– Miela Jurga, kaip jūs pajutote pašaukimą tapti gydytoja? Kaip jaučiatės ja būdama?
– Mano mama yra gydytoja akušerė-ginekologė, tad ši profesija buvo artima nuo vaikystės. Kasdien girdėdavau jos pasakojimus apie gydytojo gyvenimą, tikrąją buitį, bendravimą su pacientais, todėl man mediko kasdienybė buvo įprasta ir suprantama. Mokykloje gaudavau neblogus pažymius. Visgi, kai stojau mokytis, buvo prasti metai, didžiulės reformos, keitėsi stojamieji egzaminai ir iš pirmo karto įstoti nepavyko. Pasiruošiau ir kitais metais patekau. Labai gerai išlaikiau egzaminus, net neabejojau, kad noriu būti gydytoja.
Gal tik šiek tiek pamąsčiau apie savo pasirinkimą, kai baigėsi šeštieji studijų metai. Baigiau šeimos medicinos rezidentūrą, tačiau buvau pradėjusi kitą darbinę veiklą, nes tuo metu 2000–2003 m. iš stipendijos buvo praktiškai neįmanoma išgyventi.
Šiandien dirbdama medike jaučiuosi labai gerai.Truputį neramina noras prisidėti prie pokyčių pačioje sveikatos sistemoje, tačiau kaip gydytoja, profesijos pasirinkimu esu patenkinta.
Jeigu man reikėtų iš naujo galvoti, kur baigus mokyklą, stoti, elgčiausi lygiai taip pat, kai pasielgiau. Apie tai, kas yra pašaukimas, nemąsčiau – tais laikais, kai mokiausi, apie tai buvo menkai šnekama.
– Rokai, kaip jūs pajutote, kad norėtumėte tapti gydytoju?
– Tikriausiai trečdalis visų žmonių, kurie renkasi medicinos studijas, yra užaugę medikų šeimose. Ir dažnai tas noras ateina, sekant pavyzdžiu – matant dirbančius tėvus, senelius.
Man toks noras atsirado gal būnant kokių 4–6 metų. Jau tada mačiau, kiek daug dirba tėtis ir senelis, kiek daug jie padeda žmonėms. Ir būtent tas pavyzdys, manau, lėmė, kad irgi užsimaniau būti daktaru.
Bebaigdamas mokyklą, kažkuriuo metu jau buvau nusprendęs nestoti į mediciną, o pasirinkti kaip brolis – ekonomiką, bet paskui nusprendžiau, kad geriausiai save realizuočiau ir labiausiai tikčiau studijuoti mediciną. Ją ir pasirinkau.
– Jurga, ar prisimenate, kokius žaidimus žaisdavote ankstyvoje vaikystėje? Neretai žaidimai gali padėti mums suprasti, kur esame linkę.
– Nors tais laikais tokių tikroviškų žaislų medicinine tematika nebuvo daug, tačiau su jaunesniąja sesute daktarėmis žaisdavome.
Prisimenu epizodų, kai buvau darželinukė, o mamai tekdavo budėti naktimis. Kartais mūsų su sese neturėdavo kam palikti, tai nakvodavome ligoninėje. Vaizdas iš atminties ir šiandien neišdilęs – didžiulė visiškai tuščia palata, o mes su sese gulime lovytėse.
Prisimenu mamos pasakojimus apie darbo dieną, tą rūpestį, įsijautimą į pacienčių ligų istorijas, gimstančius vaikus. Net negaliu nesijaudindama apie tai kalbėti – man jau tada atrodė toks mistiškas, toks jautrus dalykas – pasitikti į pasaulį ateinančius žmones.
Galvojau apie ginekologijos specializaciją, bet tai yra be galo sudėtinga chirurginė specialybė. Nusprendžiau, kad mano prigimčiai ji netinkama.
Kai mokydamasi ketvirtame kurse pirmą kartą tiesiogiai susidūriau su akušerija ir ginekologija, kai pirmą kartą gyvai mačiau tas kasdienio darbo situacijas, stebėjau, bendravau su dėstytojais gydytojais, dar labiau ėmiau žavėtis savo mama. Realiai tik tada suvokiau, kokį sunkų darbą ji dirbo.
– Girdime, kad prigimtys pasireiškia labai anksti. Pavyzdžiui, jei stebėtume 4–5 metų vaikų grupelę. Įsivaizduokime, kad vienas nusibrozdino keliuką – tokiam amžiuje visi vaikai užjaučia, nėra nei vieno, kuris juoktųsi ar šaipytųsi, kad kitas pargriuvo. Tačiau tik kažkas iš tos grupės prieis, ieškos trauklapio ir bandys pridėti draugui, tik kažkas apkabins. Taip yra, nes pas vienus vaikus jau labai ankstyvame amžiuje galime pastebėti aukštesnį gydančiosios prigimties pasireiškimą.
Rokai, sakykite, greta gydančiosios prigimties, kokių dar savybių reikia gydytojui, kad jis dirbtų sėkmingai?
– Labai geras klausimas. Iš tikrųjų, būti geru gydytoju nėra baigtinis tikslas ir rezultatas, tai yra besitęsiantis procesas. Kad būtum geras daktaras turi turėti greitą mąstymą, norėti padėti žmogui, būti smalsiam, gebėti greitai priimti sprendimus, dirbti komandoje ir gebėti atjausti. Labai svarbu nuolatos viskuo domėtis, atnaujinti žinias, nes dabar per dešimt metų pasikeičia pusė viso medicinos mokslo.
– Senuose šventraščiuose gydytojo (kartu su mokytojo, šventiko ir kario) profesija yra vadinama šventa. Sakykite, Jurga, su kokiais iššūkiais gydytojai susiduria kasdieniame darbe?
– Iššūkių daugiausia ir sunkiausi jie tada, kai susiduri su sunkia, nepagydoma, ilgai truksiančia paciento liga. Ypač, pavyzdžiui, kai sutinki šeimą, kuriai gimsta negalią turintis vaikas. Iššūkiu pavadinčiau tas užplūstančias emocijas.
Dar vienas didelis iššūkis – tai milžiniškas darbo krūvis, kuris lemia fizinį ir psichologinį nuovargį. Tarkime, jei šeimos gydytojas per darbo dieną susiduria su maždaug 25 pacientais, tai yra labai mažai. Jei su 35, tai lyg ir normalu. Tačiau piko metu neretas ir 40–60 žmonių pakonsultuoja.
Dažnai gydytojas dirba 9–10 val. per dieną, o dabartiniu metu darbo krūvis dar didesnis.
Žinoma, gydytojo kasdienybėje yra ir gerų emocijų. Pavyzdžiui, kai konsultuoji vaiką, nors jis tuo metu serga, žinai, kad greitai pasveiks. Po kelių dienų matai jį geresnės būklės, po savaitės ateina, apsikabina tave. Arba, kai lankai naujagimį. Arba, kai močiutė su tavimi kartu kabinete padainuoja. Arba, kai sutinki miestelyje savo pacientą ir gali maloniai pasišnekučiuoti.
– Rokai, kas jūsų kasdienybėje yra didžiausi iššūkiai?
– Medikas nedirba nuo 9 iki 17 val. Tu esi daktaras 24 val. per parą, bet dėl to, manau, nei vienas daktaras problemų neturi. Didžiausi iššūkiai, dėl kurių kyla didžiausios problemos, susijusios su per dideliu darbo krūviu.
Apie tai mes šnekame nepakankamai. Dėl perdegimo žmonės pavargsta, tampa nepakantūs pacientams. Dėl to medicinos personalas, daktarai dažnai turi žalingų įpročių.
Netgi man pačiam yra tekę patirti, kuomet dirbi para iš paros, vėl naujas ir naujas pacientas, tampi piktas. Kai į darbą ateini pailsėjęs, žinai, kad žmogus serga, kad dėl to jis gali būti piktas, nepatenkintas, nervingas, tuomet esi supratingesnis ir gali jam labiau padėti.
O dabar dažnas daktaras dirba be poilsio, iš vieno darbo eina į kitą, dirba be laisvalaikio, be pomėgių – dažno daktaro hobis yra, grįžus namo, pildyti pacientų ligų istorijas. Tikrai neturėtų taip būti.
Dar viena iš problemų yra ta, kad žmonės mokosi 10–11 metų, o gautas žinias naudoja galbūt tik 30 metų. Visa kita užima formų pildymai, puslapių numeravimai – nereikia daug metų mokytis, kad tai galėtum daryti.
Tikriausiai tokie yra didžiausi iššūkiai, bet užtenka gerai išsimiegoti, pailsėti ir tada grįžti į darbą. O, kai darbas patinka, tai labai daug atostogauti ir nereikia.
– Prakalbome apie atostogas. Jurga, jūs greičiausiai net negalite išeiti atostogų, nes dirbate mažame miestelyje ir ten, turbūt, nelabai yra kam jus pakeisti...Kaip atostogaujate?
– Atostogauti būtina kiekvienam žmogui. Geriausiai pailsima, kai pakeičiama aplinka.
Kai pradėjau dirbti miestelyje, kuriame dabar gyvenu, buvo vasara. Buvome su šeima tik persikraustę iš sostinės. O mūsų šeima didelė – trys dukros, gyvename kartu su vyro tėvais.
Savaitgaliais iš Vilniaus vis atvažiuodavo artimųjų, tai ta aplinka natūraliai keisdavosi.
Tokiuose mažuose miesteliuose tikrai patogu dirbti, nes, pavyzdžiui, yra ežeras – uždarius kabineto duris per penkias minutes galima atsidurti visiškai kitoje aplinkoje. Tavo vakaras gali atrodyti lyg atostogautum kaimo turizmo sodyboje. Svarbiausia laiku pastebėti nuovargį ir skirti pakankamai laiko poilsiui.
Ilsėtis aktyviai, patirti gerų emocijų. Man gerai, kad galiu ir savo hobiu užsiimti –padainuoti kartu su kolektyvu – taip pakeisti aplinką ir visiškai išvėdinti smegenis.
Atostogos yra privalomos bet kokios profesijos atstovui, bet, kai esi gydytojas ir visi tave pažįsta, atsipalaiduoti sunkiau. Jei kažkam kažką skauda ar dėl ko nors neramu, tai ir atostogų metu paklausia. Ir uždarius kabineto duris, ir savaitgaliais skambučių sulaukiu.
Apie dabartinį metą išvis nekalbu, nes tikrai dažnas šeimos gydytojas dėl COVID-19 infekcijos dirba ir savaitgaliais, ir net ne savo darbo vietoje.
Visgi, nepertraukiamas darbas prie gero nepriveda. Poilsis turi būti kasdieninis, o tikros atostogos būtinos kiekvienam.
– Rokai, sakykite, ar būna, kad atostogaujate ir neužsiimate jokia gydančiąja veikla?
– Nuolatos vis kas nors parašo, paskambina, paklausia patarimo. Nematau tame problemos ir, jeigu žmogui bėda, visą laiką stengiuosi padėti. Nėra taip, kad daktaras esu tik darbo valandomis. Daktaras esu visada. Vadovaujuosi tėčio ir senelio rodytu pavyzdžiu.
– Mieli pašnekovai, ko galėtumėte palinkėti būsimiems studentams. Jaunimui, kuris gerai mokosi, ir svarsto apie mediko profesiją? Jurga, ką pasakytumėte jūs?
– Palinkėčiau tikėti tuo, ką jaučia širdis. Jeigu yra troškimas, randate galimybę, pabandykite. Savanoriavimas – puikus būdas išbandyti, pasimatuoti profesiją.
Medicinoje – labai daug specializacijų ir čia savo kelią gali rasti nebūtinai tie, kurie mėgsta komunikuoti, bendrauti su pacientais.
Yra be galo svarbių ir ypatingų specialybių, pavyzdžiui, mikrobiologija, darbas laboratorijoje ir pan.
Dar vienas dalykas, jeigu, sakykime, besimokydami pirmame ar antrame kurse, pradedate jausti, kad ne jūsų profesija, linkėčiau išdrįsti pasirinkimą pakeisti ir nebūtinai pasilikti toje pačioje srityje.
– Rokai, koks būtų jūsų palinkėjimas?
– Išsirinkti tą specialybę, kuri patinka, ir tada nereikės daug atostogauti. Kitas dalykas dabar medicina yra tapusi mechaninė, technologinė, kuomet pacientas nustumiamas į antrą planą. Įkišamas vieną į aparatą, tada – į kitą aparatą ir pan. O žmogus visą laiką turėtų būti svarbiausias, reikia bendrauti, klausyti, ką jis kalba. Technologijos turėtų likti antrame plane.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
