– Agne, Lietuva pirmauja pagal gyventojų, turinčių universitetinį išsilavinimą, skaičių. Pagal universitetų skaičių beveik dvigubai lenkiame tokias šalis kaip Suomija ir Olandija. Palyginkime, koks profesinio ir universitetinio išsilavinimo balansas mūsų šalyje?

– Tikrai galima pasakyti, kad Lietuvoje turime disbalansą. Kasmet išlieka panašiai didelis skaičius, stojančių į universitetus, besirenkančių mediko, teisininko, politologo ir vadybininko specialybes, tačiau darbo rinka juk yra įvairi. Pavyzdžiui, teoriškai skaičiuojama, kad paprastoje gamybinėje įmonėje vienam inžinieriui – žmogui, kuris turi aukštąjį išsilavinimą – turėtų tekti penki darbininkai – žmonės, kurie yra baigę profesinę mokyklą. Tačiau realybė yra kitokia. Neretai žmogus, keturis metus universitete mokęsis matematikos ar fizikos, įmonėje turi dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą. Tai itin blogai ir žmogaus orumui, ir jo supratimui, ar švietimo sistema teisingai jį paruošė darbo rinkai. Akivaizdu, kad šiuo klausimu turime dar daug tobulėti.

– Iš to, ką kalbate, atrodo, kad Lietuvoje stereotipas, kad universitetinis išsilavinimas geriau nei profesinis vis dar gajus?

– Taip. Ir tai nutikę dėl dviejų esminių dalykų. Vienas dalykas yra visuomenės informavimas, kitas – profesinis orientavimas. Iš kur jauni žmonės daugiausia sužino apie profesijas – mato, ką dirba jų tėvai, ką dirba jų draugų tėvai ir pagal tai formuoja savo nuomonę. Jeigu daugumos vyresnio amžiaus žmonių paklaustum, ką jie žino apie profesines mokyklas, jie kalbės apie tai, kas buvo prie dvidešimt ar trisdešimt metų. Kuomet į profesines mokyklas eidavo patys nepažangiausi mokiniai. Šiandien situacija visai kitokia: turime 74 profesinio rengimo centrus, iš kurių daugiau nei pusė turi atnaujintas mokymo bazes, praktinio mokymo centrus, kur žmonės naudojasi naujausiomis technologijomis (tokių net dauguma gamyklų neturi). Keisti nuomonę apie profesinį išsilavinimą reikėtų pradėti nuo visuomenės informavimo – sakyti, kad jau kiti laikai, įžengėme į inovacijų laikotarpį, kad profesinis mokymas yra kitoks.

Deivydas Praspaliauskas, Agnė Kudarauskienė, Rytis Jurkėnas

– Mielas, Deivydai, jūs mokėtės Alantos technologijos ir verslo mokykloje, paskui – Kopenhagoje. Koks jūsų požiūris į mokslą?

– Iki išvažiuodamas į Daniją, žiūrėjau, ką veikia tėvai, ką veikia teta, ką veikia kaimynas ir mano tikslas buvo tiesiog pasiekti daugiau nei jie. Danijoje pamačiau, kad prie vieno stalo gali sėdėti teisininkas, įmonės direktorius, santechnikas, elektrikas ir jie visi puikiai jaučiasi, turi bendrų temų pokalbiui.

Taip pat nereiškia, kad profesinį išsilavinimą įgijęs žmogus, turi nustoti mokytis. Vienas dalykas, gyvendami visuomenėje mes natūraliai mokomės iš aplinkui esančių žmonių, kitas – šiandien turime daug galimybių pratęsti mokymąsi bet kokioje srityje, Mokytis naujų dalykų tol, kol patiems neatsibos.

Pats profesinėje mokykloje Lietuvoje mokiausi padavėjo-barmeno profesijos, kai išvažiavau į Daniją, tęsiau tą patį tik profesionaliau. Grįžęs į Lietuvą, po truputį žengiau įmonės vadovo pareigų link. Manau, kad ateityje įgysiu dar ne vieną profesiją: tapsiu ir staliumi, ir elektriku, kad galėčiau pats buityje susitvarkyti ir kaimynui padėti.

– Gražu, kai žmogus save realizuoja, įgyja vieną, kitą praktišką specialybę. Kaip pajutote, kad šis kelias jums?

– Būdamas Kopenhagoje supratau, kad turiu dvi kojas, dvi rankas ir galvą ant pečių. Padarau vieną darbą, tada jau kitą darbą galiu daryti. Nebūtina dirbti to paties. Per pusryčius gali būti virėjas, per pietus – restorano pagalbininkas, o vakare – indus plauti. Keisdamas darbus, gali daug išmokti, pažinti daug skirtingų dalykų, pamatyti praktinius kiekvienos profesijos elementus.

– Esu konsultavęs dešimtoką, kuriam nepatiko mokytis. Konsultacijos metu paaiškėjo, kad jis be galo praktiškas, netgi turi užsiėmimą – kas vakarą eina į garažiuką, kur mokosi remontuoti automobilius. Nors mama sėdėjo šalia ir girdėjo, kaip aistringai vaikas kalba apie savo veiklą, ji turėjo visai kitokią viziją. Vėliau išgirdau, kad jaunuolis įstojo į Klaipėdos universitetą mokytis socialinių mokslų. Kiek kartais daug nulemia tėvai... Miela, Agne, kokia jūsų nuomonė?

Agnė Kudarauskienė


– Profesinio mokymo programų pasiūla yra be galo plati: nuo elektromontuotojų, suvirintojų iki fotografų, gyvūnų priežiūros specialistų. Taigi, kiekvienas ras iš ko pasirinkti. Pasimokęs du metus, jaunas žmogus galės įsilieti į darbo rinką. Tikimės, kad sulauksime politinės valios ir įgalinimo pameistrystei. Tai toks mokymo būdas, kuomet atėjęs į įmonę, žmogus mokosi iš geriausio meistro dirbti ir dar gauna atlyginimą. Įsivaizduokite, koks įkvėpimas išmokti profesijos, jei mokaisi iš tokio savo srities profesionalo kaip Deivydas! Taip pat pamatai, kaip realiai veikia pati įmonė.

Štai mūsų universitetinis išsilavinimas labiau teorinis. Neabejoju, pabaigęs socialinius mokslus, tas jaunas žmogus, apie kurį pasakojote, stos mokytis automechaniko specialybės... Tai iš esmės iškreipia visą Lietuvos švietimo sistemą. Juk profesinis kelias turėtų prasidėti nuo profesinio mokymo, o paskui, esant reikalui, didžiuliam norui, sekti bakalauro, magistro studijos universitete. O pas mus atvirkščiai – baigiamas universitetas ir tada einama mokytis profesijos. Neabejotinai vaiko požiūris į mokslą, profesiją, darbą formuojasi šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad mes dabar apie tai diskutuojame ir tikiuosi, kad kuo daugiau tėvų mūsų pokalbį išgirs ir susimąstys, jog universitetams yra ne ką prastesnių alternatyvų.

– Pavyzdžiui, noriu būti virtuvės šefas kaip Deivydas. Vienas būdas mokytis yra skaityti, kaip gaminti, knygose ir bandyti pačiam. Vadinasi, kad mokomės iš teorijos. Kitas būdas – praktinis. Kitaip tariant, stovėti šalia meistro, žiūrėti kaip jis dirba ir dirbti kartu. Deivydai, iš savo patirties, juk praktiškiems žmonėms praktinis metodas daug efektyvesnis?

Rytis Jurkėnas


– Mokykloje norėjau tapti kūno kultūros mokytoju. Jei dabar nuspręsčiau stoti mokytis šios specialybės, tai daug kam atrodytų keistas sprendimas, nes jau daug metų praleista kitoje sferoje, bet iš esmės lipčiau karjeros laipteliais aukštyn. Jeigu dabar būčiau kūno kultūros mokytojas ir nuspręsčiau tapti virėju, kažkodėl visiems susidarytų įspūdis, kad leidžiuosi žemyn. Kažkodėl žmonės taip mąsto. Bet žinau gerą būdą, kaip šios nuomonės išvengti. Aš vis dar norėčiau būti kūno kultūros mokytoju ir juo būsiu, bet tai pavadinsiu savo hobiu. Jeigu dabar stočiau į stalių mokyklą, visiems oriai sakyčiau, kad darau tai, nes noriu turėti dar vieną hobį. Jei baigi universitetą, tavo galimybių laukas daug ribotesnis.

– Billas Gatesas savo laiku metė studijas universitete ir išėjo gaminti kompiuterių. Jis pasirinko profesinį ugdymą, nuėjo daryti kažką praktiško. Universitetą pabaigė vėliau, kai jam to reikėjo. Žmogus atrado savyje praktiškumą ir nepabūgo išeiti už sistemos ribų.
Pakalbėkime apie dar vieną dalyką. Yra taip vadinami auksarankiai meistrai. Jų neįmanoma prisišaukti, jų laukia, visi meta savo darbus ir lekia, kai jie pasako, kada galės atvykti. Agne, kaip galėtume paskatinti praktiškus žmones rinktis savo kelią, o ne paisyti stereotipų?

– Profesinis orientavimas. Visgi jis Lietuvoje, sakyčiau, neegzistuoja arba egzistuoja tik fragmentiškai kaip tam tikros darbdavių iniciatyvos, kuomet jie atveria savo įmonių duris. Leidžia pasižiūrėti, kaip dirba, ką žmogus gali čia daryti, kiek uždirbti, prie kokių įspūdingų projektų prisijungti, būdamas elektrotechniku dirbti su geriausiu pasaulyje žoliapjovių gamintoju. Deja, bet šiandien vis dar gajus stereotipas, kad, jeigu sugebėjai baigti mokyklą, tai reikia eiti tiesiai į universitetą. Kadangi stojantiesiems reikalavimai maži, mokytis universitete praktiškai gali bet kas. Taip iškreipiama aukštojo mokslo idėja – juk čia turėtų mokytis tie, kurie mokosi aukščiausiais balais. Juk ne visi mokykloje taip mokosi ir nereikia stebėtis, nes vieni labiau linkę į teoriją, o kiti – praktiką. Jeigu kada turėsime profesinio orientavimo strategiją Lietuvoje, bus labai aišku, kad mūsų šaltje yra ne tik teisininkų, medikų ir ekonomistų. Nors šios specialybės tikrai vertos aukščiausio pasigėrėjimo, bet yra daugybė kitų profesijų, kurių atstovai irgi daro nuostabius dalykus ir tam nereikia keturis ar daugiau metų sėdėti universitete.

– Mielas, Deivydai, kai mes kalbame apie išsilavinimą, kalbame apie potencialą. Visi turime skirtingą potencialą: vienas galbūt visą gyvenimą spręs teorinius uždavinius ir jam nekils minčių pačiam kažką išardyti ir surinkti, o kitas net ir gebėdamas kažką spręsti, nepridėjęs rankų, kad kažką sukurtų, jausis nelaimingas. Ar gali žmogus atskleisti savo potencialą praktinėje veikloje?

Deivydas Praspaliauskas


– Tikrai taip. Esu ne kartą suteikęs galimybę žmogui prisiliesti prie praktinių dalykų, kuriuos jisai norėjo kažkada gyvenime išmokti. Ne vienas svečias yra siūlęs man pinigų, kad parodyčiau, kaip dirbu. Kitaip tariant, aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus, mokėjo už galimybę mokytis iš manęs. Labai dažnai ir pats pasiūlau praktiką, ypač jauniems žmonėms, kurie nusiteikę pas visą vasarą dirbti nemokamai, kad galėtų stebėti, ką aš darau. Iš pradžių pasiūlau ateiti keletui dienų, pažiūrėti, kaip viskas vyksta, galbūt žiūrėdamas kokį nors populiarų TV šou ne taip viską įsivaizduoja. Mano profesija ne tik stresas, maistas, bet ir daug kūrybos. Kartais ateina žmonės, pabūna pora dienų ir supranta, kad ne to tikėjosi. Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių yra pakankamai atsipalaidavę paklausti, ar gali jų vaikas, kaimynas ateiti pasimokyti iš manęs. Mielai priimu pabandyti.

– Esame unikalūs ir savo unikalų potencialą galime nukreipti keliomis kryptimis. Gali būti praktinis mokymas, kas mūsų atveju yra kolegijos, yra teorinis mokymas, kuris veda į tradicinį universitetą. Ar galime realizuoti savo potencialą nesimėtydami tarp skirtingų mokymosi įstaigų. Ką jaunam žmogui patarti, kad galėtų save realizuoti?

– Mokymasis vyksta visą gyvenimą. Ypatingai šiandien mes matome sparčią technologinę kaitą, be papildomo mokymosi žmonėms bus labai sunku dirbti. Kol keturis metus mokaisi kokios nors specialybės, daug kas toje srityje pasikeičia. Ir vėl reikia atnaujinti žinias. Jaunas žmogus turi pagalvoti, ar jis nori aukštojo mokslo diplomo, dirbti protinį darbą, ar jį labiau traukia praktinis darbas. Jeigu jis vakarais krapštosi garaže, gali tapti geriausiu Vilniuje automechaniku, pas kurį rikiuosis eilės, jis atsirinkinės, kam teikti paslaugą, o kam ne. Visgi, mokymasis nesustos nei baigus universitetą, nei profesinę mokyklą. Reikės vis naujų gebėjimų. Į profesinį mokymą galime žiūrėti, kaip galimybę tobulėti. Yra daugybė tęstinio mokymo programų, kuriose dalyvaudamas, žmogus gali išmokti kažką konkretaus, kas šiandien jam reikalinga darbe.

– Deivydai, ko jūs palinkėtumėte jauniems žmonėms: tiems, kurie dar renkasi profesinį kelią arba tiems, kurie galvoja apie savo darbo vietą ir supranta, kad kažką daro ne taip?

– Įsiklausyti į save. Neišsigąsti, jei pirmą ir antrą kartą pasirinko ne tą specialybę. Kartais žmonės prisibijo įpusėję studijas viską mesti, nes gi „ką žmonės pasakys“, bet man atrodo, kad keliauti ir išbandyti save skirtingose veiklose, kas penkis metus keisti profesiją, nėra pats blogiausias dalykas. Danijoje mačiau puikų pavyzdį, kur studentams, mokiniams suteikiama galimybė važiuoti į stovyklas, kuriose per savaitę išbandai keturias skirtingas profesijas. Jaunimui linkiu skatinti valstybę, kad ir pas mus atsirastų tokių iniciatyvų.

Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.

Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!