Išgyventi gamtoje, turint kuo mažiau daiktų, Augustas mokosi nuo tada, kai buvo penkiolikmetis paauglys. „Tėvams prisuokdavome, kad šiltai sėdime pas kurį nors draugą namuose, o patys keliaudavome į mišką. Praktikuodavomės laužus kurti, maistą gaminti, pašiūrę statytis. Tais laikais nebuvo lengva palapinę ar miegmaišį įsigyti, o ir pinigų neturėdavome. Nebuvo ir socialinio tinklo „YouTube“, tik knygos iš bibliotekos. Dar ūgtelėjęs kartą metuose draugams organizuodavau žiemos „išgyvenimo“ žygį. Ilgainiui geras mano draugas fotografas Tomas Kauneckas įkalbino įtraukti platesnę auditoriją ir profesionaliai tuo užsiimti“, – pasakoja A. Žukauskas.

Jau daugiau nei dešimt metų vyras kartu su komanda organizuoja teminius kursus, kaip pavyzdžiui: „Ugnis ir laužai“, „Būstas“, „Pirmoji pagalba“, „Žiemos kursas“ ir pan. Dviejų vienodų kursų niekada nebūna, kas kartą tenka prisitaikyti prie grupės, kiekviena grupė yra unikali, su savo ritmu ir mikroklimatu.

Akimirkos iš kursų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Turinys visiškai priklauso nuo kurso temos. Pavyzdžiui, jei kursas apie laužus, mes tikriausiai daugiau judėsime – tai reiškia, kad eisime į žygį, o sustojimų vietose mokysimės tam tikrų su ugnimi susijusių dalykų. Jei kursas pats iš savęs reikalauja daugiau fizinio darbo, pavyzdžiui tema „Būstas“, tada mes daug laiko leisime stovykloje, čia bus didelė statybinė aikštelė“, – paaiškina išgyvenimo treneris.

Štai „Įvadinis kursas“ apima kelias temas. Atvykusieji pakviečiami į 2–3 val. žygį, o paskui kuriama stovyklavietė ir mokoma, kaip pasiruošti nakvynei. „Tas trumpas prasiėjimas padeda atitrūkti nuo buities, užmiršti namuose likusius neplautus indus ir neišlygintus marškinius..., – šmaikštauja A. Žukauskas, – labai svarbu, kad žmogus atsipalaiduotų ir pajustų, kad atsidūrė miške.“

Akimirkos iš kursų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Bet kuris kursas trunka vieną naktį, jame dalyvauja iki dvylikos žmonių, kad instruktoriai galėtų skirti dėmesio kiekvienam. Įdomu tai, kad tokia pamoka-pramoga labai populiari tarp merginų ir moterų. „Atvažiuoja vienos, net be draugių, įsilieja į grupę. Yra ne viena pabaigusi visus kursus. Galbūt dėl to, kad merginos vis dažniau keliauja vienos, moteriškoje kompanijoje, be vaikinų ar vyrų. Ar tiesiog yra smalsios“, – svarsto išgyvenimo treneris.

Įdomiausia – žiemą

Anot Augusto, „Žiemos kursas“ pats įdomiausias ir sulaukia daugiausia dėmesio. Žinoma, tuomet, kai lauke tikrai šalta. „Vasarą gamtoje gana paprasta. Tiesiog atsigulei po egle ir išsimiegojai. Nereikia nei laužo, nei pašiūrės statyti. O štai, kai lauke 25 laipsniai šalčio...potyriai visai kitokie. Nemanau, kad daug kas yra tokiomis sąlygomis miegoję lauke ir dar be palapinės?.. Ar daug kas moka susikurti laužą iš šakų ir padaryti taip, kad liepsna iš tikrųjų šildytų, o ne tiesiog sklistų į aplinką“, – pasakoja A. Žukauskas.

Akimirkos iš kursų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ar pasitaiko, neapsikentusių nepatogumų ir panorusių iš kurio nors kurso pabėgti? Vyras sako, kad per dešimt ar daugiau patirties metų, nepasitaikė. „Būna tokių, kurie sušlampa, kiek pavargsta ir pradeda niurnėti, bet instruktoriai turi kelis komplektus sausų drabužių, yra šiltos arbatos, koks šokoladukas ir, žiūrėk, vėl viskas gerai. Būna ir priešingai, kad labai įsidrąsina ir, pavyzdžiui, per „Žiemos kursą“ išeina nakvoti vieni, toliau nuo stovyklavietės. Bet gi žiūrėk – apie kokią 3 val. ryto sugrįžta, – įspūdžiais dalijasi vyras, – apskritai, mano tikslas išmokyti, o ne perspausti, tai neigiamų emocijų ar kažkokių nervinių protrūkių, kaip rodo televizijos šou, nebūna. Juk tai ne atranka į specialiąsias pajėgas ir ne reitingų siekianti laida. Svarbiausia, kad žmogus grįžtų namo geros nuotaikos, įgavęs žinių, pasitikintis savimi.“

Domėtis skatina ir realybės šou, ir pasaulinės krizės

A. Žukauskas pasakoja, kad „Išgyvenimo kursai“ buvo itin populiarūs, kai per televiziją rodė daug įvairių išgyvenimo šou. „Teko susidurti su tuo, kad atvykę žmonės, tikėjosi patirti ir pamatyti kažką panašaus kaip televizoriaus ekrane. Ir jiems buvo keista. Vienas dalykas, kai sėdi ant sofos, nejauti nei alkio, nei šalčio, nei sušlampi. O „Išgyvenimo mokykla“ – patirtis savu kailiu. Jei nepatrauksi pirštų nuo ugnies reikiamu momentu, skaudės. Jei sušlapsi kojines, bus šlapia.
Kitas dalykas, realybės šou yra surežisuoti. Už nugaros stovi prodiuseriai, režisieriai, pirmosios pagalbos specialistai. Todėl tiek vedėjas, tiek dalyviai gali rizikuoti, elgtis pavojingai ir pan. Tam, kad pritrauktų kuo daugiau žiūrovų, tenka nušokti nuo olos į vandenį ar suvalgyti kokį nešviežią padarėlį. Pas mus tokių dalykų nėra“, – pasakoja išgyvenimo treneris.

Akimirkos iš kursų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Taip pat pajutome didelį susidomėjimą, kai 2014-aisiais Ukrainoje prasidėjo karas. Tada daug žmonių susimąstė: o kas jeigu man atjungs elektrą? Kai į Lietuvą atėjo koronavirusas, taip pat sulaukiau daug žinučių, klausiančių: kaip mums dabar geriausia elgtis?“, – kalba Augustas.

Kaip pasiruošti išgyventi?

Akimirkos iš kursų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Pasak išgyvenimo trenerio, kiekvienas iš mūsų turėtų būti pasiruošęs visiškoje izoliacijoje išgyventi bent 72 valandas. Ir net negalvojant apie labai ekstremalią situaciją. „Jei, pavyzdžiui, italai būtų buvę labiau pasiruošę, nebūtų tokios panikos ir milžiniškų eilių prie parduotuvių. Nebuvo kalbos apie tai, kad trūksta maisto produktų, tiesiog į parduotuves įleidinėjo ribotą kiekį žmonių. Kelias dienas būtų prabuvę namuose ir nereikėtų nervintis. Taigi, visuomet patarčiau turėti negendančių maisto produktų: pavyzdžiui, makaronų, įvairių kruopų. Nereikia kaupti atsargų dėžėmis, užtenka kelių papildomų pakelių. Taip pat reikia turėti geriamo vandens. Jei jums reikalingi tam tikri vaistai, įsigyti šiek tiek daugiau. Rekomenduočiau turėti kelias dėžutes degtukų, žvakių, pilnai pakrautą išorinę bateriją išmaniajam telefonui pakrauti, žibintuvėlį ir radiją. Žinoma, sąrašą galima pildyti ir pildyti, bet svarbiausia, turėkime šiuos dalykus“, – pataria išgyvenimo treneris.

Ekstremalus nuotykis Norvegijoje

Akimirkos iš kursų
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Nors A. Žukauskas sako, kad su labai pavojingomis situacijomis darbe beveik nesusiduria, vieną žygį Norvegijos šiaurėje gerai prisimena. „Keturiese iškeliavome aštuonioms dienoms į Norvegijos kalnus. Kadangi važiavome į Norvegijos šiaurę, tai apsirūpinome šiltais drabužiais. Nuvykstame, o ten – 30 laipsnių karštis. Pakankamai vandens nepasiėmėme, o aplinkui – tik pelkės. Ką gi, teko gerti vandenį iš pelkių. Žinoma, jo tiesiog gerti negali, tai filtravome, valėme su chloro tabletėmis (jų taip pat turėjome ne per daugiausia). Po kelių dienų tas chloro kvapas ir skonis taip įsipyko, kad bloga darydavosi vien pažiūrėjus. Ko mes ten nedarėme: virinome, darėmės arbatėles su įvairiais augalais. Negana to, ir maisto pritrūkome. Tai žvejojome, rinkome grybus, valgėme dilgėles. Kai po tos savaitės atkakome į degalinę, negalėjome atsidžiaugti vandeniu. Visi į mus kaip į laukinius žiūrėjo, kai mes vandenį gėrėme, laistėmės, šūkavome. Lyg būtume loterijoje laimėję“, – prisiminimais dalijasi A. Žukauskas.

Tokie potyriai ir gebėjimas jais mėgautis tikrai kiekvienam. Kas taip patinka Augustui jo darbe? „Mane veža tas jausmas, kai būna beprotiškai sunku, šalta, šlapia, esi alkanas ir norisi viską mesti velniop, o tada grįžti namo ir supranti, kaip gerai gyveni. Tiesa, kitą dieną vėl norisi į gamtą... Ir dar labai patinka tas jausmas, kai esi, pavyzdžiui, kalnuose, ir supranti, koks esi mažas ir bejėgis. Gamta yra stipresnė: arba prisitaikysi, arba neišgyvensi. Jausmas – nuostabus”, – pokalbį baigia išgyvenimo treneris.