Vis dėlto jauna lietuvių kalbos mokytoja negalėjo tikėtis, kad jos pirmoji praktinė patirtis ugdymo įstaigoje bus paženklinta pasauline pandemija. Periodu, kada didžioji pasaulio dalis privalės perkelti beveik visą savo profesinį ir socialinį gyvenimą tarp namų sienų. Kada mokytojai ir moksleiviai sveikinsis ne gyvai klasėse, o per kompiuterių ekranus. Šiandien pašnekovė dalinasi įspūdžiais apie šią išskirtinę patirtį, įvardina nuotolinio mokymosi pliusus ir minusus bei kokį švietimą ji įsivaizduoja ateityje.
Meilė muziejams atvedė prie pedagogikos studijų
Pašaukimą tapti mokytoja Lina Jankauskaitė atrado netikėtai. Lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijų metu Vytauto Didžiojo universitete jai teko dirbti rinkodaros vadove, o paskutiniame studijų kurse mergina susidomėjo muziejais ir juose esančiomis medijomis. Naujai atrasta aistra greitai peraugo į profesiją – jai buvo pasiūlyta ekskursijų vadovės – edukatorės pareigybė viename iš Kaune veikiančių muziejų.
„Tuo metu maniau, kad tai yra mano vieta, kad ši pozicija atitinka mano asmenybę ir buvo būtent tai, ko aš ieškau“, − sako ji.
Visgi po kurio laiko Liną apimdavo vis stipresnis vidinis jausmas, kad kažko trūksta. Priežastis buvo vaikai.
„Vis dėlto darbo kryptį pakeisti paskatino vidinis jausmas. Man patikdavo vesti edukacijas, bet to atrodydavo per mažai. Vaikai ateidavo vieną kartą, aš su jais pabūdavau ribotą laiką, kažko išmokydavau, kažką papasakodavau, kažką parodydavau, tačiau antrą kartą su tais vaikais nebesusitikdavau. O man norėjosi tęstinumo.“
Taigi, norėdama toliau augti kartu su vaikais, Lina nusprendė tapti lietuvių kalbos mokytoja ir įstojo į profesines pedagogikos studijas Vytauto Didžiojo universitete.
Pirmoji darbo patirtis mokykloje per pandemiją
Tikrasis lūžio taškas įvyko, kai Lina pradėjo profesinę praktiką vienoje iš Vilniaus privačių mokyklų. Dirbant su įvairaus amžiaus vaikais, tačiau daugiausiai su 5–8 klasių moksleiviais, ji pagaliau įgavo tikros mokytojo darbo patirties:
„Pirmaisiais darbo mėnesiais vaikai kartu su manimi atliko labai daug įvairių veiklų: pradedant nuo paprastų užduočių iš pratybų ir vadovėlio iki komiksų kūrimo, o tai tapo mano profesinių studijų baigiamojo darbo pagrindu.“
O kiek vėliau jai buvo suteikta galimybė būti atsakingai už ugdymo proceso organizavimą. Pasak jaunosios mokytojos, ši patirtis nebuvo lengva, tačiau be galo įdomi ir kupina iššūkių, nes teko dirbti tiek įprastu būdu, tiek nuotoliniu. Pasaulį sukausčiusi pasaulinė COVID-19 pandemija privertė visą ugdymo procesą perkelti į virtualią erdvę. „Nori nenori, tenka pripažinti, kad tai visiems mums buvo netikėta.“
Nuotolinis mokymas merginos neišgąsdino, tačiau ji pripažino, kad tai nebuvo lengvas periodas, atsižvelgiant į tai, kad tuo pačiu metu jai reikėjo baigti studijas. Kadangi tuo pat metu Lina Jankauskaitė dirbo privačioje mokykloje, ugdymo procesas ten prasidėjo dviem savaitėms ankščiau nei valstybinėse. Tad mokytojai turėjo greitai prisitaikyti prie naujo darbo būdo.
Pasak pašnekovės, tas laikas buvo išties intensyvus: vieni kolegos labai greitai įvaldė nuotolinio mokymo subtilybes, kitiems prisitaikyti buvo kiek sunkiau. Didžiausias iššūkis laukė mokytojų, kurių dalykai reikalauja praktinės veiklos, tokių kaip muzika, dailė, technologijos, darbeliai. Šiems pedagogams prie naujojo mokymo būdo teko prisijungti šiek tiek vėliau. Kaip pastebėjo Lina, ši išskirtinė situacija atskleidė, kaip mokytojai geba panaudoti informacines technologijas, kiek jie anksčiau jas taikė ir kiek jiems buvo tiesiog noro tą daryti.
Padidėjęs krūvis ir išryškėję skirtumai tarp moksleivių
Kalbant apie vaikus, lietuvių kalbos mokytoja pastebėjo, kad nuotolinis mokymas labai išskyrė, kurie vaikai geba savarankiškai mokytis ir kuriems šių įgūdžių trūksta. Kai kurie vaikai puikiai sugebėjo savarankiškai mokytis ir sėkmingai atsiskaityti be jokių didesnių sunkumų. Tačiau daug sunkiau buvo dirbti su vaikais, kurie visiškai nereiškė noro ir nedėjo pastangų, kurie net ir prasidėjus vaizdo pamokoms visiškai nedalyvavo ugdymo procese. Jie neatliko jokių užduočių ir su šia vaikų grupe tęsti ugdymą virtualioje erdvėje buvo daug sunkiau.
Kita su nuotoliniu mokymu iškilusi problema tapo stipriai padidėjęs darbo krūvis tiek mokytojams, tiek mokiniams.
„Kiekvienas mokytojas užduoda savo krūvį mokiniams ir kai pasižiūri į vaiką, pakalbi su tėvais, supranti, kad vaikams tas mokymosi krūvis labai padidėjo. Taip pat ir mokytojams, kadangi teko ir vaikų darbus taisyti daug dažniau, daugiau grįžtamojo ryšio teikti: rašyti vaikams pastabas, rašyti tėvams komentarus, bendrauti su klasės auklėtojomis ir t.t. Manau, kad po šios mokymo patirties kiekvienas galės įvardinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, kurias gali išnaudoti ir kur dar reiktų patobulėti.“
Vis dėlto, Lina įžvelgia ir tam tikrus pliusus taikant nuotolinį mokymą. Visų pirma, ji įvertino suvokimą, kad norint bendrauti, norint pasikalbėti, norint dėl kažko susitarti ar priimti tam tikrus sprendimus, yra visiškai nebūtina susitikti gyvai. Šis atradimas buvo didelis, kurį ji stengsis pritaikyti ir ateityje. Kitas pliusas – naujų informacinių technologijų įvaldymas ir jų pritaikymas savo dėstomam dalykui. Ir galiausiai – sveikata. Tai reiškia, jei priimtas sprendimas taikyti nuotolinį mokymą apsaugojo tam tikras visuomenės grupes nuo neigiamų sveikatos padarinių – tai yra didelis pliusas.
Neįsivaizduoja nuotolinio mokymosi tampant norma
Vis dėlto pašnekovė nemano, kad nuotolinis mokymasis turėtų tapti norma. Viena iš priežasčių yra ta, kad egzistuoja mokslų, kuriuose neužtenka vien teorijos.
„Reikia šimtą kartų bandyti, klysti, vėl bandyti, kol vieną kartą pavyks. Tai klaidų ir mokslų kelias.“
Lina taip pat mano, kad būtų sunku pritaikyti ir mišrųjį mokymą dėl techninių priemonių ir žmogiškųjų išteklų stokos. Pašnekovė teigia, kad nuotolinis mokymasis gali būti naudojamas kaip priemonė esant ekstremalioms situacijos kaip pandemija ar vyraujant ekstremalioms oro sąlygoms. Kaip bebūtų, ugdymo proceso perkėlimas į virtualią erdvę neturi ir negali pakeisti pagrindinės mokymosi esmės – kad egzistuoja du vienas kitam reikalingi žmonės – mokytojas ir mokinys. Jie vienas be kito neauga ir neveda mūsų šalies į priekį, o mums to šiandien reikia, sako ji.
Kaip atrodys švietimas ateityje?
Nors yra sunku prognozuoti, koks švietimas bus ateityje, pašnekovė teigia, kad jis bus toks, kokį mes jį patys sukursime. Pasak Linos, tai priklausys nuo to, kokių veiksmų imsimės toliau ir kada išgirsime seniai viešinamas problemas ir, galiausiai, prisiimsime atsakomybę už esamą padėtį.
„Švietimo ašis yra ne stipendija studentui, o vaikas, kuris užaugęs taip pat gali tapti mokytoju. Ir vienas iš kelių ar keliolikos mokinių tais mokytojais taps.“
Galiausiai, Lina norėtų, kad būtų išmokta viena ir pati svarbiausia karantino pamoka – pagarba mokytojui iš visuomenės ir iš valdančiųjų. Taip pat mokytojo pagarba ir tolerancija kitam mokytojui. Pasak jos, tuo ir turėtų būti paremtas vaikų ugdymas ateityje.
