– Rokai, kada pajutote, kad esate multipotencialas – gebate užsiimti daugeliu veiklų, o kai kuriomis iš jų – vienu metu?

– Konkrečiai tokio momento nebuvo. Galbūt tai pasireiškė tuo, kad nuo pat vaikystės viskas mane labai domino. Kažkuriuo gyvenimo etapu jaučiausi, jog nežinau, koks yra tas vienas dalykas, kuris mane labiausiai domina, ir pavydėdavau žmonėms, kurie žinodavo.

Nuolat blaškiausi ties skirtingomis sritimis. Kažkada pasidariau asmenybės testą, nes norėjau išsiaiškinti, koks yra mano kelias. Galvojau, gal duos atsakymą, kur yra mano stiprioji pusė, bet ir jis rodė, kad mano gebėjimai ir interesai pasiskaidę plačiai ir daugiau ar mažiau vienodai.

– Gediminai, daug metų dirbate, daug kalbate šia tema. Ar dažnai sutinkate žmonių, kurie gali ir save realizuoja įvairiose veiklose?

– Su tokiais žmonėmis susitinka turbūt kiekvienas. Susitinka tada, kada bendrauja su 3–5 metų vaiku. Paprastai to amžiaus vaikai turi begalę gebėjimų įvairiausiose srityse ir klausimas čia būtų toks: kodėl tie gebėjimai su amžiumi siaurėja?

Vyras ir berniukas
Foto: Shutterstock

Manyčiau, kad yra kelios priežastys. Esminė – kol kas mūsų visuomenė, turiu galvoje Vakarų visuomenė tokių žmonių „neužsako“, jai nelabai jų reikia.

Panašu, kad šiandien yra orientuojamasi į specializaciją. Vaikas nuo mažumės pradedamas įstatinėti į tam tikrus rėmus ir galiausiai jo gebėjimai pasireiškia vienoje srityje ir dar galbūt jis dar turi kokią nors laisvalaikio pramogą, taip vadinamą hobį.

– Kiek man tekę kalbėti su žmonėmis, kuriuos galima pavadinti multipotencialais, jie pasineria giliai į kokią nors veiklą, pasiekia gerų rezultatų, o paskui jiems tampa nebe įdomu. Tuomet pasineria į kitą sritį ir istorija kartojasi. Rokai, ar jums yra taip nutikę?

– Jūs kalbate ir aš matau save. Viskas taip ir vykdavo. Ne tai, kad vienu metu darydavau daug dalykų, bet kiek atsimenu save, išsirenku vis naują interesų sritį ir visa galva neriu, siekiu joje būti tikrai geru. Ar tai būtų astronomija, ar gročiau gitara, ar būgnu, ar žaisčiau futbolą, ar kt.
Visuomet būdavo tas momentas, kai 120 proc. domėdavausi ta sritimi, ir visada ateidavo tas momentas, kai pasidarydavo nuobodu. Tuomet natūraliai dėmesį patraukdavo kažkokia kita sritis ir vėl su tokiu pačiu užsidegimu į ją nerdavau.

– Esu pažinęs daug žmonių, kurie įvairiomis sritimis domisi daug ir giliai, praleidžia nemažai laiko ir skiria daug energijos – nevaikšto paviršiumi, nėra tinginiai. Rokai, ar nekyla nerimas, kad gal kažkas su manimi negerai – daug dirbu, giliai pasineriu, o paskui kažkas ima ir pasikeičia?..

– Galbūt po mokyklos baigimo šiek tiek nerimavau, nes nežinojau, ką studijuosiu. Pirmais metais net niekur nestojau. Tiesiog galvojau, ar kada nors rasiu tą dalyką, kurį noriu studijuoti, giliai domėtis, nes viskas po kokių metų ar pusantrų man pasidaro nuobodu. Visgi didelio streso nepatyriau.

– Gediminai, ar dažnai nutinka, kad žmogus turi tiek daug potencialo, tiek daug kur galėtų save išreikšti, jog jam tai tampa problema?

– Be abejo, tokių žmonių yra, bet kam mums kalbėti apie kažkur toli esančius žmones, kurių nėra šioje laidoje, todėl, kad atkreipkite dėmesį į tai, ką pasakojo Rokas.

Pasiūlyčiau žmogui, kuris žiūri šitą laidą, skaito tekstą, paklausti savęs: jeigu vietoje Roko sėdėtų 7–10 metų vaikas, juk galvotume, kad, žinoma, reikia pabandyti viską, o dabar tarsi atrodo nerimta, kad nereikėtų taip blaškytis, reikia susikaupti.

Visgi kol kas mūsų visuomenė labiau vertina ne asmenybės raišką, o profesinę specializaciją. Tai pastaraisiais dešimtmečiais vyksta švietimo sistemoje ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje.
Šiandien Amerikoje du trečdaliai pamokų mokyklose jau tapo anglų kalba arba matematika. Tai reiškia, kad socialiniams, humanitariniams mokslams, menui lieka mažiau laiko.

Į šitas sritis orientuojamasi, todėl, kad jose pasiekti rezultatai lemia, ar mokinys įstos į universitetą. Įstojęs į universitetą, irgi yra specializuojamas.

Manau, kad ne vienas prisiminsime kokį nors straipsnį, užuominą, pokalbį apie tai, kad Lietuvoje trūksta santechnikų, mūrininkų, vairuotojų. Lažinuosi, kad niekas neprisimins pasisakymų, kad trūksta filosofų.

Ar po penkiasdešimt metų kam nors rūpės, kad šiandien Lietuvoje buvo per mažai vairuotojų? O kad nebuvo filosofo, žmogaus, turinčio platesnį požiūrį, galinčio jungti tarpdisciplininius dalykus, įvairias mokslo šakas (kaip tik čia šiandien daromi didieji atradimai)? Tokių žmonių trūkumas gali būti juntamas ir šiandien, ir po penkiasdešimt metų.

– Rokai, ką atsakydavote, kai jūsų vaikystėje klausdavo, kuo norite būti užaugęs?

– Nepamenu, bet turbūt tradiciškai: astronautu, gaisrininku... Atsimenu, kad tikrai pavydėdavau kioske dirbančioms pardavėjoms. Galvodavau, kad tai yra pats geriausias darbas, nes aplinkui tiek daug saldainių ir jos gali vienos tuo saldainius valgyti. Dar pinigus skaičiuoja kasoje – labai turtingos... Paskui nuomonė pasikeitė (šypsosi).

– Iš tiesų, astronautas papuola į vieną tų specialybių, kur reikalingas multipotencialas. Juk astronautas yra ir inžinierius, ir su psichologija turi būti nesusipykęs, ir vieną kitą knygą gyvenime perskaitęs, ir pan. Gediminai, kokiose dar specialybėse, jūsų manymu, multipotencialumas yra tarsi reikalavimas?

– Jei vaiko paklaustume, kuo jis norėtų būti užaugęs, atsakyme jis įvardytų profesiją. Nepasakytų, kad nori būti geru žmogumi, laimingu žmogumi, geru tėvu ir pan. Tokių atsakymų nepasitaiko, o jei ir pasitaiko, tai labai retai.

Jie kaip ir nurodo vaikui, kad šiandien dar nesi kažkuo, vos dar nesi žmogumi, o kai turėsi specialybę, tada jau būsi. Jau tapsi kažkuo.

Šitas prieštaravimas labai gerai matomas formaliajame ugdyme. Ko jame nėra, tačiau ko neformaliame ugdyme yra labai daug.

Joga namuose
Foto: Shutterstock

Internete rasime daugybę pasiūlymų, patarimų, kaip mokytis jogos, meditacijos, savęs tobulinimo, bendravimo, galėčiau tęsti ir tęsti. Visi jie yra už formalaus ugdymo ribų. Jų nemoko nei mokykloje, nei universitete.

Iš vienos pusės matome, kad žmonėms jų reikia, jie nori kitokių kompetencijų negu, kad suteikia profesinis išsilavinimas, tas išsilavinimas, kuris veda link kokios nors profesijos. Jų reikia, bet jų trūksta.

Čia kartu atsakymas, kodėl įvairūs kaip jūs pavadinote – multigebėjimai – neišsiskleidžia. Nes iš vienos pusės kol kas jiems nėra „užsakymų“, o kitas dalykas, kai mes kalbame apie gebėjimus, apie kompetenciją žmogaus, tai jos yra įvairios. Yra bendresnės kompetencijos, pavyzdžiui, bendrauti, prisistatyti, konkuruoti, būti atsakingam, organizuotam, savarankiškam ir jų nesusiesime su viena profesija. Tarsi štai šiame darbe reikia būti atsakingam, o štai šiame – jau nebereikia. Tarsi vairuotojas turi būti atsakingas, o dirbantis prie elektrinės pulto gali būti ir neatsakingas.

– Jeigu mes pasižiūrėsime į aukščiausio lygio finansų specialisto potencialą ir tokio paties lygio nusikaltėlį, kuris vykdo labai panašią veiklą, ir turi tokį patį potencialą tik jų vertybės skirtingos. Vienas yra linkęs mokėti mokesčius, kitas – kitus dalykus daryti. Visgi jų potencialas yra labai panašus, jie abu geba gerai atlikti tam tikras veiklas, bet juos išskiria vertybės. Grįžtant prie potencialo lavinimo, Rokai, neretai pas mane ateina jaunuoliai, kuriems vienuoliktoje klasėje reikia pasirinkti dalykus, kuriuos mokysis. O jiems viskas sekasi: ir kalbos, ir matematika, gamtos mokslai, ir menai. Kaip jums mokykla: ar padėjo realizuoti potencialą?

– Mano gyvenime buvo labai skirtingų etapų. Iki dešimtos klasės labiau domėjausi viskuo, kas už mokyklos ribų, nebuvau taip įsigilinęs į mokslus. Net atsimenu save kaip neklaužadą, kuris ne itin klausydavo mokytojų ir pan. Vėliau pradėjau stipriai mokytis ir man tai labai patiko.

Apie švietimo sistemą – vienas dalykas, ką ji gali pasiūlyti, o kitas – kokioje aplinkoje esi, kaip ji tave formuoja. Gali turėti gerus vadovėlius ir pan., bet, jeigu nesi tinkamoje aplinkoje, jeigu mokytojas nebus tinkamas, tai nebūtinai jis gerai perduos informaciją. Šiaip mokykloje man tikrai pakako laiko tam, kas buvo duota, kažkokių papildomų veiklų už mokyklos ribų neieškojau.

– Gediminai, jei tėvai pastebėjo, kad vaikas talentingas daugelyje sričių, kaip neuždaryti to dangtelio, nepasakyti, kad štai čia dabar mes tave truputį pakurstysime, o šitas tu užmiršk. Kaip tėvams elgtis?

Rytis Jurkėnas
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


– Ugdyti vaikus yra sunkus darbas. Visi tėvai nori savo vaikams gero, bet ne visiems pasiseka. Jeigu grįžtume šimtą metų atgal, tarkime į XIX a. pab. – XX a. pr., kas tuo metu yra inteligentija, bent didesnė dalis? Tai yra dvarininkų vaikai. Paprastai tie vaikai mokosi namuose, kol išvyksta studijuoti. Jie mokosi mišrioje klasėje – yra skirtingo amžiaus. Juos moko vienas mokytojas, tačiau jie tampa inteligentais, mokančiais kelias užsienio kalbas, žinančiais filosofiją, mokslą, meną, sugebančiais patys kurti.

Kaip šiandien mes žvelgiame į kai kurias kaimo mokyklas, kuriose vyksta lygiai tas pats. Nesu atsakingas politikas, tai man lengviau pasakyti, kad kartais į juos žvelgiama kaip į atsilikusius nabagus, kuriems reikia papildomų sąlygų, kad jie rašto pramoktų ar pan. Pagalvokime, kuo skiriasi tas XIX a. inteligentas ir šiuolaikinis kaimo vaikas? Didžiąja dalimi skiriasi aplinka ir vertybėmis, nes jis XIX a. žmogus žinojo, kad privalo būti išsilavinęs, o dabartiniam kartais jau nuo mažumės sako, jei jau kaime išmoksi lopeta griovį kasti, tai džiaukis tuo. Tai labai akivaizdus skirtumas, kuris lemia vaiko, paauglio potencialo išsiskleidimą ir jo gyvenimo kelią.

– Palieskime dar vieną temą – pasiekimus. Imkime profesionalų muzikantą. Jis groja keturias, šešias, aštuonias valandas per dieną tam tikrą laiko tarpą. Net yra žinoma tokia dešimties tūkstančių valandų taisyklė, kuri nurodo, kad po to laiko mes tampame kažkokios veiklos profesionalu. Rokai, ar nesudėtinga jums pajausti pasitenkinimą savo pasiekimais?

– Kiekviena veikla atneša naujų atradimų, kaip ir minėjau, nedarau visko vienu metu, o specializuojuosi vienoje srity. Jaučiu pasitenkinimą dėl to, nes atrandu kažką naujo.

Foto: Ignas Rusilas

Įžengiu į naują, nepažįstamą teritoriją, kur labai greitai jaučiasi progresas. Man labai patinka tas greito progreso jausmas, kuris turbūt ir sulėtėja laikui bėgant. Kad ir pradėjau groti gitara. Šiandien nemoku, o dvi dienas pasimokiau ir jau moku naują dainą groti. Laikui bėgant, turbūt daugiausia žmonių ir meta dalykus, kai būna sunkesnis momentas, kai reikia įgūdžius įvaldyti. Paskui vėl atsiranda nauja greito progreso atkarpa. Pasitenkinimas dingsta tuo metu, kai pasidaro nuobodu. Tada jau pradedu dairytis aplinkui ir pamatau naują sritį, kuria norėtųsi pradėti domėtis labiau.

– Gediminai, XXI a. pasaulinė rykštė yra perdegimas. Jūsų nuomone, ar labiau perdegti linkę specialistai, ar tie multipotencialai?

– Turbūt kiekvienas jaučia, kad multipotencialams lengviau perdegimas ateina, nes jie tiesiog gali pakeisti veiklą, rasti naujų užsiėmimų, galiausiai gali vienus įgūdžius perkelti į kitą sritį.

Įsivaizduokime, pavyzdžiui, muzika ir bankininkystė. Pamėginkime sujungti bankininkystę ir muziką. Jeigu pavyks sujungti pinigų valdymą ir pritaikyti muzikos dėsnius būsime pralenkę daugelį kitų toje srityje. Todėl tie įvairiapusiai gebėjimai suteikia privalumų, bet privalumai dažnai susiję su trūkumais.

Jeigu vienintele vertybe laikysime uždirbamų pinigų kiekį, tai veikiausiai besispecializuojantis vienoje srityje žmogus gali pasiekti finansiškai geresnį rezultatą.

Foto: Shutterstock

Vėlgi nekalbėkime apie tuos, kurie gaus Nobelio premiją ir yra išskirtiniai genijai. Vidutinių gabumų žmogus finansiškai daugiau pasieks, jei jėgas skirs vienai sričiai. Tačiau, ar jo gyvenimas bus įvairus, įdomus, turiningas ir galiausiai laimingas, dėl to galėtume labai pasiginčyti. Čia atrodytų, kad įvairiapusiai gebėjimai suteikia daugiau galimybių ir daugiau laimės.

– Rokai, ko palinkėtumėte jaunuoliams, kurie dar tik renkasi savo kelią, bet yra pajutę, kad jiems daug kur sekasi. Ką jiems daryti?

– Palinkėčiau nepriimti sprendimų per greitai. Baigęs mokyklą, pasirinkau metus niekur nestoti. Tai man labai padėjo: turėjau laiko pasižvalgyti, save labiau pažinti be papildomo spaudimo iš tėvų, švietimo sistemos. Taigi, jei nežinai, ką daryti, geriau ieškoti veiklos, kuri domina, o ne šokti stačia galva į bet kur. Labiau pajausti, ko iš tikrųjų nori, o kas atkeliauja iš išorės: tėvų, draugų, visuomenės. Labiau įsiklausyti į savo vidinį balsą, jeigu jis dar nėra garsus, tai nesijaudinti, nes viskas ateina su laiku.

– Gediminai, koks būtų jūsų palinkėjimas tiek suaugusiems, tiek jauniems žmonėms, kurie galbūt ir nori specializuotis, bet jaučia, kad yra dar kažkas greta?

– Visada galima linkėti laimės, sveikatos ir pinigų. Aš priminčiau dar vieną dalyką, kurį turi išmokti jaunas žmogus. Jis mokosi daugelio dalykų, pavyzdžiui, tikrai visi žinome, kad sinusas ir tangentas, vargu, ar didžiajai daliai žmonių gyvenime bus reikalingas, tačiau mokytis yra naudinga, nes tai lavina smegenis, ugdo gebėjimą daryti sprendimus.

Paauglystė, ankstyvoji jaunystė yra tas laikas, kai mokomasi priimti sprendimus, kas bus reikalinga daugelyje sričių. Sprendimas tuoktis dėl to, kad merginos daili figūra, irgi neblogas sprendimas, bet mes jaučiame kad jis yra abejotinas lygiai taip pat sprendimas rinktis profesiją visam gyvenimui dėl to, kad patiko mokytojas.

Foto: Shutterstock

Todėl atkreipiu jaunų žmonių dėmesį, kad reikia mokytis priimti sprendimus, nes tai viena iš kompetencijų. O tėvams, pedagogams patariu, kad jie turėtų padėti jaunam žmogui spręsti. Nespręsti už jį, o padėti spręsti. Paaiškinti, kaip surinkti informaciją, kuo remiantis daryti sprendimą ir pan.

„1toks unikalus“ edukacinė laida paremta daugialypių prigimčių ir intelektų teorija (angl. Multiple Natures), kurią sukūrė Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius.

Stevenas Rudolphas, nagrinėjęs Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją, iškėlė klausimus, kodėl vienas žmogus, kurio lingvistinis intelektas aukštas, gerai rašo knygas, o kitas – kalba didelėms minioms. Kas juos skiria? Stevenas tai aiškinosi ir sukūrė dar vieną sistemą, papildančią daugialypius intelektus. Jis sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų sistemą. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti – piešdami, treti – scenoje.

Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus – prigimtis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti – kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems – kitos.
Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.

Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną šeštadienį 12 val.

Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!