– Aliau, kada jūs atradote savo pašaukimą? Kada supratote, kad mokytojo profesija yra jūsų profesija?

– Kada tiksliai, pasakyti būtų labai sunku, bet kiek save prisimenu, susisodinęs kiemo vaikus pasakodavau to, ką sužinodavau mokykloje. Septintoje klasėje, kai išmokau pirmąsias fizikos formules, mano kiemo vaikai, net jaunesni už mane, rašė jas su kreida ant asfalto ir mokėsi atmintinai.

Taigi, panašu, kad mokytojo profesija mane traukė nuo ankstyvos paauglystės. Tiesa, šiek tiek blaškiausi – galvojau apie gydytojo profesiją, bet galiausiai tapau mokytoju ir tikrai nesigailiu.

– Smilte, žinau, kad jūs savo karjerą pradėjote ne kaip lektorė. Dirbote verslo įmonėse, vadovavote joms, bet kažkuriuo metu pajutote, kad savyje turite mokytojo prigimtį ir pasukote lektoriaus keliu. Kaip tai nutiko?

– Svajonę prisiliesti prie mokytojo profesijos turėjau labai seniai. Gal dėl to, kad mano kelyje pasitaikę mokytojai buvo nepaprastai šviesūs. Jie man padėjo formuoti savo asmenybę, atrasti pašaukimą ir aš visada svajojau pamėginti, kas tai yra – mokyti kitus. Galiausiai, teisingai susiklosčius asmeniniam ir profesiniam gyvenimui, turėjau galimybę tai padaryti ir dabar sėkmingai dirbu ne tik kaip marketingo specialistė, bet taip pat kaip lektorė.

– Aliau, koks jausmas apima, kai kažko kitą išmokai, perduodi žinias, matai susidomėjimą, jauti prikaustytą dėmesį?

– Jaučiuosi sėdintis savo rogėse ir galvoju, kad ne tik ši diena gera, bet ir profesijos pasirinkimas teisingas. Kas kartą save įkvepiu, reflektuodamas tą pokytį, kurį pavyko atnešti į klasę, net, jeigu tai buvo viena pamoka, tada sustiprėju ir suprantu, kad ne veltui darau tai, ką darau. Mokytojo darbo rezultatai nėra lengvai apčiuopiami, turi dirbti reflektuodamas, galvodamas, apsvarstydamas, apmąstydamas, pajusdamas kiekvieno mokinio žvilgsnį, nuotaiką. Kartais supranti, kad galbūt ne akademinių rezultatų padėjai pasiekti, bet savo pamoka emociškai sustiprinai jauną žmogų.
Mokytojo misija, man rodos, atrandama darbe kiekvieną dieną, mąstant apie tai, ką darai, apie savo pasirinkimus, apie medžiagos parinkimą pamokai ar pamokų ciklui. Klausiant savęs, ką darau, kodėl, ar esu savo kelyje, ar tikrai tai turiu daryti, ar tikrai esu ten, kur galiu paskatinti pokytį, ar esu ten, kur galiu būti naudingiausias... Be to neįsivaizduoju savo savaitės mokykloje.

Vilniaus Užupio gimnazijos skaitykloje (nuotr. B. Barausko)
Foto: Asmeninins albumas

– Smilte, ar visi gali būti mokytojais? Net, jeigu jaučiame viduje gimusį pašaukimą, kokių dar savybių reikia mokytojui šiais laikais?

– Manau, kad kai kurios savybės arba būdo bruožai visais laikais padėjo ir padeda būti mokytoju. Ne tik gebėjimas išklausyti ir gebėjimas perteikti žinias, bet ir sudominti, pajausti vaiką ar studentą tam, kad atskleistume jo prigimtines galias ir pagelbėtume gyvenimo kelyje, kur pasirinkimų labai daug.

Išmokyti, pavyzdžiui, jau studentą mažai ko gali, nebent naujos kalbos, naujo įgūdžio, todėl, manau, svarbiausias tikslas yra sudominti ir padėti pasirinkti tai, kas tam jaunam žmogui aktualiausia, reikalingiausia.

Mokytoją prilyginčiau palydėtojui. Tai žmogus, kuris leidžia rinktis pačiam, tiesiog nurodo platesnį pasirinkimų meniu, ugdo analitinį, kritinį ir kūrybišką mąstymą, padeda pajausti bei atskleisti prigimtines žmogaus galias ir padeda rasti tą kelią, kuris pagal prigimtį jam tinkamiausias.

– Aliau, sakykite, be pašaukimo, kokios yra pačios svarbiausios savybės, įgūdžiai, kurie daro mokytoją mokytoju iš didžiosios raidės?

– Man atrodo, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie drąsą. Tiek šių dienų, tiek ateities mokytojas turi būti drąsus, nebūti prisitaikėlis, atitrūkęs nuo realybės, puikiai išmanyti kontekstą, nes mes šiandien gyvename itin greitai kintančiame pasaulyje, kur iššūkių yra be galo daug, todėl svarbu gebėti atsijoti grūdus nuo pelų.

Matyti, kur mokinys gali eiti, ką pasaulis jam siūlo, ką pats jaunas žmogus gali arba turėtų pasiūlyti pasauliui, ir atverti mokiniui horizontus ir plačiąsias erdves.

Jeigu mokytojas atitrūkęs nuo tikrovės, palydėti mokinį į galimybių pilną rytojų tampa tikrai sudėtinga.

Be drąsos priimti iššūkius, žengti tuos didelius žingsnius su kiekvienu vaiku, rizikuoti, pačiam eksperimentuoti ir ieškoti naujų būdų, kaip rasti bendrą kalbą su kiekvienu vaiku, kaip išsitekti ne visai šviesioje Švietimo sistemoje (kalbant tiek apie nacionalinę, tiek globalius švietimo iššūkius).
Na, ir empatija. Be empatijos tikrai nepajudėsime iš vietos, kalbant ne tik apie Švietimą, bet visas sritis, kuriose susiduriame su žmonėmis. Deja, empatijos šiame byrančiame, kalbant apie ryšius, pasaulyje mes šiandien itin stokojame.

– Smilte, koks mokytojas turėtų mokyti šios, vadinamosios „Google“ kartos jaunimą, kuri sako, kad žinias gali rasti bet kur?

Z karta
Foto: Shutterstock


– Labai gera pastaba apie tai, kad mokytojo darbas nėra vien apie žinias.
Gyvename informacijos apokalipsėje ir mokytojo arba lektoriaus, dėstytojo vaidmuo yra leisti jaunam žmogui pamatyti visą spektrą informacijos bei padėti atsirinkti, kas yra svarbu. Kokiu šaltiniu pasinaudoti, sprendžiant vieną ar kitą klausimą, užduotį, darant vieną ar kitą tyrimą.

Svarbu gebėti išugdyti kritiškai, analitiškai mąstančius žmones, kad tame žinių sraute, jie galėtų atsirinkti tai, ko jiems iš tiesų reikia.

Pats mokytojas turėtų būti nuolat besimokantis, nes gyvename labai greitu tempu ir jaunimas labai greitai mokosi. Jeigu tik jaunas žmogus pajaus, kad žino daugiau, kad pats gali mokytoją pamokyti, susvyruos pagarba ir autoritetas.

Mokytojas turėtų sukurti pagarbos, pasitikėjimo ir palaikymo pilną aplinką. O tuomet jau naudoti įvairius mokymo instrumentus, metodus. Kartais, kad išsiskleistų sparnai, ir stumtelėti.

– Aliau, lūkesčiai ir reikalavimai mokytojams yra dideli. Vienas svarbiausių dalykų, kurių tikimasi, yra visapusis asmenybės lavinimas. Kaip jūs matote tą visapusį lavinimą?

– Išugdyti žmogų – yra nežmoniška atsakomybė, kuri užkraunama kiekvienam mokytojui ant pečių. Visgi, ne vienintelis mokytojas turėtų prisiimti atsakomybę išugdyti žmogų, kuris padėtų pasauliui, padėtų kitiems žmonėms.

Man atrodo, kad pirmiausia ir reikėtų kalbėti ne apie akademinius pasiekimus, bet apie visapusį ugdymą, ką daro, tarkime, japonai. Čia pirmiausia pradedama nuo vertybių ugdymo, o tik po to einama prie žinių, gebėjimų.

Turime gebėti atpažinti vienas kito skausmą, turime suprasti kaip atrodo įsimylėjęs žmogus, turime žinoti, kokia yra viltis, ar ji gali žeisti, ar pakylėti.

Būti žmogumi – to pirmiausia reikėtų išmokyti. Tai padaryti vienam yra be galo sudėtinga. Ne vienas mokytojas tą turi daryti, tai turi daryti ir bendraklasiai, ir šeima, ir visuomenė.

Rytis Jurkėnas

Turi būti globaliai transliuojama apie tai, kas yra tikras žmogus, kokios turi būti tikrosios vertybės. Eikite gatve – kur jūs pamatysite iškabą, kurioje rašoma, ką reiškia būti žmogumi, kas yra meilė, kas yra laisvė. Visur tik žiba blizga ir niekas be mokyklos tarsi nesirūpina tuo jaunu žmogumi, kuris turėtų po to tapti visaverčiu bendruomenės nariu, jeigu dar tokiu nėra laikomas, kol nepasiekia suaugusio žmogaus amžiaus.

Mokykla tikrai neturėtų būti ta vienintelė institucija, kuri tuo rūpinasi, tai yra visuomenės rūpestis, nes Valstybė turi rūpintis savo žmonėmis. Negalime vienai institucijai palikti atsakomybę už visą ateities tautą. Valstybė turi rūpintis savo ateitimi lygiai taip pat kaip kiekvienas žmogus.

– Tyrimai sako, kad 60 proc. visų tų dalykų, apie kuriuos šnekame, yra suformuojami šeimoje ir iš šeimos mes atsinešame pradinį vertybinį ugdymą, suvokimą apie pasaulį, kas yra žmogus ir mokykla.
Kalbant apie mokančiąją prigimtį, mes ją turime visi. Ji gali būti išreikšta aukštai, vidutiniškai arba neaukštai. Net, jeigu nesame mokytojai, lektoriai, nemokome kitų, ji pasireiškia darant kitus darbus. Pavyzdžiui, teikiant techninę pagalbą telefonu – kasdien galybę kartų aiškinant, kaip padaryti vienus ar kitus dalykus. Smilte, kaip mokančioji prigimtis gimsta kitose veiklose, kur mes ją dar galime pastebėti? Kaip saviškę pastebėjote jūs?

– Jaunystėje dirbau vaikų stovykloje, tai tapo šviesiausiais, gražiausiais prisiminimais. Su kitais grupių vadovais skaičiuodavome, kieno daugiau vaikų verkia išvažiuodami, nes atrodė, kuo geresnis vadovas buvai, tuo jiems liūdniau atsisveikinti.

Vėliau, pradėjusi studijuoti, dirbti, mokiau, vadovavau, mentoriavau jaunesniesiems kolegoms.
Ieškojau atsakymo, kokį darbą mielai daryčiau net ir be jokio finansinio atlygio. Kokio darbo negalėčiau nedaryti ir, koks teikia man didžiausią džiaugsmą. Tuomet atsigręžiau į savo prigimtį.
Galvoju, kai žmogus atranda savo mokančiąją ar kitokią prigimtį, tai dirbti yra miela ir lengva, nereikia dėti papildomų pastangų, kad gautumei siekiamą rezultatą.

Beje, vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių, manau, yra padėti atskleisti jaunam žmogui, kuris iš gebėjimų, prigimčių turi didžiausią potencialą jo ateities keliui.

– Aliau, provokuojantis klausimas: ar mokytojas ir atostogų metu mokytojas?

– Pakankamai sudėtingas klausimas. Manau, kad, jei kartą esi mokytojas, tai esi mokytojas visiems laikams. Ar atostogos, ar ne – pastebiu save tokiose keistose situacijose: kai, eidamas gatve, matau, kad kažkas nusispjauna, norisi sudrausminti, norisi pasakyti, žmonėms, kad nešūkautų, nerėkautų.

Ar nederamai elgiamasi gatvėje, ar parduotuvėje, ar viešajame transporte – visur norisi, kad būtų kultūringa, žmonės būtų vieni su kitais pagarbūs.

Todėl atsiranda nepakantumas brutalumui tarp žmonių net ir viešose diskusijose ir visur kitur norisi paauklėti, kad rastųsi daugiau kultūros, takto, supratimo.

Su kolegomis juokiamės, kad turbūt esame naivūs, nes puoselėjame tą bendražmogiškų santykių darnos idėją, įsivaizduojame, kad viskas gali būti gražu, kad reikia žmonėmis pasitikėti. Iš tiesų, reikia nusileisti ant žemės, nes tikrovė nėra tokia rožinė, graži, pūkuota kaip mes įsivaizduojame.
Mes turbūt dėl to ir esame mokytojai, kad tikime, jog pasaulį galima padaryti gražesnį.

Foto: Organizatorių nuotr.

– Smilte, ko palinkėtumėte žmonėms, kurie randa savyje mokančiąją prigimtį, nori mokyti?

– Kaip sakė Alius, taip ir aš linkiu drąsos. Drąsos pasirinkti, net jeigu tuo momentu negauni palaikymo. Tikėti. Tikėjimas, manau, yra pagrindinė teisingo pasirinkimo sėkmės sąlyga.
Devynis metus turėjau praleisti verslo struktūrose, dirbdama visai kitus darbus, kol radau tą kelią, kuris mane nuo pat vaikystės šaukė.

Labai labai svarbu pasikalbėti su savimi ir pajausti, kas patinka, kuo tikite, ar galite ilgiau to nedaryti. Jeigu negali nedaryti, tai tikriausiai tai yra tas tikrasis kelias.

Taip pat ugdyti įvairias kompetencijas, kurios lavintų kritišką, analitinį mąstymą, leidžiantį įvertinti visą puokštę pasirinkimų, kuriuos gyvenimas siūlys.

– Aliau, ko palinkėtumėte žmonėms, kurie svarsto apie mokytojo kelią?

– Pagalvoti antrą kartą. Ypač tiems, kurie svarsto, nes tai yra didelis iššūkis ir tie, kas bijo rizikuoti, kojos kelti į mokyklą neturėtų. O šiaip palinkėčiau labai paprasto dalyko: būkime vieni kitiems geresni, nepulkime žeisti, nepasmerkime per anksti, pamėginkime suprasti, įsiklausyti, išgirsti, pamatyti. Man atrodo, šiandien labai trūksta nuoširdaus gerumo. O kai būsime vienas kitam geresni, tai visi pasirinkimai atrodys lengvesni. Suprantu, kad būti geram yra sunku, bet, manau, verta.

Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.

Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!