– Mielas, Dariau, kokiame amžiuje patyrėte, kad turite nuotykių trokštančią prigimtį, esate linkęs rizikuoti?
– Žodis „prigimtis“ jau atskleidžia tai, kad atsakymas turėtų būti paprastas – nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Pirmas mano atsiminimas apie mane patį, kuomet buvau trejų, ir man operavo anginą. Bet šis „nuotykis“ nevyko dėl to, kad to norėjau (šypsosi). Šiaip sakyčiau dešimties metų, kai pradėjau užsiimti orientavimosi sportu. Išėjus į gamtą, praleidžiant daugiau laiko be tėvų, lakstant vienam po miškus, matyt, pradėjo formuotis tam tikras charakteris. Supratau, kad ir toliau noriu leisti laiką ne biure, namuose, o keliaudamas. Bandyti suderinti verslo reikalus ir nuotykių troškimą.
– Lyginant su bendraamžiais, ar jautėte, kad esate labiau linkęs patirti nuotykį, rizikuoti, pabandyti kažką naujo, netikėto?
– Noras bandyti yra natūralus dalykas, treniravimasis, išėjimas iš komforto zonos. Tokiu būdu mes galime tobulėti, gauti žinių. Kuo daugiau žinių ir patirties turi, tuo mažiau rizikuoji, nes, mano nuomone, rizika yra susijusi su žiniomis. Tas, kuris visiškai nežino kaip, nepuola pilotuoti lėktuvo. Nesakyčiau, kad ekstremalus užsiėmimas yra aštrių pojūčių įgyvendinimas, rizikuojant savo verslu ar gyvybe. Tiesiog reikia treniruotis, mokytis ir tokiu būdu tu imi kontroliuoti riziką.
– Mielas, Arvydai, o kada jūs pajutote, kad esate linkęs rizikuoti? Kaip savyje pajutote nuotykių prigimtį?
– Turbūt viskas ateina iš vaikystės. Dalį dalykų, laikui bėgant, išmokstame užmiršti, kitą dalį atsinešame su savo genotipu. Nepasakyčiau, kad esu nuotykių ieškotojas. Paskutinius didesnius nuotykius patyriau nardydamas, bet įvyko nedidelis nelaimingas nutikimas, tad teko šios veiklos atsisakyti. Nesu ekstremalus, man tiesiog patinka iššūkiai, išeiti iš komforto zonos, suvokti savo kaip žmogaus ribas. Mokaisi, eksperimentuoji, po truputį eini į zoną, kurioje esi buvęs.
– Nuotykių prigimtis pasireiškia gana anksti – jau šešių metų mūsų prigimtys būna susiformavę. Vieniems vaikams kuo baisesnė karuselė, tuo – smagiau. Kiti visai jų nemėgsta. Jūs apie savo poreikį patirti iššūkius, išeiti iš komforto zonos, kalbate taip natūraliai... Kopėte į Everestą, važiavote Dakaro ralyje. Kaip iki to atėjote?
– Natūraliai. Gal iš šalies atrodau nutrūktgalvis. Žmonės galvoja, kam man to reikia, kas motyvuoja užsiimti rizikinga veikla. Kaip minėjau anksčiau, nesu linkęs rizikuoti per daug. Kortomis žaisti iš pinigų nemėgstu. Manau, kad kopiant į Everestą rizikos yra įvertinamos, tam reikia ruoštis, treniruotis, turi labai aiškiai suprasti, kuo užsiimi. Kai tiksliai žinai, kur ir kaip statai koją, prie kokios virvės rišiesi, tai nėra itin ekstremalu.
– Arvydai, valdote pinigus, fondus. Juk niekada šimtu procentų nežinai, kaip pasiseks. Nėra garantijos. Jaučiate, kad čia yra dalelė rizikos arba nuotykio?
– Labai retai tai yra investavimas į nežinią. Nėra taip, kad pavedimą darai aklai ir nežinai kur ir kas vyksta. Planuoji, remiesi anksčiau įgyta patirtimi. Fondui valdyti reikia vadovavimo ar verslo valdymo patirties. Tik baigus universitetą, tai sunkiai pavyktų. Taip pat yra specialios technikos, žmonės, kurie skaičiuoja, numato, analizuoja rinkas. Aišku mes galime matyti tiktai praeitį, ateities – ne. Yra rizikų valdymas, tam yra metodai, kaip tas daroma.
Vienu momentu bandžiau susivokti, kaip žmonės ryžtasi tokiems keistiems dalykams kaip, pavyzdžiui, skrydis į kosmosą, ko jie ten mokosi. Ruošdami kosmonautus tiek rusai, tiek amerikiečiai daro tą patį – ugdo įprotį nepanikuoti. Mes visi užlūžtame tada, kai supanikuojame.
– Kokios jūsų, Dariau, mintys apie paniką?
– Pritariu Arvydui ir ta prasme nuotykių ieškojimas ir verslas turi tas pačias šaknis. Jausmas visiškai toks pats, kad nepanikavimas ir ramybė, ypač kraštutinėse situacijose yra labai vertingos savybės. Ir netgi labai keistai atrodytų, kad ekstremalių pojūčių mėgėjas turėtų būti karštakošis, šokti nuo uolos nepagalvojęs, kur nusileis, bet kaip tik tokiais atvejais reikia išlaikyti šaltą protą. Nes darymas be supratimo, kuo visa tai baigsis, dažniausiai baigiasi liūdnai ir versle, ir nuotykių ieškojime. Arba turi neužsiminėti verslu, nekelti sau gyvenime iššūkių, arba turi žinoti ir suprasti, ką veiki. Treniruotis išeiti iš komforto zonos, valdyti rizikas.
– Nuotykių prigimtis yra poreikis ieškoti adrenalino arba bandyti pažinti tai, kas dar nepažinta. Kai mes kalbame apie verslumą, Arvydai, kaip jūs manote, kokių savybių reikia būtent verslininkui?
– Pagalvokime apie augantį vaiką: jis viskuo domisi, viską išbando. Mažylis, kuris pirmą kartą atėjo į parduotuvę, ko gero ir yra geriausias verslininkas, nes ko bepaprašo, viską gauna. Tas sugebėjimas parduoti yra natūrali būsena, kurią mes sugebame per aštuoniolika-dvidešimt metų mokykloje taip užgesinti, kad ji dažnai taip niekada ir neprabunda.
Verslas yra prekyba. Nėra, mano nuomone, kito, tikslesnio apibrėžimo. Sugebėjimas parduoti prekę, save. Čia stebuklingo nieko nėra, manau, kad visi gimstame verslininkais tik mokykloje ir universitete mus uždusina.
– Dariau, sakykite, ar jums patinka derėtis? Esate buvęs Azijos, Afrikos kraštuose, kur, jeigu nesideri, tai gali pasijusti ne visai pilnavertis.
– Ten, kur taip yra priimta, tai yra neišvengiama. Be derybų neapsieisi nei versle, nei turguje. Bet labai dažnai derybos tėra laiko gaišimas ir reiškia pigesnio, prastesnio produkto įsigijimą. Išsikariant tas azijietiškas turgaus rinkas, kur derėjimosi turbūt neįmanoma, vakarietiškam pasaulyje derybos turbūt vyksta ne dėl kainos, o dėl paslaugos. Pats nesu mėgėjas derėtis.
Taip verslininkas linkęs prisiimti daugiau rizikos, bet už tai tikisi ir gauti kažką daugiau, dažniausiai – uždirbti. Nuotykių ieškotojas tikisi, daugiau patirti. Tai lyg yra premija už riziką.
– Sakoma, kad verslus žmogus kuria vertę. Ją galima sukurti keliais būdais. Arba sukurti kažką, ko dar nebuvo, arba išskirti iš visų kitų. Tarkime, žmogus pamatė, kad miestui reikia parko. Jis galvoja, kur gauti medžius, pinigų, kas padarys tam tikrus darbus. Galiausiai taip viską suorganizavo, kad mieste atsirado parkas. Arvydai, kaip jūs jaučiate vertės kūrimą savo kasdienėje aplinkoje?
– Jeigu nori kažką parduoti brangiau, tai tam, kam tai parduodi, tas daiktas ar paslauga turi būti vertinga. Vertė galų gale turi konvertuotis į pinigus: didesnius ar mažesnius. Kiekviename žingsnyje turi aiškiai susivokti, koks tavo tikslas. Stengiuosi daug dalyvauti derybose ir turiu tam kelias priežastis. Rytuose tai yra proceso dalis – neįvyks geras sandoris, jei nei kiek nesiderėsi.
Vakaruose dažnai deruosi ne tik tam, kad kažko daugiau ar mažiau gaučiau. Labai dažnai į derybas einu kitu tikslu – susivokti, suprasti partnerį, su kuriuo ateityje dirbsime. Derybos nebūtinai turi generuoti konkrečią monetarinę vertę. Kartais tai yra emocinė vertė, tu sukuri geresnius santykius su partneriu, matai, kaip jis reaguoja įvairiose situacijose. Jei šnekėti versle apie vertę, man iš visų verčių partnerystė visgi yra didžiausia.
– Verslią prigimtį galime pastebėti vaikuose. Štai vienas vaikas ateina ir klausia, ar gali gauti saldainį. Jei atsakai, kad gali, padėkoja ir nueina. Kitas vaikas ateina ir klausia, ar gali gauti saldainį. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia, ar gali gauti antrą. Gavęs neigiamą atsakymą, klausia, kodėl jis neigiamas...
Dariau, ar susiduriate, kad ateina žmogus ir sako, kad nori didesnio fiksuoto atlyginimo ir visai nenoriu to priedo. Ateina kitas žmogus ir sako, kad jam gerai nedidelė bazė, bet aš noriu turėti galimybę uždirbti. Ar susiduriate su tokiomis situacijomis?
– Taip, darbe susiduriu su dviem tipais žmonių. Tokiais, kurie, tikėdamiesi daugiau uždirbti, prisiima sau šiek tiek daugiau rizikos ir tokiais, kuriems užtenka fiksuoto atlygio, bet jie tiesiog nori būti laisvi vakarais. Negalėčiau pasakyti, kad kažkuris yra geresnis už kitą. Man pačiam, kaip verslininkui, artimesni tie, kurie nebijo dalinai aukoti savo pastovios gerovės, turint tikslą pasiekti tam tikrų rezultatų ateityje. Dažniausiai tokie žmonės ir pasiekia daugiau, užima aukštesnes pozicijas, nes su rezultatu susietas atlygis pakankamai juos motyvuoja. Pats esu tas, kuris prisiima riziką – samdomą darbą dirbau tik tris mėnesius, vos baigęs universitetą.
– Arvydai, kokių žmonių daugiau matote jūs?
– Sakyčiau, matau įvairių žmonių. Svarbu suprasti, kas juos motyvuoja. Labai dažnai, kai bandai pasiaiškinti, šnekėti, bendrauti su darbuotoju, pamatai, kad motyvuoja visiškai kiti dalykai – ne atlyginimas. Šiaip dažniausiai, jeigu atlyginimas yra padorus, žmonės daug daugiau atiduoda darbui ir juos motyvuoja dalyvavimas procese arba komandoje. Yra daugybė būdų motyvuoti, bet atlyginimas turi būti padorus, kad žmogus turėtų orų gyvenimą.
– Mes kalbame apie verslumo ir nuotykių prigimtis, tačiau mes pilni įvairaus potencialo. Dariau, ko palinkėtumėte tiems, kurie norėtų tapti verslininkais arba galvoja, kad nori imtis savo verslo, bet nedrįsta?
– Prieš kurį laiką girdėjau gerą posakį: „Tie, kurie skaito knygas, vadovauja tiems, kurie knygų neskaito“. Plačiąja prasme, žinių troškimas, mokymasis visą gyvenimą, visada suteikia daug daugiau galimybių. Gal nebūtinai tapsite geresniu verslininku, gal tiesiog geresniu žmogumi. Linkėčiau skaityti knygas, mokytis, nenuleisti rankų, išeiti iš komforto zonos, įgyti naujų patirčių.
– Arvydai, ką jūs palinkėtumėte tiems, kurie norėtų save realizuoti versle?
– Pabandyti visada yra sveika. Norėjau palinkėti to paties kaip Darius. Taigi, antrinu – skaityti knygas, mokytis. Kas savaitę išmokti kažkokio naujo dalykėlio. Nedidelio, bet naujo. Artimiausi metai ir dešimtmečiai bus visiškai kitokie negu praėję. Mes matome daug pasikeitimų, kurių niekas negalėjo prognozuoti. Profesijų keitimas bus labai dažnas, o pasaulio sąvoka pradeda stipriai keistis.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!
