– Juliau, kelis dešimtmečius dirbote psichologijos srity, o paskui – didžiulis pokytis – turizmas. Kaip tai įvyko?
– Keli dešimtmečiai – per skambus pasakymas. Tai buvo 15–20 metų, įskaitant studijas. Turbūt geriausia būtų pasakyti, kad tai ir buvo to kelio pasekmė. Kurį laiką atrodė, kad psichologija-psichoterapija yra mano pašaukimas ir man patiko.
Visgi, kažkuriuo momentu pradėjau jausti, kad tie vaizdai, kuriuos matau vis kartojasi, pavargstu, nebeteikia to malonumo, kurį teikdavo anksčiau.
O vieną dieną supratau, kad jau nebegaliu. Tada natūraliai pradėjau ieškoti, kas man jaunystėje patikdavo. Prisiminiau tikras keliones. Ne tas po vidinį žmogaus pasaulį, o tikras paprastas keliones, kurios teikdavo džiaugsmą ir malonumą.
Įprasta manyti, kad su amžiumi žmogus turėtų daugiau atsigręžti į save ir savo vidumi daugiau keliauti. Man nutiko atvirkščiai.
– Apklausus „Delfi“ portalo skaitytojus, paaiškėjo, kad net 96 proc. yra galvoję kardinaliai keisti savo profesiją. Agne, sakykite, ar jums teko sutikti daug žmonių, kurie iš esmės keitė savo veiklą?
– Žinoma. Tokių žmonių esu sutikusi ir labai daug. Turbūt tai yra natūralu, nes toks mano darbas – jau daugiau nei penkiolika metų dirbu karjeros koučingo specialiste.
Žmonės į mane kreipiasi būtent tada, kai nori keisti karjerą. Mes daug šnekame. Perėjimas iš vienos karjeros srities į kitą neįvyksta per vieną naktį.
– Tai jūsų tie 96 proc. nestebina?
– Visiškai. Yra atlikti tyrimai, kurie parodė, kad daugiau negu 70 proc. žmonių yra nepatenkinti savo darbu. Klausimas tik tas, kodėl jie dažnai visą gyvenimą kankinasi ir nesiryžta to pakeisti.
– Juliau, kaip jumyse tas sprendimas keisti darbą gimė? Kada tapo aišku, kad būtinai reikia?
– Jeigu atvirai, tai aš tą sprendimą priėmiau per vėlai. Kai supratau, kad būtent darbas sukelia man tokius fizinius simptomus kaip: galvos skausmas, aukštas kraujospūdis, depresija ir pan. Tie simptomai gali būti įvairiausi, kiekvienam žmogui skirtingi, todėl reikia save stebėti. Mano kūnas šaukte šaukė, kad reikia pokyčių, bet aš tai ignoravau.
Apskritai, tai buvo ilga kelionė. Tai yra ilga kelionė ir net tada, kai nusprendi pakeisti ir, kai pradedi keisti. Ta kelionė nėra lengva, nes turi savo profesinių įgūdžių bagažų, pažinčių, nes turi savo pasirinkimą integruoti į savo gyvenimą. Pakeitus karjerą, labai daug kas pasikeičia.
– Agne, sakykite, kokios priežastys dažniausiai lemia žmonių sprendimą keisti karjerą?
– Kaip pasakojo Julius – viena iš priežasčių yra kūno signalai. Sąmoningi žmonės juos jaučia ir atkreipia dėmesį. Man patinka su tokiais žmonėmis dirbti, nes jie ateina laiku. Deja, ateina žmonių, kurie jau rimtai serga. Dažnai tai būna migrena, virškinimo sutrikimai, depresija, perdegimas. Taip jaučiantis keisti karjerą yra sudėtinga. Pirmiausia reikia iš esmės atsistatyti. Net nepatarčiau to daryti, nes rezultatai gali būti visiškai kitokie nei tikitės.
Kita priežastis – vadovo pasikeitimas. Kai išsiskiria vertybės, atsiranda didelių nesutarimų. Tada žmonės prisimena savo svajones: keliauti, fotografuoti, maistą gaminti ir pan.
Būna, kad žmogų atleidžia iš darbo. Tada jis ateina pas mane ir sako, kad jam jau laikas kurti kažką savo.
– Juliau, ar baisu buvo?
– Taip, labai. Sirgau visomis keturiomis ligomis, kurias išvardijo Agnė. Ir depresija, ir migrena, ir virškinimo sutrikimai kamavo, ir perdegimo sindromas buvo išsivystęs. Dirbau ligoninėje. Kai vieną kartą man pačiam prijungė lašinę, supratau, kad taurė perpildyta, turiu savo gyvenimą keisti.
– Kaip baimę įveikėte? Kur sėmėtės stiprybės?
– Man labai padėjo religinė bendruomenė, vienuoliai. Buvo taip, kad išvažiavau ryte į darbą, bet atsidūriau vienuolyne. Ten buvau suradęs vienuolius, kurie ir melsdavosi, ir palaikydavo. Be jų turbūt būtų buvę labai sunku ištverti.
O kitas dalykas, mano mama sakydavo: „ – Dievas duonos tau visada duos“. Taip, gal sumažės tavo pajamos, atkris kai kurie žmonės, bet tu tikrai ištversi, išgyvensi. Renkiesi eiti keliu, kuris teiktų daugiau džiaugsmo, kad ir su kriaukšleliu duonos...
– Agne, įsivaizduokime, esu 35–40 metų amžiaus ir staiga man viską gyvenime reikia keisti – baisu. Kaip jūs patartumėte su baime kovoti?
– Su baime nereikia kovoti, nes tada ji linkusi augti. Labai patarčiau su ja susidraugauti. Tą padaryti padeda pokalbių partneris – bendramintis, draugas, buvęs bendradarbis, mokytojas, konsultantas. Žmogus, kuriuo keičiantysis karjerą pasitiki. Garsiai išsakyti savo būgštavimus ir nuogąstavimus tikrai verta.
Kai žmonės keičia karjerą, ypač brandžiame amžiuje, dažniausiai bijo prarasti statusą, pajamas, pasitikėjimą savimi, suklysti ir, kaip tai atsilieps jo reputacijai. Kartais bijo, kad pašlis santykiai šeimoje, ypatingai, jeigu karjerą keisti nori vyras. Jei pajamos sumažės, turės konfliktų su žmona. Moterys dažnai bijo, kad nukentės šeima, vaikai, nes neskirs tiek daug dėmesio. Galbūt vėliau pareidinės iš darbo namo, bus emociškai labiau išvargusi. Kai žmogus įvardija, ko konkrečiai bijo, lengviau kiekvieną baimę nagrinėti atskirai ir tam yra atitinkamos technikos.
– Apklausa „Delfi“ portale parodė, kad net 75 proc. žmonių mano, kad amžius yra svarbus karjeros keitimui. Tačiau 83 proc. sakė, kad tai daryti verta net ir perkopus 40 metų. Jeigu žmogus profesiją įgijo būdamas 23-ejų metų, tai 40-ies jis net nėra pasiekęs savo profesinio kelio pusiaukelės. Šiuo metu Lietuvoje pensinis amžius yra 65 metai... Atrodo, jei pirmų 100 metrų gerai nenubėgai, tai artimiausias kilometras tau jau nešviečia. Agne, kaip jūs pakomentuotumėte tokį požiūrį į amžių, kuris mano galva, yra visiškai neteisingas?
– Pritarčiau, kad neteisinga yra graduoti žmones, pagal amžių. Vis dėlto, daug metų darbo rinkoje stebiu pokyčius – kai žmogui yra 40 ir daugiau metų, jam rasti darbą yra sudėtingiau. O ką jau kalbėti apie darbą visiškai naujoje srityje. Manau, kad tą reikia suprasti, bet bijoti – tikrai ne.
Gyvenimas yra per trumpas, kad dirbtume nepatinkantį darbą, bet yra žmonių, kurie mėgsta kankintis. Visgi, yra ir tokių, kurie vieną dieną neapsikenčia, ir nesvarbu, kiek jiems metų. Turiu klientų, kurie net būdami 55–60 metų kardinaliai pakeitė karjerą. Čia daugiau lemia ne amžius, o charakteris, savybės ir kompetencijos.
– Juliau, pasidalykite, kokį dar savo potencialą paskutiniu metu atradote?
– Pernai, kai ekskursijos buvo labai apribotos, paskui visai nebegalėjo vykti, atradau tokį dalyką. Net negalėjau įsivaizduoti, kad jis kada nors taps mano gyvenimo dalimi. Tai – dailusis čiuožimas.
Pradėjau čiuožti, pradėjau mokytis šokių ant ledo ir supratau, kad yra tobulas sporto, fizinio aktyvumo ir meno derinys.
Kitas svarbus dalykas – atsirado mane palaikančių žmonių. Žmonių palaikymas, kai kažką keiti, yra labai svarbus. Viena pažįstama pasiuvo man partnerę – lėlę Margaritą. Beje, kai ji pati, būdama vidutinio amžiaus pajuto norą siūti lėles, aš ją palaikiau. Sakiau bandyti, negalvoti, kad neturi išsilavinimo, patirties, tiesiog daryti, kas patinka.
Noriu paskatinti ir kitus žmones, kad nebijotų. Lengva nebus – tai reikia priimti. Kažkam nepatiks, kažkas nepriims, kažkas lips ant skaudžių vietų, bet viską įmanoma praeiti. Jei bent vienas ar du žmonės, kuriais pasitiki, tave palaiko, to pakanka.
– Agne, akivaizdu, kad žmogus, nepanaudojęs savo potencialo, dėl to kenčia. Vis dėlto, nieko nekeičia. Kaip manote, kodėl?
– Į šitą klausimą, manau, geriau atsakytų psichologas ar psichoterapeutas. Manau, kad priežastys, kodėl žmogus renkasi kančią, o ne džiaugsmą, yra gilios.
Iš dalies net mūsų, lietuvių, tautoje yra užkoduota labiau rauda, negu linksma dainuška. Šią temą palikime nagrinėti psichologams.
Tiesa, kartais būna taip, kad žmogus tiek užsivelia savo „burbule“, kad net nepagalvoja. Arba pagalvoja, bet kažkas iš jo aplinkos tą mintį iš karto nužudo.
Kai pastebite, kad artimas žmogus ima kalbėti, jog kažko nebenori daryti, svarbu parodyti, kad girdime jį. Vis dėlto, svarbu paklausti, ką jis nori daryti, kaip nori gyventi. Jeigu žmogus ima suprasti, kiek daug pakeitęs darbą gautų ir, kiek palyginti nedaug prarastų, priimti sprendimus jam tampa daug lengviau.
– Kaip dar kartą neužlipti ant to paties grėblio? Kaip pažinti, kad ta veikla ir bus tai, ką noriu daryti, kas man sekasi?
– Žmogui kartais reikia užlipti ant to paties grėblio kelis kartus, kad pagaliau atsibustų ir suprastų, kad reikia keisti kažką ir pradėti nuo savęs.
Kadangi kalbate apie potencialą, labai svarbu žmogui suvokti, pamatyti, kur yra mano tikrieji talentai, ką man patinka daryti, kas man lengvai sekasi. Mes talentų turime ne vieną ir ne du.
Dažnai man klientai sako: „ – Na ir kas, kad man lengva maistą gaminti. Iš to juk nepragyvensi.“ O gali. Turiu pavyzdžių. Teisingai Julius sakė, galbūt uždirbsi mažiau, bet būsi laimingesnis. Bet gal uždirbsi daugiau. Nepabandęs, nesužinosi.
– Juliau, ką palinkėtumėte žmonėms, kurie mano, kad pokytį daryti verta, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedrįsta?
– Palinkėčiau nebijoti. Jeigu jaučiate, kad iki galo tam dar nepribrendote, gyventi su viltimi, kad tas laikas ateis. Prisimenu vieną vakarą, kai po paskutinės čiuožimo sesijos išėjau iš Akropolio. Buvo gal kokia 22 val. Sėdau į autobusą. Leidosi saulė. Staiga man toptelėjo – koks gražus mano gyvenimas.
Svarbu suprasti, kad tas džiaugsmas, ta pilnatvė tikrai kažkada ateis. Gal ne iš karto, kartais reikia pakentėti. Ir tie pokyčiai kartais gali būti skausmingi, bet tas gražus vakaras, kai tavo gyvenimas bus nuspalvintas gražaus saulėlydžio spalvomis, ateis. Kantrybės, kantrybės ir kantrybės. Ir, aišku, tikėjimo.
– Agne, koks būtų jūsų palinkėjimas?
– Gal nesakyčiau nebijokite. Jūs galite bijoti ir tai yra visiškai normalu, bet pradėkite apie tas baimes su kažkuo kalbėtis. Ne su tais, kurie jus temps žemyn, sakys, kad nesąmonė, ką sugalvojote. Atraskite tuos, kurie išklausys, kurie įkvėps.
Kitas variantas, kai pokytis jau įvyko, kai netekote darbo, ir būtinai reikia kažką kurti. Darykite tai savu tempu, raskite palaikymą ir pasiruoškite. Tinkamas pasiruošimas gali garantuoti didelę dalį sėkmės.
„1toks unikalus“ edukacinė laida paremta daugialypių prigimčių ir intelektų teorija (angl. Multiple Natures), kurią sukūrė Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius.
Stevenas Rudolphas, nagrinėjęs Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją, iškėlė klausimus, kodėl vienas žmogus, kurio lingvistinis intelektas aukštas, gerai rašo knygas, o kitas – kalba didelėms minioms. Kas juos skiria? Stevenas tai aiškinosi ir sukūrė dar vieną sistemą, papildančią daugialypius intelektus. Jis sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų sistemą. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti – piešdami, treti – scenoje.
Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus – prigimtis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti – kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems – kitos.
Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną šeštadienį 12 val.
