. Turbūt apie jokį darbą nėra prikurta tiek daug mitų ir stereotipų, sklandančių tarp žmonių, žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, kuriamas įspūdis, kad mokytojas yra bejėgė, pavargusi, nieko pakeisti negalinti, mažai uždirbanti būtybė. Yra priešingai. Turbūt niekur tiek daug visko neišmoksite, nesužinosite ir išmoktų įgūdžių taip aktyviai netaikysite kaip mokytojo kailyje. Ši specialybė visko pilna. Ją verta rinktis tiems, kurie nori ir geba prisitaikyti, nuolat mokytis ir keistis.
Straipsnį parengė: Aistė Borjas
