– Jurgi, ar galėtumėte ekspromtu sukurti ketureilį iš šių žodžių: ketvirtadienis, obuolys, meilė ir darna?

– Man labai patinka idėja, kad yra kažkokia bendra, Visatos harmonija ir naujos muzikos mes nekuriame – visa muzika jau yra aplinkui mus. Mes tik gražiai atspindime tą harmoniją, tą darną, o tada gimsta tai, kas rezonuoja su kitais.

(Pradeda dainuoti) Jeigu kalbame apie obuolius, ketvirtadienio popietę ir atsisėsime diskutuoti su jumis apie darną ir reiškinius... O meile, meile, ne tokia kaip tarp Adomo ir Ievos, o, meile, tokia, kuri sukuria darną tarp brolio ir sesės...

– Algi, mes girdime, kaip čia ir dabar gimsta muzika – iš visiškai atsitiktinai parinktų žodžių. Ar jums buvo taip, kad reikėjo kažką sukurti per santykinai trumpą laiką?

– Žinoma, kad yra buvę. Dažniausiai taip ir būna, kad žmonės nori, jog nupieščiau paveikslą jubiliejaus proga, kuris bus už penkių dienų. Sakyčiau, kad nutapyti paveikslą – penkios dienos yra trumpas laikas. Nepamirškime, kad yra penkios dienos ir penkios naktys (juokiasi). Manau, kad laiko trūkumas lemia ne daug. Gali darbui atlikti turėti du mėnesius, bet tą laiką tiesiog prabimbinėti, tai gal geriau susikaupti ir padaryti spontaniškai, per trumpą laiką.

– Jurgi, sakykite, per kiek mažiausiai laiko jums yra tekę sukurti muziką, aranžuotę ar pan.?

– Čia jau prasideda žaidimas sąvokomis. Vienas dalykas yra turėti fantastišką idėją, mano atveju dainą, kitas dalykas – per kiek laiko galiu ją paversti įrašu, vaizdo klipu. Kartais būna, kad lyg žaibas trenkia ir visą dainą girdžiu savo galvoje. Gal ir Algiui yra buvę, kad įsivaizduoja kaip atrodys paveikslas. Tada žinai, kaip viską darysi, užtrunka tik techninis įgyvendinimas.

O būna tokių minčių, idėjų, kurios savo tikrąjį veidą parodo tik per tam tikrą laikotarpį – kelis mėnesius. Bet, atsakant į klausimą, net per vakarą galima sulipdyti dainą ir ją įrašyti studijoje. Man yra tekę taip daryti. Bet tada gali kentėti kokybė, o kartais atvirkščiai – būna labai gerai.

– Kaip apibūdintumėte, Jurgi, tą buvimą sraute (angl. flow), kuomet esi taip pasinėręs į kūrybą, kad nieko aplink nematai. Vengrų kilmės amerikietis Mihaly Csikszentmihalyi (Mihalis Čiksentmihalis) yra netgi sukūręs ir užrašęs srauto teoriją.

Jurgis Didžiulis
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


– Kai tu pradedi nematyti savo akimis, negirdėti savo ausimis, tiesiog kažkas veda tave į priekį – pavadinčiau tą būseną „flow“. Kai groji ir jauti, kad tampi muzika. Kūryba yra mūsų dieviška prigimtis, Dievo duota dovana sukurti atskiras realybes. Kai mes prisijungiame prie tos aukštesnės energijos, gimsta idėjos. Kai nejaučiame tos sąsajos, kurti yra be galo sudėtinga.

– Algi, kaip jūs apibūdintumėte „flow“ būseną arba buvimą sraute, kai jūs kuriate?

– Palyginimui galiu papasakoti kaip jausdavausi, kai tik pradėjau muzikinę karjerą: grodavau skaičiuodamas taktus, kada čia po priedainio bus stulpelis, kada čia kokia daina po to bus. Tai būdavo toks darbas-kančia-menas, bet pastaruoju metu pastebėjau, kad kuo daugiau groju negalvodamas apie kažkokį konkretų dalyką, apie tai, kiek liko taktų, kad reikia keisti ritmą ir pan., tada ateina ta srauto būsena.

Kai nejauti, kad groji, bet esi muzikoje, tame sraute, plauki srovėje ir tas jausmas tiesiog yra laimė. Aš jį pavadinčiau laimės būsena. Ir tai nebūtinai nutinka muzikuojant, kuriant. Apskritai, kai darai kažką, kas tau patinka. Jauti, kad darai gerai ir tai yra absoliučios laimės būsena. Aišku, ji negali tęstis visą gyvenimą, bet tie gyvenimo epizodai, kai esi sraute, patys vertingiausi.

– Mihaly Csikszentmihalyi srauto būsenoje esantį žmogų apibūdina kaip slidininką, kuris čiuožia nuo aukšto kalno, bet pilnai valdo slides. Tuo metu jis tikrai negalvoja, ar nepaliko kepti kiaušinienės, jis yra čia ir dabar ir apie nieką kitą nemąsto. Sakoma, kad ta būsena momentinė. Visgi, jei pažiūrėsime iš toliau, tai mes galime tame sraute išbūti pakankamai ilgą laiką, jeigu turime daug energijos.
Jurgi, esate labai kūrybingas. Kada tėvai ar jūs pats pastebėjote, kad jūsų potencialas yra labai didelis?

– Mano mama yra literatūros mėgėja, šiek tiek rašo. Tačiau visi kiti mano šeimoje yra verslininkai. Visgi, manau, kad versle irgi reikia daug kūrybos, daug fantazijos. Augau Amerikoje. Aš kolumbietis-lietuvis, gyvenantis Amerikoje, puikiai kalbėjau anglų kalba, bet jaučiau ją truputį kitaip ir leidau sau daug žaisti su metaforomis, todėl tapau mokyklos poezijos žvaigžde. Iš tiesų, mano eilėraščiai buvo labai gražūs. Kai pradedi gauti pripažinimą ir signalų iš išorės, kad tavo menas, kūryba turi svorio – jausmas fantastiškas. Tada jaučiau, kad per poeziją tampu mokyklos bendruomenei naudingu žmogumi. Šiaip, manau, kad mes visi vaikystėje būnam kūrybiški, kai žaidžiam.

– Algi, koks buvo jūsų kelias į muziką?

– Andrius Mamontovas buvo mano klasės draugas ir kokioje aštuntoje ar devintoje klasėje jis nusprendė, kad mums reikėtų pradėti groti. Man pasakė, kad galėčiau groti būgnais. Sakiau jam, kad nemoku groti būgnais, tada jis man rodo į būgnus ir aiškina, kad čia va vienas būgnas, čia va – kitas, imi ir groji. Taip pamažu aš mokiausi namuose. Pasileisdavau kokią nors Stasio Povilaičio plokštelę, nes kitos neturėjau, pasidėdavau dvi pagalves ant sofos ir per tas pagalves grodavau pagaliukais.

– Tai jūs mokėtės iš grandų – Stasys Povilaitis buvo jūsų mokytojas. Tikrai ne daug kas gali tuo pasigirti (juokiasi).

– Gal ir būčiau iš kitų mokęsis, bet nebuvo namie kitokių plokštelių (juokiasi).

– Jurgi, o toks dalykas kaip kūrybinis alkis, ar yra jums pažįstamas? Kai norėtumėte kažką sukurti, o niekas neprašo?

– Alkis yra, kai jauti, kad tau reikia kurti dėl savęs ir man taip būna, kai įlendu į visokius dalykinius reikalus, su mano veikla susijusius verslo dalykus, elektroninių laiškų karalystę. Kai man reikia groti dėl grojimo. Muzika kaip meditacija, kuri pakelia tam tikra vidinę vibraciją ir tada jauti, kad atgauni balansą. Bet yra toks dalykas kaip kūrybinė sausra. Tuomet jauti, kad iš vidaus niekas neteka. Tai yra labai keistas jausmas, kai poetas neturi, ką pasakyti, rašytojas neturi, ką rašyti, muzikantas neturi, ką groti ar dainuoti. Man patinka, kaip tai apibūdina rašytojas Oscaras Wilde‘as: „Siela išgydo jusles, o juslės išgydo sielą“. Iš principo tai reiškia, kad kartais reikia stimulo, o kartais reikia intensyvios tylos.

Rytis Jurkėnas

– Algi, ar jums tekę patirti kūrybinį alkį?

– Man yra lengviau nei Jurgiui, nes aš turiu daug sferų, kuriose galiu pasireikšti kūrybiškai. Galiu rašyti, galiu piešti, fotografuoti. Kai viena kažkokia dalis pradeda strigti, tampa rutina, tada pereinu į kitą. Bet iš esmės galvoju, kad tas alkis nuolatos yra. Kaip Jurgis sako, pajunti sausrą, dykumą viduje, tai tas jausmas yra siaubingas, bet tada galiu paimti lentą, pjūklą, sukalti tvorą. Tada, kai jau visiškai nieko nesinori, einu į kalnus pasivaikščioti. Ir grįžtu kažko pasisėmęs. Galvoju, kad kai ateina ta sausra, Jurgi, gal tau irgi reikėtų išeiti į gamtą ir ten pasisemti tų dalykų, kurių tau trūksta viduje. Nes gamta yra visa ko šaltinis.

– Dabar be galo daug kūrybiškumo mokyklų, kurios sako, kad išmokys kurti. Ir mokytis kūrybos ateina žmonių, kurie turi labai aukštai išreikštą kūrybinę prigimtį ir žmonių, kurie neturi aukštai išreikštos prigimties. Jurgi, kaip manote, ar galima išmokyti kūrybiškumo?

– Kūrybiškumas šiuolaikiniame kontekste yra tarsi prekė. Ar aš galiu parduoti savo kūrybiškumą ar galiu tapti kūrybiškesniu, kad parduočiau daugiau. Ar mes prarandame esmės? Jeigu galvojame apie kūrybingumo puoselėjimą, kad galėtume būti sėkmingais arba parduoti daugiau, tai lyg pornografija. Norėtųsi, kad žmonės būtų labiau susijungę su Visata.

Filosofai sofistai pasakoja, kad visa muzika yra aplink mus, viskas realiai sukurta, o mes tik tampame įrankiais surezonuoti, pervirškinti ir išsiųsti atgal žmonėms tą energiją, vibracijas. Gal skamba ezoteriškai, bet galiu duoti konkretų pavyzdį. Jeigu Lietuvoje vyksta kažkokia diskusija, žmonės yra liūdni arba linksmi, menininkas tai suvokia, paverčia daina ir siunčia jiems. Tas surezonuoja labai stipriai. Tas suvokimas, kas nutiko, atsiranda iš ryšio su žmonėmis, savo gentimi ir Visata. Manau, reikėtų žmones daugiau mokyti klausytis, pajausti, o ne generuoti rezultatą.

– Algi, jūsų nuomone, kūrybiškumas yra prigimtinė ar įgyjama savybė?

– Žmonės yra skirtingi. Vieni gimsta labiau kūrybingi, kiti – mažiau. Galima ugdyti kūrybiškumą arba jo savyje atrasti, bet to tikslas turėtų būti patirti džiaugsmą. Patirti džiaugsmą kažką darant kitaip negu, kad visada darei.

Pažįstu tokį plytelių klojėjas. Jis man pasakojo, kad jam be galo patinka kloti plyteles, nes ten yra kažkokia sistema ir nieko nereikia kurti. Dėlioji ir nieko ne galvoji. Paprašiau jo, kad padėtų man pakloti plyteles tokiame namelyje, o paskui paprašiau dar darbų padaryti ir gavosi, kad jis tame namelyje labai daug ką padarė. Paskui man pasakojo, kad jam buvo be galo smagu viską daryti. Jis darė tai pirmą kartą ir patyrė begalinį kūrybinį džiaugsmą. Manau, kad kūrybiškumo mokyklos yra labiau reikalingos, kad žmogus labiau patirtų gyvenimo džiaugsmą. Tame yra jų prasmė ir nauda.

Algis Krisčiūnas
Foto: Organizatorių nuotr.

– Jūs abu turite vaikų. Jie mato kūrybingus tėvus. Jurgi, ar jūsų vaikai jau lanko muzikos mokyklas? Kaip jūs žiūrite į savo vaikų lavinimą muzikos, kūrybiškumo srity?

– Dėl šito mes šeimoje šiek tiek konfliktuojame. Kiekvienas tėvas namuose kuria savo kultūrinę aplinką. Erika labiau tiki, kad vaikams reikia duoti vaikystės, leisti nieko neveikti ir aš tą kažkiek gerbiu, bet labai tikiu, kad reikia juos daugiau stimuliuoti. Pastaruoju metu galvoju, kad šeimose mums labai trūksta bendruomeniškumo. Anksčiau vaikai augdavo su seneliais, tetomis, buityje jie gaudavo daug stimulo, informacijos iš pirmų lūpų. Pradėjau galvoti, kad mano vaikams reikia hipių komunos, kur būtų ir plytelių klojėjų, ir virėjų. Kitaip sakant, labai skirtingų žmonių. Užuot kartą per savaitę ėję mokytis tam tikro amato, matytų savo kasdienybėje. Mes nesidaliname: norime savo kambario, savo virtuvės...O kai nesidaliname, prarandame ryšį su žmonėmis.

– Tai vis dėlto, eina jie mokytis muzikos ar ne?

– Ne, mokytis neina, bet jie muzikuoja. Vienas yra eiti mokytis, o kitas yra žaisti. Turiu daug draugų, kurie yra baigę muzikos mokyklą, tačiau net profesionaliai įvaldę kokį nors instrumentą, nemoka su juo žaisti. Ar mes kuriame, kad atliktume funkciją ar tam, kad jaustumėmės žmonėmis ir džiaugtumėmės savo prigimtimi.

Ir dėl to erdvės kaip „Degantis žmogus“ (angl. „Burning man“), „Vaivorykštės žmonių“ susitikimai (angl. „Rainbow Gathering“) ir panašios bendruomenės yra fantastiškos, nes čia menas kuriamas ne tam, kad būtų parduotas, bet tam, kad praturtintų pasaulį.

– Algi, ar matote savo vaikų potencialą muzikoje, kituose menuose?

– Sutinku su Jurgiu, kad nereikia vaikų versti kažko daryti, pavyzdžiui, vesti į muzikos mokyklas, būrelius. Galvočiau, kad turėtų patys pajusti, kas jiems artima. Pavyzdžiui, aš turiu tris vaikus, kurie yra visiškai skirtingi. Vienas tapo genetiku, kitas – vaizdo operatorius, o mano mažoji dukra puikiai piešia. Bet aš nesakau, kad reikia vesti į piešimo būrelį. Noriu, kad tas kūrybiškumas būtų neprivalomas, bet kaip žaidimas. Kad darytų ne todėl, kad reikia, o todėl smagu. Manau, taip pasieksi geriausių rezultatų ir atrasi sferą, kurioje tavo asmeninis kūrybiškumas gali pasireikšti labiausiai.

– Jurgi, kaip žmogus galėtų atskleisti savo kūrybinę, muzikinę prigimtį?

– Reikia ieškoti azarto. Remiuosi teorija, kad linksmumas yra kaip inkubatorius kūrybai, taip pat turi būti pakankamai saugu, kad žmonės galėtų suklysti, kad nebūtų per daug streso.

Labai rekomenduočiau ieškoti vietos, kur jaučiate truputį azarto. Labai svarbu, kad širdis vestų. Jeigu jaučiate, kad kažkas kelia susidomėjimą, bet visada bijojote tai daryti, būtent į tą pusę ir reiktų eiti. Gaila, kad dabar karantinas ir sudėtinga bendrauti. Nelabai kas gali mus paskatinti būti kūrybingais, reikia pačiam tapti šio proceso vadovu.

– Algi, koks būtų jūsų patarimas?

– Reikia kuo daugiau kultūros. Eiti į parodas, žiūrėti, girdėti meną ir tokiu būdu atrasite srity, kurioje jaučiatės geriausiai. Kas jus labiausiai paveikia, kada labiausiai jautiesi esantis sraute. Bėgiodamas po kalnus užsidedu ausines ir vieną dieną bėgu klausydamas vienokio stiliaus muziką, kitą – kitokio. Pastebiu, kad dėl to visa aplinka atrodo kitaip. Pats buvimas kasdienybėje su vis kitokia muzika yra savo gyvenimo kūrimo dalis. Kūrybiškumas nebūtinai turi pasireikšti per kažkokią konkrečią meninę išraišką. Galima dieną nugyventi kūrybiškai, padaryti dalykų, kurių niekada anksčiau nedarėte. Kūrybiškumas gali būti neišreikštas materialiai, tai gali būti požiūris į pasaulį. Svarbiausia ne sukurti rezultatą – nupiešti gerą paveikslą –, o patirti džiaugsmą, naudojant savo kūrybines galias.

Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.

Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!