Labai patiko kažkur perskaityta mintis, kad pinigai yra higieninis faktorius. Čia panašiai, kaip su rankomis. Tu niekada nesigiri, kad rankos švarios, bet kai jos nešvarios ir tau nemalonu, tuomet kitiems truputėlį gėda. Tai su pinigais yra taip pat. Pinigai patys iš savęs labai mažai motyvuoja ir tą daugelis žmonių tikrai žino per savo asmeninę patirtį, kad kuomet pakelia atlyginimą, jis neretai džiugina ir motyvuoja tik kurį laiką, bet, žiūrėk, mėnesis, kitas ir jau pripranti. Tada vėl norisi uždirbti daugiau. Žinoma, kai pinigų trūksta, tada irgi blogai. Buvo smagu suprasti tai. Per savo darbinę patirtį aš bandau atsakyti į klausimą: kas iš tiesų žmones motyvuoja?


Kodėl egzistuoja ši organizacija?

Mano patirtis susijusi su pardavimų organizacijomis ir tiek aš pats, tiek mano komandos nariai gaudavome atlygį už komisinius. Kita veikla buvo susijusi su įvairiomis savanoriškomis iniciatyvomis, kuomet žmonės nieko negauna. Tai klausimas man buvo pačiam labai įdomus, kodėl žmonės jungiasi į savanoriškas organizacijas, kas juos motyvuoja ir teko suprasti, kad kalbant apie savanoriškas organizacijas svarbus yra vienas aspektas – tai tikėjimas tuo, ką tu darai. Lygiai tas pats ir apie kitas organizacijas. Tos organizacijos, kurios kelia sau klausimus: kodėl ji egzistuoja, kokią naudą ji kuria visuomenei, kokia yra organizacijos prasmė? Tai žmonėms patinka.

Prasmingos veiklos suteikia galimybę prisidėti prie aukštesnių tikslų įgyvendinimo. Labai dažnai tas pasiekimo jausmas, kad tavo laikas ir pastangos padarė pokytį – labai stipriai žmones motyvuoja ir įtraukia.

Dovaldas Kušlikis
Foto: Organizacijos nuotr.

Labai panašiai yra tada, kai žmogus dirba už komisinį atlygį. Galbūt tai nėra labai aukštas tikslas pačios organizacijos, bet motyvacija kyla suvokiant, kad tai gali išpildyti ilgalaikę viziją ir kad šiandien įdėtas tavo darbo indėlis po kelių metų atsipirks ir tau uždirbti tą pačią sumą bus daug lengviau. Motyvuoja tas tikėjimas ir supratimas, kad viskas gali būti kitaip. Bet šioje vietoje, kritine role tampa pats vadovas, nes pats žmogus į klausimą, kodėl egzistuoja organizacija arba kodėl po kelių metų man bus kitaip, negeba arba sau neatsako. Tokią viziją formuoja vadovas, kuris tiesiogiai yra atsakingas už tai. Nes kai tu dirbi už pinigus, ypatingai už didelius pinigus, žmonės gali ilgai kentėti, suprasdami, kad pinigai jiems sukuria komfortą, net, jeigu darbas vyksta esant nekompetentingam vadovui. Tačiau kai pinigų nelieka, svarbiausias pasidaro atsakymas į klausimą: kodėl egzistuoja ši organizacija? Į jį turi atsakyti kiekvienas vadovas, skirdamas didžiausią savo dėmesį.


Veikite taip, tarsi pinigų nėra

Aš asmeniškai perimdavau komandas, kai reikėdavo labai reikšmingų pokyčių. Tuomet tu ateini ir pastebi, kad žmonės yra įsidirbę, jie dirba ne vienus metus, jie žino, ką daryti iš darbinės pusės, bet labai dažnai rasdavau tas komandas, kurios, apart mėnesio užbaigimo, daugiau nieko nemato. Kodėl jie turėtų stengtis į priekį? Ką jie turėtų daryti? Mano pagrindinis tikslas visada buvo atsakyti į šiuos ir kitus kylančius klausimus, kaip: kodėl mes čia esame ir kokia mūsų aukštesnė vizija? Nesvarbu, ar tai būtų skyrius, ar organizacijos, aš tam skirdavau be galo didelį dėmesį. Ir kai surasdavau atsakymus, tada pradėdavau jais dalintis su visais komandos nariais. Jeigu žmonės pasigauna tas idėjas, tada tu gali didžiuotis, kad padarei patį svarbiausią darbą. Nebereikia prašyt žmonių įdėti papildomų pastangų, nes žmonės tą ekstra mylią būna motyvuoti nueiti patys. Nes jie nori ir supranta, kad jų pastangos kuria ne tik mėnesinį rezultatą, bet ir aukštesnę viziją.

Principas, iškomunikuoti aukštesnę organizacijos viziją – labai gerai veikdavo tiek savanoriškose organizacijose, tiek ir kitose. Kai mes nukeliam tuos pačius vadovavimo principus į organizacijas ir kai yra pinigų, tai kaip aš sakau, labai gerai mąstyti, kad pinigų nėra. Turime suvokti, ką darytume be jų. Aš manau, kad žmonės turi uždirbti pakankamai, kad rankos būtų švarios, žmonės neturi jaustis prastai, jog nėra pinigų, tačiau atlygis niekuomet neturi būti motyvacijos pamatas, ant kurio yra pastatyta organizacijos sėkmė. Tai turi būti daug gilesni ir prasmingesni dalykai.

Foto: Organizatorių nuotr.


Klaidingas įsitikinimas, kad žmonėms nepatinka keistis

Manau, kad neseniai susidūrus su koronaviruso iššūkiais tose įmonėse, kuriose darbuotojai ramiai priėmė faktą dėl pakitusios situacijos, darbas jau buvo atliktas. Tokios organizacijose paprastai vyrauja kultūra – „Vienas už visus, visi už vieną“. Būna gera komanda, sąmoningi žmonės ir jiems aišku, kodėl gyvuoja organizacija. Kai ateina krizė – tai kai kokiam kare: tu nepradedi ruoštis kariaut, kai karas ateina. Tu ruošiesi iki tol, kol krizės dar nėra.

Taigi, galima manyti, kad tos organizacijos, kurios investavo iki pasaulinės pandemijos paskelbimo, panašius krizės laikotarpius praeina daug sėkmingiau. Visuomet, kai ateina sudėtingas laikotarpis, tu grįžti prie pagrindinės esmės, organizacijos ir komandos, kuri buvo atsakiusi darbuotojams į klausimą, kodėl jie dirba, tada daug lengviau išgyventi atslinkusius pokyčius.

Todėl pagrindinė žinutė yra ta, kad organizacijos, kurios skiria daug dėmesio savo kultūrai, aukštesniam tikslui išgryninti, vizijai, misijai ir vertybių diegimui – daug lengviau pragyvena krizines situacijas ir daug lengviau prisitaiko prie pokyčių.

Pasaulinės lyderystės konferencijos (PLK) vizija – daryti pokytį visuomenėje, todėl trukdžiai daryti gyvą konferenciją ir pereiti prie nuotolinio formato tapo daug paprastesniu pokyčiu, nes tu supranti, kad tavo veikimo priežastis buvo ne kažkokia konkreti forma, produktas, bet daug aukštesnis tikslas. Man labai patiko šių metų PLK konferencijoje ištarti Craig Groeschel žodžiai: „žmonėms patinka keistis“. Yra klaidingas įsitikinimas, kad žmonėms nepatinka keistis. Pokyčiai mus lydi labai dažnai ir jie, netgi dažnu atveju, mums yra malonūs, bet žmonėms nepatinka būdas, kuriais tu, kaip vadovas, bandai žmones pakeisti. Ne pats būdas, o forma, kuomet tu ateini iš vakaro nieko nepranešęs ir sakai: „Mes keisimės.“, o po to stebiesi, kodėl žmonės nenori keistis. Labai dažnai pasiruošimas pokyčiams vyksta iki tol. Ir tada, kai jau ateina laikas pokyčiams, žmonės priima juos lengviau, nes jie vertina tai, kas buvo padaryta iki to pokyčio.