– Neringa, kas jums yra muzika?

– Jeigu kalbėti apie pasirinktą kelią, apie savo dar vaikystėje pasirodžiusį įgimtą talentą, nes jį paveldėjau iš tėčio, kuris buvo pats sau muzikantas, galima sakyti, kad muzika yra pusė mano gyvenimo. Kitas dalykas su muzika susijusi visa mano veikla televizijoje, koncertuojant su vaikais „Tele Bim-Bam“ grupėje, statant roko operas, muzikinius projektus. Tai darant praėjo didžiulė mano gyvenimo dalis. Dabar daugiau muzikos klausau negu atlieku. Bet muzika yra visada, kiekvieną dieną šalia manęs.

– Virginija, o kas jums yra muzika ir kada supratote, kad tai neatsiejama jūsų gyvenimo dalis?

– Muzika yra ta sritis, per kurią atradau labai daug kitų dalykų. Labai gerai prisimenu tą momentą, kai man buvo 9 metai, išsizyziau mamos, kad leistų mane į muzikos mokyklą ir nuo to laiko prasidėjo mano muzikinis kelias.

Gerai pažįstu fortepijono meną, kadangi esu baigusi fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Muzika padovanojo labai daug patirčių. Dar prieš ruošdamasi laidai, skaitydama apie intelektus, pagalvojau, kad muzika yra tas įrankis, kuris davė daug įgūdžių, reikalingų ne tik grojant, koncertuojant arba dirbant pedagoginį darbą su vaikais, bet net ir užsiimant administracine veikla.
Jaučiuosi labai stipriai apdovanota galimybe mokytis muzikos, su ja draugauti ir reikštis ne tik per klausymą ir atlikimą, bet pažįstant ją iš visų pusių, kuriose daug niuansų tokių, kaip valios stiprybės ir pan.

Foto: Unsplash

– Neringa, ką muzikinis lavinimas galėtų duoti kiekvienam vaikui? Nuo kokio amžiaus galėtume pradėti apie tai galvoti?

– Sureaguosiu į tą puikų žodį „išsizyziau“, nes aš turiu kitą praktiką. Lankiau chorą „Liepaitės“, jau buvau visiškai nebenorinti to daryti. Tada išsizyziau, kad mama nupirktų raudonas trikotažines kelnes, ir už tai pažadėjau, kad toliau lankysiu chorą.

Jei kalbėti apie tai, nuo kada pradėti galvoti apie muzikinį lavinimą, tai ritmo jausmas yra jau kūdikystėje. Vaikelis, girdėdamas muziką, nori judėti, barškinti žaisliuką, nori imti į rankytes instrumentuką, su kuriuo galėtų „būgnauti“. Tai vyksta iki metukų.

Pati tris vaikus užauginusi, kurie visi muzikuoja, tai šitą dalyką žinau. Jau dvejų metų žmogus gali parodyti, ar jis turi įgimtų muzikinių gebėjimų. Tas labai jaučiasi ir „Tele bim-bam“ darželyje. Kiek jis muzikai imlus, aktyvus pamokėlėse, o svarbiausia, kiek jose yra laimingas. Kiek išreiškia teigiamų emocijų.

Daugumai vaikučių muzika yra pats pirmasis suvokiamas komunikavimo su pasauliu būdas. Čia dar nėra to vertinimo, ar – užlipo meška man ant ausies – gabus aš ar ne.

– Virginija, jūsų nuomone, ką gero gali gauti vaikai ir paaugliai, lankydami muzikos pamokas, tiesiog klausydami muzikos?

– Naudos yra įvairiapusės. Paantrinčiau Neringai, kad amžius yra ganėtinai ankstyvas, kadangi ritmo pojūtį vaikas jaučia dar būdamas labai mažas.

V. Unguraitytė Levickienė yra profesionali fortepijonistė

Mūsų studijoje turime grupeles, kuomet su mamytėmis vaikučiai prie muzikos pratinasi dar būdami pusės metukų amžiaus, o būdami 2–3 metų muzikos pažinimo pamokose jau gali drąsiai save išreikšti.

Toliau lankant muzikos pamokas arba savarankiškai muzikuojant, naudos gaunama labai daug ir įvairiapusės.

Mokantis muzikos, pasijungia tam tikros juslės ir įgūdžiai, kurie yra labai stipriai susiję su koncentracija. Jeigu mes norime išmokti kūrinį pagroti, padainuoti, atlikti, turime sutelkti dėmesį. Išsiugdyti valią, kad gebėtume keletą ir daugiau nei keletą kartų atlikti tuos pačius veiksmus su instrumentu. Taip vaikai gauna gerosios disciplinos, kuomet mokomės dirbti, kad pasiektume rezultatą.

Na ir, žinoma, meninė išraiška. Kartais nuoširdžiai nustembame, kai pamatome muzikuojančius savo studijos mokinius ar apskritai muzikuojančius vaikus, kai jie užlipa ant scenos. Jie daro neįtikėtinus dalykus.

– Neringa, kaip suprasti, kad vaikas turi aukštai išreikštą muzikinį intelektą?

– Tai yra tas stebuklas, kuris savyje talpina labai daug klausimų ir atsakymų. Ko tas žmogeliukas atėjo į šitą pasaulį? Mes, tėvai, tiesiog privalome būti prie jo tiek, kad pastebėtume esminius dalykus. Tiek muzikinį talentą, tiek kitas jo unikalias savybes. Tai yra mūsų, tėvų, pareiga. Vaikas pirmiausia yra šeimoje. Jis ten atsiskleidžia, ten pradeda reikšti save ir tai tėvai turi pamatyti. Kitu atveju yra padaroma žala – nepamatyti vaiko talento. Tai mamos ir tėčio darbas – stebėjimas, o po to vedimas teisingu keliu.

– Žinote, kiekvienam savas pingvinukas yra pats gražiausias, žiūrime į savo vaiką ir atrodo, kad jis Stradivarijus, Paganinis...Kaip atpažinti talentą tėvams, kurie apie muziką neišmano?

Rytis Jurkėnas


– Jeigu trūksta savos patirties, drąsos, tada galima kreiptis į specialistus. Ar į visai mažučių vaikų mokyklėles, kalbėtis. Pirmiausia yra ritmo pojūtis, muzikavimas atsiranda nuo ritmo pojūčio. Paskui reikia stebėti, kaip jis klauso muzikos. Ar jisai kartu juda ir bando dainuoti? Sakykime, mano dukra jau dvejų metų niūniuodavo televizoriaus reklamų melodijas, į kurias pati net neatkreipdavau dėmesio.

Tai yra buityje matomi dalykai. Ar žmogus nori prieiti prie instrumento, jei toks yra namuose? Ar jį domina? Aišku, jeigu mes juo naudojamės, grojame, vaikas susidomi daug anksčiau. Kaip jis reaguoja į muziką? Atsisėdote į mašiną, važiuojate, įsijungėte muzikos? Ar ji dirgina vaiko vaizduotę, ar jis linksmai reaguoja? Visa tai ir yra pirmieji požymiai.

– Virginija, kaip jūs patartumėte atpažinti vaiko muzikinius gebėjimus?

– Pritarčiau Neringai, kad tai pastebima namuose. Kai vaikas pasiima puodus namuose, du pieštukus ir pradeda ritmuoti. Aišku, aš esu mama, kuri gali įsiterpti, testuką padaryti, paploti, paprašyti, kad tam tikrus veiksmus pakartotų. Ar vaikas jaučia ritmą, matosi jau ankstyvame amžiuje. Paskui muzikalumą galima pastebėti iš melodijų atkartojimo.

Darželyje yra muzikos specialistas, kuris tikrai pastebės, kad vaikas yra į tai linkęs. Kartu dainuojant, galima matyti, kurie vaikučiai yra drąsesni, kuriems intonuoti sekasi lengviau. Mokyklose taip pat.
Šiandien turime sąlygas tokius dalykus pastebėti, įvairiausių užsiėmimų nemažai.

– Konsultuodamas susiduriu su tokia situacija: jaunas žmogus, kuris yra baigęs muzikos mokyklą, pasakoja, kad paskutinį kartą grojo, kai baigė muzikos mokyklą. Maždaug prieš 3–4 metus... Labai svarbu pastebėti muzikinius gabumus, bet būna taip, kad, jei tėvai, yra baigę muzikos mokyklą, jie įsitikinę, kad ir vaikai turi ją baigti. Neringa, kas nutinka, kai tėvai turi tokią nuostatą?

Foto: Shutterstock


– Pirmasis klausimas, kas mums yra vaikas? Ar tai mūsų lūkesčių ir plano dalis? Jeigu jis yra mūsų lūkesčių ir plano dalis, tai jis tarsi privalo daryti tai, kas nepasisekė mums. Tai, ko mes troškome.
Čia yra labai svarbus vaiko augimo proceso klausimas. Ar jį paleisti savuoju keliu ir žiūrėti, į kurią pusę vystosi jo asmenybė?

Jeigu kalbėti apie „Upės“ pradinės mokyklos muzikos pamokas, kurios visiškai skiriasi nuo vykstančių kitose mokyklose tuo, kad mes leidžiame jau priešmokyklinėje klasėje medituoti.
Mes neorientuojame vaikų į rezultatą, mes stebime juos procese. Štai tada įvyksta tas tikras savęs pažinimas muzikoje – kai tu ją jauti taip, kaip nori. Taip, kaip tau atsiveria širdelė tuo metu.

Einant į muzikos mokyklą, kurią ir aš, ir mano vaikai baigė, yra kitaip. Ją vis dėlto reikia ją pabaigti, nes tėtis ar mama taip nori. Taip darė jie, taip darė galbūt jų tėvai. Čia, manyčiau, yra ta blogoji pedagogikos ir auklėjimo pusė, kai vaikas išmoksta atlikti tai, kas iš jo yra reikalaujama, pats to nemylėdamas.

Ir tada iš tikrųjų, šiandien pabaigiau smuiko klasę ir mano smuikas dulka padėtas ant spintos.
Kai dirbau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vokalo dėstytoja, girdėdavau kitokių istorijų. Žmogus turi puikų balsą, neapvaldytą, bet puikų. Ir klausą turi, bet jis turi nuostatą, kad niekada nedainuos.

Nes jam taip pasakė dažniausiai mokykloje, choro vadovas. Ir kiek man reikėdavo psichologiškai dirbti, kad įtikinčiau žmogų, jog taip nėra.

Foto: Shutterstock

Aišku, stebuklas, kad žmogus pagaliau patiki ir atsidaro. Labai svarbu, kas yra šalia mūsų. Kokį jam duoda impulsą, pasitikėjimą savo jėgomis. Nes muzikavimas pirmiausia yra laimė. Laisvės pojūtis. Kodėl žmonės dažnai sako, kad dainuoja tiktai duše? Nes niekas negirdi ir tuo metu yra laisvas. Ant jo bėga vanduo ir jis gali išsišaukti, išsiniūniuoti, išsidainuoti.

Labai tikiu, kad šiais laikais mūsų pedagogai į kiekvieną žmogų žiūri individualiai. Neuždeda jam bloko visam gyvenimui, dėl kurio paskui tas žmogus negali būti tiek laimingas, kiek jis yra. Ir, koks jis laimingas, kai to bloko atsikrato. Jis skraido padebesiais!

– Virginija, ką jūs pasakytumėte apie tokias situacijas, kai tėvai neatsižvelgia į vaikų gebėjimus. Kai atveda vaikus į jūsų studiją, kuriems reikėtų lavinti kitus gebėjimus? Galbūt teko kam nors patarti, kad ne muzikoje reikėtų vaiką lavinti?

– Tiesą sakant, esu patarus, bet ne „Tylos“ studijoje dirbdama.

Iš tikrųjų mūsų studija ir atsirado dėl to, kad turėtumėme laisvę. Kai reikia būtinai tiek metų lankyti, būtinai šitą mėnesį kažką padaryti, būtinai šitą programą pagroti, ilgainiui pradedame individualių poreikių ir lūkesčių stokoti.

Studijoje leidžiame sau programą adaptuoti tam žmogui, kuris pas mus atėjo, nepriklausomai kiek jam metų. Ar jį tėveliai atvedė, ar patys tėveliai atėjo mokytis. Tas leidžia mums su mokiniu susidraugauti per muziką ir tada to nenoro, vien tik galvojant apie tai, kad aš turiu pasiekti kažkokį rezultatą, lieka mažiau.

Bandome per sąmoningumą, konkrečiai savo laiko valdymą sukurti draugystę su muzika ir ją pažinti taip save praturtinant.

Mes individualizuojame programas. Taip pat prieš kiekvieną pamoką turime 5 sąmoningumo (angl. mindfulness) minutes, per kurias nusiraminame ir pasiruošiame.

Foto: Fotolia

Muzika pažįstama per meilę, atsipalaidavimą. Tada tokių minčių, ar aš gebu, ar negebu lieka mažiau. O tai, kiek judame profesionaliai į priekį, yra labai individualu.

– Neringa, ko palinkėtumėte žmonėms, kurie randa savyje muziką, jaučia jos poreikį. Ką jiems su tuo daryti?

– Dainuokite duše, dainuokite vieni kitiems, šokite. Mamos, dainuokite lopšines vaikams. Tai yra pradžių pradžia. Savo kūrybos, apie, ką norite, apie tai, ką matote šalia, apie daiktą, apie žaisliuką, vaiko nosį, akytę, rankytę.

Jūs turbūt ir pačios atsimenate savo mamyčių, močiučių lopšines. Skleiskitės, klausykitės muzikos. O po to, ką aš ir pati darau, labai gera pabūti tyloje. Be jokio garso, su savimi. Tam, kad galėtume laimingai žengti į priekį.

– Virginija, ką jūs palinkėtumėte žmonėms, kurie jaučia, kad turi palinkimą muzikai, tačiau jų profesinė veikla susiklostė visiškai kitaip?

– Nebijoti ateiti susipažinti su muzikos pasauliu. Ar suaugusiųjų muzikos mokykloje, ar susiradus mokytoją. Klausant, bendrai domintis ją pažįstame kitaip, tačiau ateiti ir profesionalų pagalba išgirsti kažkokių dalykų, su kuriais neteko susidurti. Iš savo suaugusių mokinių girdime, kad tai atveria gražių klodų.

Išsirinkti instrumentą ir pradėti mokytis groti. Tam tikrai niekada nėra vėlu.

Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite šeštadieniais 12 val. per „Delfi“ TV ir „Delfi“ portale.

Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!