– Karjeros pasirinkimo etapus skirstome pagal amžių. Pirmasis toks etapas, kuomet galėtume pradėti galvoti apie karjerą, yra nuo gimimo iki 7 metų. Žinoma, tokiame amžiuje rimtai dar negalvojame apie būsimą profesiją, tačiau stebėdami vaiką, galime daug pamatyti. Kai jūs buvote 5–6 metų, ar jau domėjotės gamtos mokslais?

– Žinoma, ne. Iš tokio ankstyvo amžiaus mes labiau prisimename įvykius, o ne tai, kas dėjosi mūsų galvose. Retas iš tokių žmonių rodys domėjimąsi tomis profesijomis, kurios susijusios su sėdėjimu priešais kompiuterio ekraną. Tokio amžiaus vaikai suvokia tokias specialybes kaip: pardavėjas, gydytojas, ugniagesys, policininkas. Tiesiog šį darbą dirbančius žmones jie dažnai mato. Per pirmuosius septynis metus susiformuoja visos mūsų smegenų funkcijos, kurios atsakingos už fizinę veiklą, sensoriką. Mes normaliai šnekame, judame, girdime, gebame sutelkti dėmesį.

– Pamenu, mano kolega, kuris vėliau tapo garsiu gydytoju, pasakojo, kad jų šeima gyveno kaime ir jis matydavo, kaip tėtis darinėdavo kiaulę. Tai jam buvo labai įdomu. Kaip ir tai, kaip mama darinėdavo vištą. Ar tėvai jums nepasakojo, kad darydavote kažką, kas susiję su dabartine jūsų profesija?

Rytis Jurkėnas


– Mano abudu tėvai yra chemikai. Taigi šeimoje jau vyravo tokia „chemikų“ atmosfera, o tas natūraliai ugdė gamtamokslinę mąstyseną. Visgi, galvodama apie šį etapą, verčiau kalbėčiau apie universalų ugdymą. Juk mes esame daugialypiai, yra daug skirtingų būdų suvokti pasaulį. Amerikiečių psichologas Howardas Gardneris sako, kad mes turime ugdyti įvairiapusišką vaiką: turime jį išmokyti ir girdėti, ir klausyti muziką, išreikšti save per menines priemones, skatinti fiziškai judėti (šiais laikais tai ypač svarbu). Būtent tuo metu, kai smegenys yra plastiškos, kinta, vaikas gali išmokti daugiausia. Stebėti ir atpažinti vaiko polinkius yra gerai, bet per pirmąjį vaiko gyvenimo septynmetį mes neturėtume susitelkti į vieną sritį. Paprasčiausiai žmogus, jo interesai dar gali labai pasikeisti.

– Intelektai ir prigimtys. Prigimtys yra kaip tendencijos, o intelektai formuojasi pakankamai ilgai. Pagal mokslinius šaltinius, intelektai, kaip bendriniai mūsų gebėjimai, yra susiformavę apie keturioliktus gyvenimo metus. Paskui mes juos poliruojame, giliname. Ir tai sutampa su antruoju etapu. Tas antrasis etapas, kuomet galėtume galvoti apie karjerą, maždaug 7–13 metų. Ką jūs apie save atsimenate, kai buvote šio amžiaus?

– Kai buvau 6 ar 7 klasėje jau prisimenu, kas man buvo įdomu. Pavyzdžiui, kai mokiausi penktoje klasėje, norėjau būti ekonomiste. Mano teta buvo ekonomistė, man gerai sekėsi matematika. Tuomet šeštoje klasėje prasidėjo biologija ir man pasidarė labai įdomu. Taigi, tuomet sugalvojau, kad būsiu mikrobiologė. Šia specialiste netapau, nes dar vėliau, kai prasidėjo chemija, man ji patiko užvis labiausiai. Visgi, iki pat dvyliktos klasės pavasario nebuvau galutinai apsisprendusi, ką studijuosiu. Žinojau, kas man patinka, kas yra mano aistra, bet sprendimo nebuvau priėmusi. Bet būtent per tą antrąjį septynmetį susiformavo supratimas, kas mane žavi, ką noriu daryti, kas mane „veža“.

Rytis Jurkėnas, Urtė Neniškytė
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Kaip jaunam žmogui atpažinti, kam jis jaučia didžiausią aistrą?

– Ypač jauname amžiuje, tai yra tas dalykas, kuris mums geriausiai sekasi. Žinoma, mus gali dominti, žavėti dalykai, kurie mums nesiseka. Ir tėvų bei pedagogų pareiga atpažinti, kas vaikui įdomu, bet nesiseka, ir padėti, pasistengti, kad pradėtų sektis. Taigi, pirmas požymis – ar mums tas dalykas suprantamas. Antras dalykas – ar į jį gilindamiesi mes gauname atsakymus apie pasaulį. Vienoks atsakymas ateis iš gamtos mokslų, kitoks iš humanitarinių. Kuris yra artimesnis, kuris geriau paaiškina tai, kas tau svarbu. Kas geriausiai padeda suprasti supantį pasaulį.

– Antrajame etape tėvai vis dar gali nuvesti vaiką į muzikos, futbolo mokyklą ar kitur. Tai vaikui dar yra laikas atrasti skirtingas veiklas. Ir reikėtų jį paskatinti, pastūmėti, nes pats vargu ar pats paprašys. Ką jūs apie tai galvojate?

– Aš iš tiesų tame amžiuje, apie kurį kalbame, paprašiau tėvų mane užrašyti į muzikos mokyklą. Išorinis ugdymas turi papildyti tai, ką duoda tėvai. Kitaip tariant, duoti tai, ko negali tėvai. Ir tai yra labai svarbu. Turiu beveik ketverių dukrą. Mes šeimoje nepiešiame. Ir Ula piešia labai nedaug. Tai nereiškia, kad ji neturi susidomėjimo ar talento. Tiesiog tokiame amžiuje vaikai mokosi imituodami. Jeigu ji nemato piešiant savo artimoje aplinkoje, to tiesiog nedaro. Bet mes kaip tėvai turėtume jai surasti vietą, kurioje ji pieštų. Vaikas turi išbandyti kuo įvairesnius savęs išreiškimo būdus.

Universalus ugdymas ankstyvame amžiuje reikalingas tam, kad paaugęs vaikas galėtų priimti informuotą pasirinkimą. Kai nežinai, ką pasaulis gali pasiūlyti, tai nėra informuotas pasirinkimas.

Foto: Shutterstock

– Jeigu neišbandai įvairių veiklų vaikystėje, dažnai nutinka taip, kad sulaukus kokių keturiasdešimt staiga supranti, kad turi talentą ar kokią nors didžiulę aistrą. Visgi, jau turi patirties kitoje srityje, finansinius įsipareigojimus ir nėra lengva keistis. Sekantis etapas, maždaug 13–17 metų, 8–11 klasė. Tuomet nebenuvesime jauno žmogaus į futbolą, neužrašysime į muzikos būrelį, jei jis nenori. Kaip jūs perėjote šį etapą? Supratote, kad jums patinka chemija – kaip gilinote žinias?

– Nuo pat aštuntos klasės pradėjau dalyvauti chemijos olimpiadose. Galvojau, ar šis dalyvavimas mane padarė geresne specialiste dabar. Ir turbūt aš pasakyčiau, kad ne. Tai lavino mano mąstymą, gebėjimą spręsti problemas, susikaupti, bet aš būčiau galėjusi tuos gebėjimus įgyti ir kitose užklasinėse veiklose. Kadangi chemija buvo mano aistra, turėjau vidinės motyvacijos tai daryti, kai nepavyksta. Lengviau ugdyti charakterį srityje, kurioje turi daugiau vidinės motyvacijos. Mes buvome viena iš pirmųjų kartų, kuri mokykloje turėjo pradėti profiliuotis. Nuo vienuoliktos klasės turėjome rinktis dalykus, kuriuos mokysimės stipriau, kuriuos silpniau. Profiliavimas tokiame amžiuje, mano manymu, yra per ankstyvas ir užkerta kelią išugdyti visapusiškas asmenybes. Man neužteko valandų eiti į fizikos pamokas, tačiau aš susitariau su mokytoju ir tiesiog ėjau tada, kai galėjau. Nepaisant to, kad mano aistra buvo chemija, sustiprintu lygiu mokiausi matematikos ir istorijos. Dar ir dabar, kai gaunu dovanų kokią nors istorinę knygą, labai apsidžiaugiu.

– Neeksperimentavote namuose: nebuvote įsirengusi kambaryje bandymų laboratorijos. Nemaištavote, kurdama įvairiausius sprogstančius, šnypščiančius junginius?

– Galėti galėjau, bet to nedarau. Tiesiog turėjau labai daug laisvės, o kartu su tuo labai daug atsakomybės. Visų pirma prieš save, todėl nekilo noro maištauti. Negi maištausi prieš save? Ir nuo 13–14 metų, kuomet prasideda prieškaktinės smegenų žievės brendimas, mūsų asmenybės brendimas yra pats tas laikas, kai geriausia ugdyti vaikų atsakomybę.

– Kalbant apie profiliavimą. Kai kur pasaulyje tai daroma nuo aštuntos klasės, bet paprastai – po dešimtos. Žmogus renkasi kažkokį profilį. Todėl tas trečiasis etapas labai svarbus tuo, kad mes darome sprendimą. Tik labai svarbu neuždėti etiketės, kad tu jau kažkuo būsi. Taigi, mes pereiname į ketvirtąjį etapą, kurs prasideda peržengus 17 metus. Lietuvoje daug jaunuolių baigia mokyklą 19 metų. Jie jau iš tiesų yra pakankamai subrendę daryti pasirinkimą. Kaip jūs pasirinkote?

– Buvo vienas rimtas pokalbis su tėčiu. Rinkausi tarp biochemijos ir teisės. Aš žinojau, kad mano aistra yra chemija. Tačiau aš labai realiai įsivaizdavau, kaip atrodo mokslininko gyvenimas Lietuvoje. Turiu omenyje, kad mokslas pas mus yra finansuojamas nepakankamai. Rinkdamasi žinojau, kad tai nebus ta sritis, kur aš galėsiu uždirbti pinigų. O teisininkai materialiai gyvena geriau. Tėtis man pasakė, kad galiu rinktis arba tai, ką noriu visą gyvenimą daryti ir tikėtis, kad pinigai kažkokiais būdais vis tiek ateis, arba galiu rinktis pinigus. Bet turiu pagalvoti, ar tikrai galėsiu gyventi, darydama tai, kas nėra mano aistra. Ir aš pasirinkau chemiją, dėl ko šiandien visai nesigailiu.

Yra gimnazistams skirta iniciatyva, kurios tikslas padėti jiems planuoti savo karjerą, pavadinimu „Būsiu“. Buvau ten pakviesta skaityti pranešimą ir socialinėje erdvėje buvo užduotas klausimas, kaip aš nusprendžiau, kuo aš būsiu. Bet aš vis dar nežinau, kuo būsiu. Žinau, kas esu dabar, kas man patinka, bet aš negaliu pasakyti po penkių ar dešimties metų darysiu tą patį kaip dabar. Kiti pranešėja atsakė panašiai ir tai yra 30–40 metų žmonių, neva padariusių karjerą, atsakymai. Tai rodo, kad mes turime koncentruotis ne į tai, kuo būsiu, o į tai, koks aš noriu būti. Ką aš noriu mokėti, kokius gebėjimus įgyti, kaip konkrečiai vadinsis tavo profesija yra visai nesvarbu. Kai pasaulis taip keičiasi, mes nežinome, kokių profesijų po 20 metų reikės.

– Jeigu tu darai, kas tau patinka ir sekasi, pinigai ateis. Bet tikrai ne visi galime būti bet kuo. Įsivaizduokime sėkmingą bankininką ir sėkmingą mokytoją. Gali būti, kad bankininko sąskaitoje bus daug pinigų. Bet ar tikrai jie gali apsikeisti vietomis? Ar bankininkas gali tapti mokytoju, o mokytojas – bankininku? Greičiausiai ne...Ką galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms?

– Ne tik jauniems žmonėms, bet apskritai, visiems linkiu žinoti, ką dar norite išmokti. Jūs tapsite labai platų gebėjimų spektrą turinčiu žmogumi, kuriam nekils problemų surasti darbą. Juk kuo daugiau moki, tuo daugiau gali pasiūlyti.

Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.

Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!