– Pakalbėkime apie žurnalą „What do people do“. Koks jo turinys? Kam jis skirtas?

– Žurnale rašome apie dirbančius sau: laisvai samdomus darbuotojus, nepriklausomus ekspertus (freelancerius), kūrybininkus (žmones, kurie bando išgyventi iš savo kūrinių: papuošalų, indų, iliustracijų ir kt.) arba turinčius savo verslą.

Kai pasiklausai, atrodo, kad gyvename sėkmės istorijų pasaulyje. Visi pasakoja, kaip jiems gerai sekasi ir, rodos, galėtų įkvėpti siekti savų svajonių, visgi dažnai nutinka priešingai. Prisiklausai, pradedi, bandai, nepasiseka, nusvyra rankos. Taigi, mes nusprendėme papasakoti tikras žmonių istorijas, apie tuos laikus, kai jiems sekėsi ir kai labai nesisekė...

Neseniai pasirodžiusiame antrajame žurnalo numeryje dėmesį telkėme į emocinę sveikatą, nes tai yra ryški šiuolaikinio pasaulio stigma.

– Kartais atrodo, kad ateityje niekas nenorės eiti į darbą, sėdėti biure, turėti viršininką?..

– Man atrodo, kad suvokimas apie darbą labai keičiasi. Ko iš darbo nori ateinanti karta labai skiriasi nuo to, ko norėjo buvusi prieš tai. Atvirai pasakysiu, man taip buvo keista, net juokinga LOGIN 2020 konferencijoje klausyti, kai didelių kompanijų vadovai pasakojo, jog per karantiną susidūrė su sunkumais dėl to, kad teko dirbti iš namų. Pati taip dirbu jau septynis metus. Yra daugybė, daugybė tokių žmonių kaip aš, kurie moka dirbti bet kur, jiems visiškai nereikia biuro. Juk iš esmės biurai kaip kalėjimai, kuriuose turi sėdėti nuo 8 iki 17 val., esi stebimas: ką veiki, kada eini valgyti, kada ateini ir išeini...Natūralu, kad vis mažiau žmonių nori taip dirbti.

Kristina Pocytė, Rasa Jusionytė

– Kokių keisčiausių verslų, profesijų, specialybių ar sričių žmones esi kalbinusi savo žurnalui arba planuoji?

– Spektras labai platus: nuo sociologės, kuri tarsi iš paukščio skrydžio žiūri į mūsų kartą ir tiria, kodėl, nepaisant to, jog esame laisvi siekti savo svajonių, dirbame sau, gerokai mažiau mylimės?.. Iki, pavyzdžiui, keturiasdešimtmečio Kazio, prieš keletą metų apakusio ir būtent dėl šio įvykio sukūrusio verslą, kuriuo yra itin patenkintas.

Kalbamės su Londone, Berlyne, Niujorke gyvenančiais lietuviais ir nelietuviais, veikiančiais įdomius dalykus. Mamomis, kurios derina karjerą ir motinystę. Klausinėjame, ką žmonėms reiškia sėkmė, kam jiems pinigai ir pan.

– Tekstai žurnale – anglų kalba. Kokiai rinkai jis skirtas?

– Šis projektas ilgai vadinosi „Ką žmonės dirba“: organizavome renginius, radijo laidas, tiklalaides. Tačiau kažkuriuo momentu labai užsinorėjo pasikalbėti panašiomis temomis ir su užsieniečiais. Viena vertus – įdomu, kita vertus – taip galime turėti didesnę auditoriją.

Didelė dalis žmonių, kurie žurnalą perka, gyvena Lietuvoje, bet labai didelė dalis – užsienyje, daugiausia, žinoma, lietuviai. Štai neseniai, pakuodamos žurnalus siuntimui, dar stebėjomės, kad labai daug egzempliorių keliaus į Šveicariją. Esame žurnalų siuntę į Taivaną, Sidnėjų ir ne tik lietuviams. Turime tinklalaidę, kurioje angliškai kalbamės su įvairių tautybių žmonėmis.

Kai prieš metus išleidome pirmą numerį, buvome pakviesti dalyvauti pasauliniuose žurnalų apdovanojimuose – mūsiškis buvo nominuotas geriausiu nauju metų leidiniu. Prestižinis žurnalas „Monocle“ spausdino su mumis interviu. Taip labai sėkmingai įėjome į tarptautinę rinką, nes, kai esi niekam nežinomas, ir bandai prašytis, kad tavo produktą pardavinėtų kokioje nors parduotuvėje Londone, tau net laiško neatrašo. Teko tai patirti ir net patiems su žurnalų pilnais lagaminais Londono parduotuvių slenksčius minti, siūlyti, kad imtų pas save pardavinėti.

Kristina Pocytė

– Jeigu žmogus nėra toks drąsus, kad taptų pats sau viršininkas. Ar šis leidinys yra priemonė atrasti savyje stiprybės? Ar to galima išmokti? Ar vieni tiesiog gimę būti samdomi, o kiti – savam verslui?

– Kartą žurnalo dizainą kūrę Ugnė Balčiūnaitė ir Augustinas Paukštė man paskambino ir pasakė, kad gi čia yra labai gražiai iliustruotas vadovėlis suaugusiems, paaiškinantis, kaip pradėti dirbti sau. Ir ne sausa teorija, o praktiški patarimai. Esu girdėjusi daugybę istorijų, kuomet žmonės, kurie viską gyvenime padarė taip, kaip „turi būti“, „teisingai“, turiu omenyje, gerais pažymiais baigė mokyklą, gavo universiteto diplomą, įsidarbino geroje įmonėje, tačiau laimės kaip nejautė, taip nejautė... Gyvenimas yra ilgas ir, jeigu būdamas aštuoniolikos pasirinkai profesiją, gali būti, kad po dešimties metų tau ji nebetiks, nebepatiks. Tik dėl to, kad keturis metus jos mokeisi universitete, nelogiška visą gyvenimą pagal ją ir dirbti.

Man atrodo, visi turi leisti sau pabandyti. Šitas žurnalas yra apie tai, kad pokytis, kuomet nebepriklausai vienai kompanijai, yra visiems baisus. Bet geriau būti drąsiam nei gyventi baimėje.

– Esi kalbinusi daugybę žmonių, kurie dirba skirtingus darbus, kurie gyvenime bandė ir bandė iš naujo. Kas tave įkvėpė labiausiai?

– Man labai patiko Igno Rusilo, žmogaus – itin daug prisidėjusio prie tokių projektų kaip: „Idėja Lietuvai“, „Misija Laplandija“, „Misija Sibiras“ – mintis, kad gyvenime reikia daryti nesąmones. Jis sako, jei draugams tavo išsakyta mintis, verslo, veiklos idėja atrodys absoliuti nesąmonė, vadinasi, ji žiauriai gera. Iš tiesų, aplink mus tiek daug kritikų, kurie gali ir nelinkėti mums nieko blogo, priešingai – tik gero, tačiau nepalaikyti tų mūsų „crazy“ idėjų, bet tik jos ir padaro gyvenimą įdomų.

Rasos Jusionytės ir Kristinos Pocytės pokalbis – laidoje „Delfi Rytas“.