– Švietimui skyrėte didžiąją savo gyvenimo dalį. Kas pasikeitė jame? Kur link švietimo bendruomenė turėtų eiti, kad kiekvienas Lietuvos vaikas patirtų mokymosi džiaugsmą ir sėkmę?

– 47 metai darbo ir 4 metai studijų iki tol, vadinasi, iš viso 51 metai iš beveik 70 praleisti švietimo okeano gaudesyje, vėtrose ir vizijose. Dar niekas švietime nepasikeitė nuo tada, kai buvau mokinė.
Švietimo bendruomenė turi eiti link žmogaus, nes nėra kam ir ką šviesti, kai žmogaus niekas nepastebi, būtina į ugdymą įtraukti kiekvieną. Jei nėra suprantama, kad mokykla yra gyvenimas, tai lieka tik programos ir tvarkaraščiai, vaikas prie kompiuterio ir anapus jo, tūlo mokytojo moralizavimas. Taip buriasi vienakojų, vienarankių, vienaakių, klausos neturinčių beširdžių grupės, o tokioms grupėms išlikti per amžius jokių galimybių nėra, ką jau kalbėti apie vaikų džiaugsmą ir laimę mokantis.

Mano akimis žiūrint, tiek tada, tiek dabar švietimą lėmė ir lemia asmenybės. Yra asmenybė – yra švietimas, nėra asmenybės – nėra ir švietimo, yra tik mokymas. Drįstu sakyti, kad švietimas lemia valstybės sėkmę, o asmenybių, jei jų neugdome, gimsta per mažai, kad valstybė galėtų būti sėkminga.

– Papasakokite apie savo studijų metus ir darbo mūsų švietimo sistemoje pradžią. Kodėl pasirinkote būtent pedagogės kelią?

– Ko gero, mano studijos būtų pakrypusios medicinos pusėn, jei ne gautas dvejetas iš matematikos, stojant į Klaipėdos medicinos mokyklą. Po nesėkmės grįžusi namo pasakiau namiškiams, kad medicinos mokysiuosi Klaipėdos žemės ūkio technikume, nes visas neįstojusias mergaites, kurios norėjo mokytis akušerijos, nuvežė lengvaisiais automobiliais prie didelio pastato ir parodė, kur turėsime atvykti rugsėjo pirmą dieną pradėti mokytis veterinarijos. Maniau ,,koks skirtumas – veterinarija ar akušerija, vis tiek ta pati medicina“. Tik mama ir babytė kažko kraipė galvas. Mama prasitarė, kad man nėra nei penkiolikos, o teks susitvarkyti su kiaulėmis ir kuiliais, su karvėmis ir buliais, su kumelėmis ir eržilais, išmokti sėklinti gyvulius, juos gydyti, įvielyti paršelius. Ko jau ko, bet kolūkio bulių visi kaimo vaikai ir net suaugę bijojo.

Danutė Bronė Puchovičienė
Foto: VVDG nuotr.

Sovietmečiu rūpinosi vaikais, tik niekas neklausė paauglio, ko jis nori, kaip jis jaučiasi, su jais darė, ką norėjo. Nežinau, ar tos mergaitės mokėsi veterinarijos, bet aš Rugsėjo 1-ąją stovėjau tarp klasės draugų ir apie mediciną nebesvajojau. Po kiek laiko padaviau prašymą į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti matematikos mokymo.

– Kaip ir kada pradėjote dirbti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje?

– 1993 metais Vilniaus miesto švietimo skyrius įsakymu nurodė mane iš Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigų perkelti į direktoriaus pareigas Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Tuo metu Salomeika, kaip ją vadino visuomenėje, klestėjo, o Vienuolis buvo avarinio stovio visomis prasmėmis. Vienuolio žmonės nemėgo Salomeikos, todėl šis mano kandidatūros skyrimas direktore jiems buvo smūgis, kaip sakoma, žemiau juostos. Jie nežinojo, kad Vilniaus Antano Vienuolio vidurinė mokykla yra ta pati pirma lietuviška gimnazija, turėjusi Vytauto Didžiojo vardą, beje, kaip ir Salomėjos Nėries vidurinė. Tada, kai gavau direktorės pareigas, ir aš nežinojau, ką joje veiksiu ir kaip įmanoma tokiomis griūties sąlygomis dirbti. Tačiau netrukus sužinojau slėpiningą mokyklos praeitį, o kai į mano rankas pateko Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai, supratau, kad kelio atgal nėra, reikia ugdyti asmenybę tokiais pat būdais, kurie juose aprašyti. Tie protokolai mus visus prikėlė ir subūrė kūrybai.

– Kokius konkrečius mokyklos labui nuveiktus darbus laikytumėte svarbiausiais savo karjeroje?

– Pradėjusi dirbti netrukus susipažinau su darbuotojais, archyvarė atskleidė skausmingą mokyklos istoriją, supratau, kodėl Vienuolio vidurinė atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Man atrodė, jog tai, kad mokiniai ir mokytojai yra priversti dirbti nesaugiame avarinės būklės pastate, yra nusikaltimas.
Kartu su mokinių, jų tėvų ir mokytojų palaikymu pavyko įtikinti Lietuvos respublikos Seimą dėl lėšų skyrimo mokyklos pastato renovacijai, o vėliau ir naujo pastato statybai. Tai buvo būtina ir privaloma sąlyga teisybės atstatymo kelyje. Po to jau jokia jėga nebegalėjo sustabdyti tiesai šviesti.

Septynerius metus siekėme gimnazijos statuso, aštuonerius metus vyko gimnazijos statybos, dvylika metų reikėjo veikti, kol mokykla atgavo tai, kas jai priklausė, – Vytauto Didžiojo vardą, gimnazijos statusą, pastatą (nors ir ne tokį, koks karo metais atimtas Jakšto gatvėje). Juk pirmos lietuviškos gimnazijos sugrąžinimas Vilniui, Lietuvos švietimui toks pat rimtas darbas, kaip ir Lietuvos valstybingumo atstatymas. Nepaisant to, per visus darbo metus ne vieno buvau niekinta ir žeminta.

– Kaip per beveik tris dešimtmečius keitėsi mokinių ir mokytojų santykiai, požiūris į mokymą(si)? Ar galėtumėte tai iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais iš savo arba kolegų darbo patirties?

– Mokinių požiūris į mokymą labai pasikeitė. Jei anksčiau beveik visus mokinius traukė asmenybės, o vidutinybėms visi buvo pakantūs, tai dabar gana nemaža dalis mokinių tapo mokytojams daug reiklesni, dažnai ir neteisingi – jei tik kas nepatinka, tuoj renka parašus dėl mokytojo pakeitimo. Mokiniai nenori taikytis su mokytojų savitumu, jų charakteriu, mokymo stiliumi ar kalbėsena, jų kultūra.

Naujasis gimnazijos direktorius Rytis Komičius ir Danutė Bronė Puchovičienė
Foto: VVDG nuotr.

Kartą atėjo į gimnaziją pirmos klasės mokinės mama, pasipiktinusi lietuvių kalbos pamokoje neva nuskambėjusia patyčia: esą jos dukros buvo viešai paprašyta čiaudint prisidengti burną. Nuėjau pasikalbėti apie situaciją, o mokytoja, pasirodo, pagal programą vedė lietuvių kalbos pamoką, integruodama į ją etikos ir sveiko gyvenimo elementų. Štai kaip kartais būna su tomis mokytojo patyčiomis mokinių atžvilgiu. Ką besakyčiau tokiai mamai, ji nieko nesupras.

Gana nemažai vaikų, to patys nesuprasdami, norėtų mokytojų robotų, kurie niekada neserga, nesupyksta, nepavargsta, neturi šeimų, nieko nežino apie netektis, nuopuolį ir skausmą, tik šypsosi, giria ir kartoja ,,viskas gerai“, moko tol, kol išmoko kiekvieną mokinį. Niekas nebekalba, kad mokytojas moko, o mokinys mokosi ir išmoksta arba ne. Kai nebevadiname ko nors tikraisiais vardais arba imame painioti sąvokas, tada atsiranda visiška asmenybių krizė. Nebėra kuo sekti. Dabar tik vienetai tėvų ir vaikų, kurie, sakykime, padėję parašą sutartyje dėl uniformų dėvėjimo, tos sutarties iš tiesų laikosi. Menka ir duoto žodžio vertė.

Anksčiau ne visi veržėsi į mokslą, o ir priimdavo į aukštąsias mokyklas apie 30 procentų abiturientų, dabar gi priima beveik visus. Tingėjimas mokytis daugeliui suaugusių žmonių ir tuomet nebuvo svetimas, o ką jau kalbėti apie vaikus. Vyravo panašios problemos: dienotvarkės nesilaikymas, namų darbų neatlikimas, privalomų knygų neskaitymas. Visgi anuomet mažai kas iš mokinių nusirašydavo namų arba kontrolinius darbus, bet drąsesni nevengė rizikuoti. Dabar nusirašinėjimas klesti, o ir melavimas, išsisukinėjimas labai madingas.

Žinoma, mokytojų, kaltinančių, kalbančių vaikams apie moralę arba kritikuojančių savo kolegas, mokiniai nemėgo niekada, nemėgsta ir dabar. Mokyti moralės – subtilus ir rizikingas darbas. Šiandien tą gali daryti mokytojai vyrai, mokiniai jiems beveik viską atleidžia, nes jų mažai, o kiti specialistai – tik išskirtiniais metodais ir itin apgalvotai pasiruošę.

Reikia pasakyti, buvo visko, net ir labai mane šokiravusių dalykų: vienas mokytojas spyrė mokiniui į užpakalį, kita mokytoja sudavė mokiniui per veidą. Žinoma, galėjau tiek vieną, tiek kitą pedagogą išmesti iš darbo, tačiau ieškojau kito būdo, žinojau, kad mokytojo atsiprašymas mokinio, mokinio atleidimas mokytojui turės didesnį teigiamą poveikį visomis prasmėmis. Mokytojams reikia mokytis, kaip valdyti jausmus ir į pažeminimą neatsakyti tuo pačiu, o mokiniams – kad provokuoti kitą yra negarbingas ir žmogaus orumą žeminantis elgesys. Nei vieno man žinomo nepageidaujamo elgesio atvejo nepalikdavau be dėmesio.

Naujasis gimnazijos direktorius Rytis Komičius ir buvusi direktorė Danutė Bronė Puchovičienė
Foto: VVDG nuotr.

Kartą dvi merginos įsimylėjo vieną vaikiną ir jau nuo pat antros gimnazijos klasės ėmė viena kitai visaip kenkti. Klasės vadovės pokalbiai su merginomis ir jų vaikinu nedavė jokių rezultatų – jam patiko abi. Vienos iš merginų, mama atėjusi į gimnaziją, net apstumdė savo dukters vaikino viliotoją. Kitos merginos tėvas paskambino man ir paprašė pagalbos, nes policijai parašytas pareiškimas nepadėjo – merginos vis tiek pešėsi, o egzaminai buvo čia pat. Na, kai jau tokie dalykai prasidėjo, nutariau pakviesti prie bendro stalo abiejų merginų šeimas, taip pat psichologą ir advokatą, tačiau vienos iš merginų tėvai į susitikimą taip ir neatėjo. Pasikalbėjome su tais, kas atvyko. Merginos liko gyvos, peštynės liovėsi, o ką veikia dabar, net nežinau. Gal tebesikankina dėl meilės?

Buvo ir baisesnių dalykų: narkotikų, vagysčių, tiek mokinių, tiek mokytojų girtavimo, prostitucijos, šaudymo į šunis ir žmones per tradicinę masinio bėgimo iš pamokų dieną... Mokykla – didelis, platus ir gilus okeanas. Dažniausiai pasitaiko, kad iš džiaugsmo širdis netelpa krūtinėje, bet retsykiais sudrebindavo tartum perkūnas iš giedro dangaus kurio nors vaiko akibrokštas ar tėvo pyktis. Vienoje mokykloje telpa visa Lietuva, visas spektras spalvų ir atspalvių. Visų specialistų, kurių taip trūko, pajėgas reikėdavo sutelkti gimnazijoje, siekiant pokyčių. Viską pasakojant, neužtektų kelių parų.

– Kokie mokinių poelgiai, mados labiausiai trikdydavo ar net piktindavo mokytojus ir mokyklos administraciją prieš daugmaž tris dešimtmečius? Kaip anuomet maištaudavo jauni žmonės?

– Visko būdavo. Vasario 16-ąją mokiniai pasidarydavo mažyčių laisvos Lietuvos trispalvių ir visur po mokyklą išbarstydavo. Arba, pamenu, mokinys sėdi per pamoką su striuke, o mokytojų paprašytas nusirengti nesutinka – pasirodo, iki juosmens jis visiškai nuogas. Vienas kitas berniukas į ausį įsiverdavo auskarą, susipindavo dredus, merginos iššaukiančiai dažydavosi, mūvėdavo juodas suplėšytas pėdkelnes. Mokiniai rūkydavo tualetuose, o per griežtų mokytojų pamokas siuntinėdavo klasėje visokius bjaurius raštelius, patyliukais kikendavo. Kartą mokytoja man atnešė visą saują tokių raštelių. Perdaviau juos įtariamojo mamai, kuri buvo teisminių ekspertizių tyrėja. Peržiūrėjusi tuos raštelius ji paskambino ir paprašė leidimo pirmiau jai pačiai su sūnumi pasikalbėti, o paskui jau ir man imtis darbo. Bet motinos pašnekesys buvo toks veiksmingas, kad nereikėjo su jos vaiku kalbėtis nei tuomet, nei kada nors vėliau. Dabar tokių teisingų tėvų maža.

Kita situacija: nueiname kartą su kolege aplankyti vieno mokinio į namus, sužinoti mokyklos nelankymo priežasčių. Randame sūnų ir mamą sėdinčius virtuvėje. Mama pasitinka taip, lyg būtų mūsų laukusi. Tuoj kviečia apžiūrėti namus, svetainę, kur įrengtas altorėlis melstis, vaikų kambarį, virtuvę... Visur sutvarkyta, švaru. Mudvi imame klausinėti apie sūnų. Mama dievagojasi, kad jis turi padėti uždirbti pinigų – tam, kad būtų lengviau išlaikyti du mažesnius vaikus. Mokinio auklėtoja tuoj ima aiškinti mamai, kad nepilnametis privalo lankyti mokyklą, o ne uždarbiauti. Aš irgi imu klausinėti: ką vaikas dirba? Kur jo tėvas? Kuo užsiima? Mama aiškina, kad pastarasis turguje padeda gėles pardavinėti, aš atsakau, kad šiandien pirmadienis, turgus nedirba, o vaikas sėdi namuose. Tuomet motina ima pasakoti, kad tėvas labai žiaurus, ją muša, o ši bijo namuose likti viena. Mes klausome išpūtusios akis, mokinio žvilgsnis į mus taip pat įdėmiai įbestas. Paklausiau mamos, nejaugi tėvas tikrai smurtauja, o toji ima mus įtikinėti, kad yra vyro peiliu badoma. Stovi priešais mus graži, lyg iš pieno plaukusi, ir rodo pirštu į savo kaklą, aiškindama, kad neseniai gulėjo ligoninėj, kad kaklas perpjautas buvo. Kolegė net klestelėjo ant kėdės. Aš prikišau nosį, bandydama įžiūrėti randą, vaikas irgi pasistiebė pasižiūrėti. Mamos kaklas gražus, baltas, iškirptė didelė, rando nesimato. Pasakiau motinai, kad apgailestauju ir kad tikiuosi jos sūnų rytoj pamatyti bent trijose pamokose. Išėjusios gatvėn su auklėtoja dar ilgai svarstėme vaiko likimą, taip nieko ir nesupratusios. Mokinys prastai lankė mokyklą, tačiau dabar visgi turi šeimą, darbą. Visų istorijų mokykloje tikrai nesupaisysi.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija
Foto: VVDG nuotr.

Kitą kartą, išsiaiškinusi, kas pavogė vienos mokinės striukę, pakviečiau nusikaltėlio tėvus pasikalbėti, bet šie atvykti atsisakė, nes neturėjo laiko. Nusprendžiau pati juos aplankyti. Tėvas pravėrė duris, bet, išgirdęs, kokiu tikslu atėjau, išrėžė, kad nėra reikalo slampinėti po namus dėl svetimų vaikų, o duris prieš pat nosį užtrenkė.

– Ar galėtumėte pasidalinti jus labiausiai sukrėtusiais, palietusiais įvykiais, susijusiais su mokyklos administracijos darbais? Ar buvo tokių epizodų, kuriuos ir šiandien prisimenate nelengva širdimi?

– Buvo ne vienas. Pernelyg ilgai siekėme tuomet gimnazijos statuso. Vis kas nors sutrukdydavo. Tai sienos per baltai išdažytos, tai švaros mažoka, tai programos negeros, žodžiu, kitos mokyklos gauna gimnazijos statusą, o Vienuolio mokykla – ne. Sukandusi dantis net keturis kartus teikiau dokumentus gimnazijos statusui pelnyti.

Jau kelintą kartą patobulintas programas pristačiau Vilniaus miesto švietimo skyriui ir Švietimo ir mokslo ministerijai. Buvau baisiausiai šokiruota, kad dviejų už švietimą atsakingų įstaigų dalykų programų vertinimas nesutapo. Po savaitės suderinau susitikimą su ministerijos darbuotoja, kad tai aptarčiau. Nuėjau darbo pabaigoje, tikėdama, kad labai nesutrukdysiu žmogaus, dirbančio ministerijoje. Visgi nespėjus man nieko pasiteirauti, darbuotoja pranešė, kad atvyko kažkokie amerikiečiai, ir išprašė mane iš kabineto. Galima sakyti, išstūmė laukan, pati išbėgo, o kabineto duris užrakino. Aš tik tada susigriebiau, kad mano rankinė su namų ir mokyklos raktais, pinigais liko viduje. Nei juoktis, nei verkti. Grįžau mokyklon, vaikščiojau tai šen, tai ten, paskui važiavau namo autobusu, žvalgydamasi kontrolierių, ištisas valandas prasėdėjau ant suoliuko prie namų, nes vyras buvo darbe. Paskutiniu autobusu grįžau į mokyklą. Pasivaikščiojau koridoriais, lydima įtaraus sargo žvilgsnio. Galop, išvažiavau pernakvoti pas pusseserę. Visa tai tik parodo, su kokia nepagarba turi taikstytis direktoriai, mokytojai, bendraudami su aukštesnio struktūrinio lygmens atstovais. Taip tuomet nieko ir nebeišsiaiškinau, bet rankinę susigrąžinau. Po dar kelių nesėkmingų dokumentų teikimų, apeliacijos ministrui, tik pareikalavus kriterijų ir tyrimo rezultatų, galop, po neeilinio posėdžio ministerijoje, į kurį nusivedžiau ir mokyklos tarybos pirmininką, buvo iškovotas gimnazijos statusas. Tokie yra biurokratiniai mūsų švietimo sistemos procesai.

Danutė Bronė Puchovičienė
Foto: VVDG nuotr.

– Konkursai mokyklos vadovo pareigoms užimti šiandien dažniausiai sulaukia vos kelių paraiškų, o neretai švietimo įstaigos veikia visai be direktorių. Kas labiausiai atgraso žmones nuo minėtų pareigų?

– Karjera visada yra susieta su pinigais. Mokyklos direktoriaus pareigos nėra karjera. Direktoriaus alga nėra didelė, o atsakomybė didžiulė. Mano supratimu, joks karjeristas neis ir nesieks tokių pareigų. Jei žmogus turi pašaukimą dirbti mokykloje, tai geriau būti mokytoju arba kitu specialistu, galop, direktoriaus pavaduotoju, bet ne direktoriumi. Itin nepatrauklus ir varginantis popierizmas dažnai mane varydavo iš proto. Baisus laiko ir jėgų švaistymas keldavo neviltį. Valdininkai reikalauja visokiausių popierių rašymo, o tie popieriai – tik pliusiukui padėti. Patys valdininkai neturi supratimo, ko reikia mokyklai, ko nereikia. Jie tik žino, kad ir jiems kaip nors būtina duonos užsidirbti. Mano darbo metais siutindavo menkas viršininkų vadybinis išprusimas, arogancija, šokiruojanti kultūra ir visiškas abejingumas mokyklų bendruomenių, vadovų rūpesčiams. Per visą 27 metų vadovavimo laikotarpį galėčiau įvardyti vos 5 žmones, kurie savo darbą tikrai išmanė, buvo naudingi švietimui, kiti gi tik ėmė algą, o kai kurie ir kenkė.

– Kokias didžiausias švietimo sistemos ydas matote šiandien? Kaip siūlytumėte jas spręsti? Iš ko turėtume imti pavyzdį?

– Didžiausias trūkumas – skaidrumo stoka, nėra aiškaus planavimo, žmonės, kurie imasi vadovauti švietimui, apie jį beveik nieko išmano, o, galiausiai, ir nesidomi, visai nenutuokia apie tikrąją mokyklų padėtį. Ministerijos tarpusavyje beveik nebendradarbiauja. Vien kontroliuodami, tikrindami ir nesuteikdami jokios pagalbos mokykloms, vaikų šeimoms, neruošdami specialistų, griaudami mokytojų rengimo sistemas, dar nesukūrę naujų, tokie „specialistai“ tik žlugdo ir dar pablogina esamą situaciją. Pagrindinės visos Lietuvos švietimo sistemos ydos yra vartotojiška kultūra, paviršutiniškumas, nenoras matyti tikrosios padėties, nesugebėjimas spręsti problemų iš esmės, nepaliaujamas piktinimasis ir net šaipymasis iš kitaip mąstančių piliečių.

Šiandien būtina keisti mokyklų finansavimo principus, kelti atlyginimus, adekvačiai mokėti mokytojams už sąsiuvinių taisymą (kontrolinius darbus turėtų taisyti ne tas pats mokytojas, kuris veda pamokas), mažinti mokinių skaičių klasėse, ypač mokant lietuvių kalbos, iš pagrindų keisti tiksliųjų mokslų programas, atsisakyti dalies teorinių temų, persiorientuojant į aukštojo mokslo programas. Būtina skirti daugiau dėmesio ir laiko vaikų praktinių įgūdžių lavinimui, pasitikėti mokytojais, teikti jiems kokybišką metodinę pagalbą.

Nuvažiuokime į Suomiją, Vokietiją, Japoniją, Kanadą, išnagrinėkime jų švietimo kultūrą, programas ir nuostatas, tik tuomet imkimės gerai apgalvotų veiksmų.