– Monika, mokėtės sveikatos mokslų, teisės, paskui – Britų ir airių modernios muzikos institute. Esate atlikėja, turite dar daug kitokios veiklos. Kaip viską spėjote?
– Labiausiai man sekėsi mokytis muzikos, nes tuo mėgavausi. O kai mėgsti tai, ko mokasi, daug lengviau įsiminti informaciją. Nebuvo taip, kad reikėtų sėdėti ir „kalti“. Visgi, kai studijavau Vilniaus universitete, buvo kitaip, nes informacijos tikrai daug. Mokykloje tikrai nebuvau ta, kuri suprato, kaip reikia mokytis, nežinojau ir neturėjau efektyvios sistemos. Taigi, susidūriau su problema, kaip įsiminti daug informacijos ir tai padaryti greitai. Kiek atsimenu, sugalvodavau vizualinius simbolius, kad įsiminčiau tam tikras detales ir geriau sektųsi atsiskaitymuose. Mokantis muzikos, tuos simbolius susirašyti buvo daug lengviau, esu ne vieną tekstą nusipiešusi kaip piešinį ir po to labai gerai ir greitai informaciją įsiminusi.
– Monika kalba apie tai, kad mokydamasi naudojo vaizdinę medžiagą. Iš tikrųjų, yra taip, kad skaitant tekstą, dirba tam tikros mūsų smegenų žievės dalys ir, jeigu mes tuo metu piešiame arba naudojame bent keturių spalvų rašymo priemones, įsijungia visai kita galvos smegenų žievės dalis – tarp jų formuojasi jungtis, padedanti atsiminti. Kaip jums, Inga, sekėsi mokytis efektyviai?
– Tuomet dar nežinojau mokymosi technikų, skaitydama nepiešdavau. Dabar daug kas apie tai šneka ir sutinku, kad smegenys veikia geriau, kai mokydamiesi naudojame vaizdines priemones. Aš tiesiog daug kuo domėjausi. Kai man dalykas patikdavo, sėdėdavau įnikusi į knygas 4–5 valandas, bet ne „kaldavau“, tiesiog skaitydavau. Visame kame stengdavausi surasti, kas mane „užkabintų“. Visada sakau savo mokiniams, kad dalykų, kurie įdomūs, patinka, nereikia mokytis, juos įsimename savaime.
– Kaip sakoma, jeigu tavo darbas yra tavo hobis, tau niekuomet nereikia dirbti. Tačiau tiek mokykloje, tiek universitete reikia mokytis įvairių dalykų, rašyti darbus, eiti į atsiskaitymus, laikyti egzaminus. Jei grįžtume į tą laiką, Monika, kaip rasdavote motyvacijos daryti dalykus, kurie nebuvo susiję su muzika?
– Mokykloje nebuvo lengva. Aplinkiniai smerkė mano norą muzikuoti profesionaliai, sakė, kada baigsiu rimtas studijas, tada galėsiu daryti, ką noriu. To paisydama mokiausi labai daug ko. Laikiau ir chemijos, ir istorijos, ir biologijos, ir kitus egzaminus. Išlaikiau juos pakankamai gerai, bet man atrodo šimtukų nebuvo todėl, kad mokydamasi nesimėgavau. Mokantis universitete taip pat būdavo dalykų, kuriuos tiesiog reikėdavo išmokti. Netgi ir studijuojant muziką yra tokios disciplinos kaip: muzikos teorija, muzikos istorija ir pan.
– Sakykite, Monika, ar rašydavote ranka?
– Labai mėgstu užsirašinėti ranka. Dar ir dabar tai darau. Daug geriau įsimenu informaciją. Kai rašau, matyt, jau tas procesas veikia atmintį, o dar ir vizualinę atmintį turiu.
– Neveltui mes turime rašymo, o ne barbenimo pirštais į kietą paviršių centrą – užsirašyti kompiuteriu yra ne tas pats kaip užsirašyti ranka. Rašyti mes turime išmokti, dedame daug pastangų, kad dailiai parašytume žodį kartu veikia ne viena mūsų kūno dalis. Inga, kaip jūsų moksleiviai? Ar jie užsirašinėja ranka?
– Dabar yra taip, jei nori nubausti vaiką – liepk jam rašyti ranka. Aš suprantu ir tikiu rašymo galia, nes pati esu ją pajutusi. Mano moksleiviai yra dar per maži, tačiau tai, ką sako Monika, užrašyti mintis ir net ne šiaip užrašyti, bet per save perleisti, yra svarbu.
Esu už tai, kad vaikai turėtų kompiuterinį raštingumą, bet iš savo patirties žinau, kad geriau rašyti ranka. Pati niekada nekuriu tekstų kompiuteriu, rašau ranka. Tą patį daro mūsų lietuvių mokytoja, kuri skatina vaikus rašyti ne kompiuteriu, o ranka.
– Ar šiuolaikinėje mokykloje vaikai vis dar naudojasi špargalkėmis (liet. ruošinukais)?
– Mano vyriausi moksleiviai yra septintokai, kol kas nemačiau jų tai darančių. Aš prieš nusirašinėjimą, jeigu pamatyčiau vaiką, kuris nusirašinėja nuo knygos, testo toliau laikyti neleisčiau, bet jeigu tai būtų ruošinukas, tiesiog jį paimčiau. Jeigu jį gamino, vadinasi, skaitė informaciją bent vieną kartą ir turi savyje jau kažką užsilikusio.
– Monika, jūs turite patirties ir Lietuvos, ir užsienio universitetuose, sąžiningai pasakykite, ar kada nors gyvenime esate dariusi ruošinuką?
– Esu dariusi, bet panaudojusi gal kokį vieną kartą, nes, kai bandydavau, panikuodavau, kad išsiduodu ir mokytoja tikrai pamatys. Galvodavau, kad geriau gausiu dvejetą nei trauksiuosi ruošinuką. Kartą universitete bandžiau ruošinuku pasinaudoti, išsidaviau, mane pričiupo, man buvo taip gėda! Ačiū dievui, kad neišmetė iš universiteto.
– Esu skatinęs mokytojus įvesti pažymius už ruošinukus. Man atrodo, kad ruošinukas pats iš savęs yra gėris. Jeigu tu pats padarei ruošinuką, kuris yra reikalingos išmokti informacijos santrauka, jeigu susisteminau ją ant normalaus A4 dydžio lapo ir panaudojai begalę technikų. Pavyzdžiui, rašei ranka, vadinasi, dirbo viena smegenų dalis. Naudojai spalvas – dirbo dar kita smegenų dalis, naudojai – grafiką arba lentelę – dirbo dar kita, nupiešei ką nors ir visa tai padarei ant vieno lapo lyg žemėlapį, dažnai nutinka taip, kad praktiškai viską išmokai ir nebereikia ja naudotis. Tyrimais įrodyta, kad maždaug septintoje klasėje žmogus jau geba mokytis efektyviai. Kaip, Inga, jūs reaguotumėte į tokį mano pasiūlymą?
– Gerai, galiu priimti iššūkį ir pasidalyti, kaip sekėsi (šypsosi).
– Dažnai jaunas žmogus mokosi taip: per ausines grojanti muzika, įjungta kokia nors pokalbių programėlė, tuo metu dar žaidžia su kate ir kirkina sesę. Ir tokiame erzelyje jis stengiasi įsisavinti medžiagą...Kaip jūs, Monika, mokėtės?
– Muzikos mokydamasi nesiklausydavau. Mane tai labai trikdydavo. Kad telefonas trukdo, tai tikrai, bet kartais norisi turėti jį šalia, pažiūrėti kas parašė, atsakyti ir pan. Be abejo, mokymosi laikas tuomet prailgėja. Jeigu norėdavau efektyviai mokytis, tuomet darydavau taip: pasiskirdavau tam tikrą laiko tarpą, kuomet mokysiuosi be jokių trukdžių ir tam tikrą laiką truksiančią pertrauką. Tarkime, parašau pusę puslapio ar 400 žodžių ir tada ilsiuosi. Vėl grįžtu prie kitų 400 žodžių, vėl ilsiuosi.
– Inga, kaip jaunimas kovoja su įvairiais trikdžiais?
– Nekovoja. Bet turi išmokti kovoti. Jie turi suvokti, kas jiems trukdo. Nereikia vaikų apsaugoti nuo visko, nereikia visur kaišioti pagalvių. Tegul patys atranda, supranta, kad užuot mokęsi pusvalandį, naudodamiesi telefonu užtruks valandą. Jei jie nori paskirti valandą mokymuisi, o ne pusvalandį, tai yra jų pačių reikalas. Reikia vaikams tai pasakyti, bet atrasti turi patys. Vaikai niekur neskuba, turi daugybę laiko. Kai suvoks laiko trūkumą, patys padarys išvadas.
– Ką daryti, kai mokantis praleidžiama daug laiko, bet rezultatas prastas?
– Tokiu atveju reiktų paskirti kokią savaitę ir nuoširdžiai rašyti, ką iš tiesų veikiu mokydamasis. Kiek per tą laiką kalbėjau telefonu, susirašinėjau su draugais, glosčiau katiną, skaičiau feisbuką ir pan. Man labai patinka viena mintis: „Tam, kad pagautum jautį, turi pamatyti jo pėdsakus“. Reikia parodyti vaikui, kur dingsta jo laikas.
– Apie keturioliktus metus galutinai susiformuoja mūsų gebėjimai arba intelektai. Tuo metu susiformavęs ir gebėjimas efektyviai mokytis. Kaip manote, Monika, ar įmanoma jaunus žmones išmokyti, kad 45 minutes, tiek, kiek trunka pamoka, nežiūrėtų į telefoną?
– Manau, kad galima pradėti nuo mažesnio laiko tarpo: dešimt, penkiolikos minučių ir pamažu didinti. Bet, kol pats nepatirsi, kad tau neužtenka laiko, tol nesidomėsi, kaip tą laiką paskirstyti, ir tau nerūpės trikdžiai, kurie jį „suvalgo“.
– Kai mums patinka tai, ką mokomės, esame srauto būsenoje, kai ne – atidėliojame, vadiname tai slogučiu. Tas jausmas, kai esame tarsi su moliniais batais, kai dešimtą puodelį kavos išgėrėme, tris kartus draugui paskambinome, namus sutvarkėme, o darbo pradėti niekaip negalime. Kaip jūs kovojate su slogučiu?
– Nekovojau, labai dažnai su juo ir pabūdavau. Nereikia norėti būti Dievu, nes mes tik žmonės. Neįvyks taip, kad visuomet būsime efektyvumo viršūnėje, kad niekada neaplankys tamsūs debesys. Tiesiog svarbu neužsibūti. Tarkime, aš labai norėjau įstoti mokytis muzikos, man nebuvo slogučio, nes aš natūraliai skyriau tam savo laiką. Jeigu žmogus supranta, kam jis kažką daro, tai slogutis jam nebaisus, jeigu nesupranta, nieko nebus.
– Inga, kaip su tuo tvarkosi jūsų moksleiviai?
– Slogutis turi labai gerą šalutinį efektą. Kai mes susidraugaujame su slogučiu, su juo pabūname, mums ima labai trūkti laiko. Tada apima toks nerimas, kad tu padarai daug daugiau per daug mažiau laiko. Mūsų vaikai yra mūsų pavyzdys. Ar mes su slogučiu draugaujam? Draugaujam. Ar mes ignoruojam tam tikrus dalykus, kuriuos turėtume padaryti? Ignoruojam. Jei mokytojas leidžia mokiniui atsiskaityti vėliau negu kiti, tai vaikas tuo naudosis. Jei sako, kad slogutis turi susiderinti su grafiku, viskas būna padaryta laiku.
– Monika, ko palinkėtumėte jauniems žmonėms?
– Ieškoti, kur jaučiatės geriausiai, stipriausiai ir kur labiausiai patinka būti. Tada mokytis bus gera.
– Inga, ko jūs palinkėtumėte?
– Visame kame ieškoti įdomumo. Kartais net tame, kuo nesidomi, yra labai įdomių dalykų. Surasti, kaip nuobodų garsą gali paversti smagiu ritmu.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!
