– Laima, įpusėjus vienuoliktą klasę, jaunuoliams jau reikia rimtai pagalvoti apie specialybę. Ką jie daro: kaip pasirenka, apsisprendžia?
– Dirbdama mokykloje sutinku daug skirtingų jaunų žmonių. Vieni jau dešimtoje klasėje žino, kur toliau mokysis, ką veiks, o kiti – artėjant egzaminams negali atsakyti, kokią studijų programą prašyme rašys pirmuoju numeriu. Laukia, kol paskelbs egzaminų rezultatus, tuomet nusprendžia. Yra ir išimčių – vienas penktokas mane taip nustebino – jis tiek daug žino apie orlaivio piloto profesiją. Vaikas tiesiog daug tuo domisi, renka informaciją.
Tie, kurie nežino, ką nori dirbti, stoja ten, kur draugai arba pasikliauna tėvelių rekomendacijomis. Dar būna taip, kad pasidomi, kuri specialybė laikoma prestižine, yra gerai apmokama. Praktika rodo, kad, renkantis specialybę tokiu būdu, dažnas jaunas žmogus studijas keičia, perlaiko egzaminus ir renkasi iš naujo.
– Kaip jaunas žmogus, dar mokydamasis mokykloje, galėtų vieną ar kitą profesiją „pasimatuoti“?
– Pradėti reikia nuo įsigilinimo į savo pomėgius, polinkius, charakterio savybes, temperamentą. Nereikėtų profesijos rinktis vien pagal tai, koks dalykas, kokie mokslai sekasi. Labai svarbu, ar ta sritis tau nuoširdžiai įdomi. Dar labai svarbu nepasirinkti specialybės pagal pavadinimą. Tikrai būna taip, kad jaunuolis neįsigilina, kokius dalykus mokysis, bet pasirenka studijas, kurių pavadinimas jam skamba patraukliai.
O vieną ar kitą profesiją „pasimatuoti“ galima „šešėliaujant“. Kitaip tariant, moksleivių paprašyti, mes ieškome profesionalų, kurie leistų jaunuoliui su juo pabūti darbo vietoje, pažiūrėti, ką jis visą dieną veikia.
Atvirai pasakius, norinčių priimti mokinius, rasti sunkoka. Daug ką pakeitė ir fizinių asmenų duomenų apsaugos įstatymas. Visgi, įmanoma. Taip pat mums labai padeda patys tėvai, kurie, galimybei esant, įsileidžia į savo darbovietes.
– Urte, esate restoranų kosultantė, maisto kritikė, tačiau karjeros pradžioje jūs buvote draudimo konsultantė?
– Prieš gerus dešimt metų buvau draudimo konsultantė. Maždaug nuo dvylikos su puse metų žinojau, kuo noriu būti, ir kryptingai to siekiau. Bet studijuodama Vilniaus universitete vadybą ir verslą nuėjau pas vienus gėrimų tiekėjus prašyti praktikantės vietos. Buvau kokių dvidešimties metų, sakiau jiems, kad noriu būti someljė, konsultuoti restoranus. Galiu pas juos daryti bet kokius darbus, net grindis plauti. O jie man atsakė, kad aš niekada nedirbsiu šio darbo, nuslopino entuziazmą ir išsiuntė namo. Tuo metu draudimų konsultantų darbas buvo ant bangos, tad nuėjau dirbti į SEB banką. Galvojau, bent uždirbsiu gerai. Ir iš tiesų, pinigai buvo dideli – tai motyvavo. Penkis metus dirbau, kol vieną dieną supratau, kad tai nėra kelias mano svajonės link. Pasikalbėjau su savimi ir pradėjau dirbti su restoranais. Visgi, jei ne darbo patirtis draudime, galbūt šiandien nemokėčiau taip gerai su žmonėmis bendrauti, neturėčiau pardavimo žinių.
Iš viso esu baigusi verslo vadybą, someljė mokslus ir dar turiu personalo valdymo magistro diplomą. Esu vienas iš nedaugelio žmonių, kurie tikslingai baigė verslo vadybos studijas, o ne rinkosi jas, nes buvo labai populiarios.
– Sakėte, kad žinojote, kuo norite būti, dar būdama dvylikos su puse metų. Kaip pajutote, kad ši specialybė jums?
– Žurnale „Stilius“ skaičiau apie „Stiklių“ restoraną ir savininkus, kitokius panašius straipsnius apie restoranų verslą. Galvoju, man patinka maistas – nuo mažens labai mėgdavau lankytis restoranuose su tėvais, ypač, kai būdavome kur nors užsienyje. Supratau, kad nėra būtina dirbti virtuvės šefu, kad galėtum turėti darbą, susijusį su restoranais. Mėgau ir gaminti. O aštuoniolikto gimtadienio proga gavau dovanų vyno enciklopediją. Pradėjau domėtis ir supratau, kad čia yra nerealiai įdomi sritis, kuri apima geografiją, istoriją, agrokultūrą ir dar daug kitų dalykų.
– Ar nebuvo baisu karjerą pradėti iš naujo, ypač, kai savo darbe nemažai uždirbote?
– Žinoma, kiekvienas sprendimas būna nelengvas. Tuomet išvažiavau į Vokietiją, Mozelio kraštą dirbti pas vyninės savininkus. Iš karto gavau gerą mentorių, su kuriuo bendrauju dar dabar. Kai sutinki tinkamus žmones, nieko nebebijai. Man taip gerai ten sekėsi, kad aš nebegalvojau, kas bus. Paskatinimas ir motyvacija yra labai svarbu. Pavyzdžiui, kai nuslopini vaiko poreikį ar norą, tuomet jis ir dingsta. O kuomet skatini – didėja.
– Laima, kai kalbate su abiturientais, kiek jiems svarbu, kad būsima profesija patiktų? Ar jie labiau žvalgosi į specialybes, kurias baigę, gali daugiau uždirbti?
– Į pinigus orientuojasi labai dažnai, bet neatsisako ir svajonės. Jei domina aktorystė, tai net tris kartus iš eilės stoja į aktorystę, negalvodami, iš ko gyvens.
– Urte, ar gali būti, kad žmogui kažkuri sritis patinka, ji yra tam gabus, bet joje savęs nerealizuoja?
– Dirbdamas bet kurioje srityje gali uždirbti pinigų. Tai yra banalu, bet, jeigu tu iš tikrųjų myli, ką darai, gauni atgal. Daug laiko kai kuriuos dalykus gaudavau barteriais: pietus restorane, nakvynes viešbutyje, keliones ir pan. Mano gyvenimas nėra labai prabangus, bet pakankamai neblogas.
Tarkime, tu gauni 1000 eurų, 17 val. baigi darbą ir, atėjus savaitgaliui, esi tiek pavargęs, kad tau reikia sveikatinimo procedūrų, išvažiuoti savaitgaliui į viešbutį ir pan. Arba tu dirbi tokį darbą, kaip aš, kuris ne iš karto materializuojasi į pinigus, bet gauni potyrių, įspūdžių, gerų emocijų.
Dirbau poroje darbų, kuriuose gaudavau algą. Paskui padariau sprendimą, kad laikas tapti restoranų konsultante ir vėl tarsi išėjau į niekur (kaip tada, palikusi darbą draudimo srity). Prabėgus metams su puse, matau pirmuosius vaisus, perspektyvą, kad galėsiu uždirbti.
– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, besirenkantiems profesiją?
– Laima: Pažinti save ir kuo daugiau bendrauti su pasirinktos srities profesionalais, kuo geriau pažinti jų darbo kasdienybę, savanoriauti. Tai galima daryti įvairiose srityse. Taikyti pasirinkimo–atmetimo metodą: ši sritis tikrai ne man arba matau save joje dirbantį. Jeigu žmogus dega tuo, ką daro, jis bus ir sėkmingas, ir turtingas.
– Urtė: Pritariu Laimai. Taip pat linkiu savanoriauti, ką dariau pati. Ir dabar visą laiką turiu asistentų, praktikantų. Noriu, kad jauni žmonės pamatytų, kad kiekvienas darbas yra darbas, nors iš šalies atrodo lyg pramoga. Gal daugeliui atrodo, kad aš vien po restoranas vaikštau ir keliauju, tačiau kiek čia įvairiausių niuansų: ir buitinių, ir psichologinių.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!
