– Diana, kas esate? Kaip šiuo metu gyvenate?

– Dirbu „Ignitis grupėje“. Esu atsakinga už tarptautinę plėtrą ir naujos strategijos įgyvendinimą Centrinėje ir Rytų Europoje. Šiuo metu mūsų dėmesys sutelktas į Lenkijos rinką, koordinuoju didmeninę prekybą energetikos ištekliais, elektros ir gamtinių dujų paslaugų teikimą klientams ir kt.
Labai gražiame Pamario regione Lenkijoje statome vieną didžiausių vėjo parkų šalyje. Vykdome daug kitų projektų.

Gyvenu Varšuvoje. Paskelbus karantiną, kaip ir dauguma žmonių, darbuojuosi namuose. Žinoma, dėl to darbo krūvis nėra mažesnis, bet aš nesiskundžiu, man labai patinka tai, ką darau.

– Kalbant apie karantiną, kodėl negrįžote į Lietuvą?

– Prieš kokią savaitę manęs to klausė ir Lenkijos žurnalistai. Priimti šį sprendimą nebuvo lengva. Iš esmės negrįžau dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma – jaučiausi atsakinga prieš Lietuvos žmones, kad, neduok Dieve, neatvežčiau viruso. Antra – negalėjau palikti savo komandos. Kaip jaustųsi kolektyvas, jei vadovas staiga ima susirenka daiktus ir išvažiuoja?.. Vadovas turi būti šalia, ypač iškilus sunkumams.

Diana Kazakevič
Foto: Žanetos Pau nuotr.

– Kaip suprantu, kelionės, ilgesnis ar trumpesnis gyvenimas kitose šalyse yra neatsiejama jūsų darbo dalis?

– Iš tiesų, tai net ne darbo dalis. Tai – gyvenimo būdas. Manau, kad jis tinka toli gražu ne kiekvienam, bet aš juo patenkinta. Mėgstu iššūkius, pokyčius, nenustygstu vietoje. Man patinka pažinti skirtingas šalis, kultūrą, žmonių įpročius. Tai mane praturtina. Prisipažįstu – darbas šiuo metu yra mano prioritetas. Jam skiriu daugiausia dėmesio ir energijos. Kai aiškiai įvardiji, kas tau yra svarbiausia, trukdžių nebelieka.

Visą laiką svajojau apie tokį gyvenimo būdą: keliauti, dirbti kitose šalyse, tačiau nenorėjau dirbti užsienio kompanijoje. Taigi, darbas, kurį turiu – man yra tobulas. Net būdama užsienyje kuriu vertę tėvynei ir savo šalies gyventojams.

– Kaip jaučiatės Varšuvoje? Kaip sekėsi pritapti?

– Man patinka pokyčiai, todėl jaučiuosi gerai. Pirmiausia, ką padarau atvykusi į svečią šalį, susirandu organizaciją, kurioje galėčiau savanoriauti. Taip ne tik padarau gerą darbą, bet ir praplečiu pažinčių ratą. Man atrodo, kad labai svarbu bendrauti ne tik su kolegomis, bet ir susirasti bendraminčių, su kuriais galėtum leisti laisvalaikį. Net būdama, nepabijosiu pasakyti, darboholike, suvokiu, kad be atokvėpio efektyviai dirbti neįmanoma.

Taigi, Varšuvoje priklausau organizacijai, kuri maitina benamius. Kartą per savaitę, sekmadienį, susirenkame ir dalijame maistą. Dažnam iš jų tai būna vienintelis karštas patiekalas, kurį gauna per savaitę.

Be to, Varšuvoje didelė grupė vadinamųjų ekspatų (žmonių, kurie dėl darbo gyvena ne tėvynėje), kurie čia gyvena ir dirba lygiai taip pat, kaip aš. Dažniausiai tai – regionų vadovai, atlikę tam tikras užduotis išvyksta į kitą šalį. Taigi, esame savotiška bendruomenė. Vieniša nesijaučiu.

Kaip ir sakiau, labai mėgstu keliauti. Varšuvoje gyvenu tik antrus metus, bet patį miestą ir aplinkinius miestelius pažįstu geriau nei vietiniai lenkai.

Diana Kazakevič
Foto: Asmeninio albumo nuotr

– Itin aukštos pareigos, energetikos sektorius – nėra taip dažna moterų tarpe. Kaip atsidūrėte ten, kur esate?

– Jei prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad dirbsiu energetikos srityje, nebūčiau patikėjusi. Vis dėlto, šiandien energetika tapo ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Domiuosi naujomis technologijomis, daug laiko praleidžiu vesdama mokymus, seminarus apie energijos vartojimą.
Bent dvi dienas per savaitę nesinaudoju automobiliu. Į biurą vykstu metro, dviračiu ar pėsčiomis. Kai pirmą kartą kolegos mane pamatė ant dviračio, labai nustebo. Lenkijoje neįprasta, kad aukščiausio lygio vadovas taip atvažiuoja į darbą. Visgi, geras pavyzdys užkrečiamas – juo pasekė ir kiti.

Nepaisant to, kad žmonės darosi sąmoningesni, mums dar trūksta suvokimo, kad turime pasistengti ne tik dėl savo naudos, kurią galėtume apčiuopti čia ir dabar, bet ir dėl ateities. Pavyzdžiui, patingime užgesinti kambaryje šviesą, nors jame nebūname. Galvojame, ką čia sutaupysi – 20 eurų per metus...Bet nepagalvojame, kad, jei tai darytume kiekvienas, kaip prisidėtume prie aplinkosaugos.

Faktas, kad tik veikdami kartu mes galime ką nors pakeisti, bet faktas ir tai, kad turime pradėti nuo savęs.

Prieš dirbdama „Ignitis grupėje“ buvau teisininkė. Prisipažinsiu, buvo baisu išeiti iš tuo metu vienos didžiausių advokatų kontorų Baltijos šalyse. Sekėsi gerai, turėjau gerų karjeros perspektyvų. Galvojau, ar pavyks? Juk laukė visai kitokia veikla, nežinomybė. Vis dėlto, klausiau vidinio balso, kuris sakė, kad elgiuosi teisingai ir viskas bus gerai. Dabar džiaugiuosi, kad nepabūgau.
Pokyčiai – mano varomoji jėga.

Diana Kazakevič
Foto: Asmeninins albumas

– Daug kalbėjome apie pokyčius asmeniniame gyvenime. Kaip su pokyčiais pačiame energetikos sektoriuje. Kas įvyko per tuos aštuonis metus, kai jame dirbate?

– Energetika pasikeitė kardinaliai. Iš esmės ji tapo neatsiejama gyvenimo dalimi kaip ir internetas. Telefonai, laikrodžiai, transportas – viskas įkraunama.

Nuo vis didėjančio elektros energijos kiekio, pagaminamo iš atsinaujinančių šaltinių iki paslaugų skaitmenizavimo. Nuo elektros energijos tiekimo decentralizavimo iki paprastų žmonių noro turėti savus elektros energijos tiekimo šaltinius.

Itin svarbios energetikai tapo informacinės technologijos. Natūralu, kad norime gyventi kuo patogiau. Neišėję iš namų nusipirkti ne tik maisto, drabužių, bet ir sąskaitas sumokėti. Vis daugiau mūsų ir elektros skaitiklio duomenų nedeklaruoja kas mėnesį.

Be IT nebūtų ir mūsų projekto, interneto platformos „Saulės parkai“ ir daug kitų dalykų. Apskritai, be gerų IT specialistų, darbas energetikoje neįmanomas.

– Kodėl jūs Lenkijoje? Apskritai, kodėl plečiatės į užsienio šalis, o ne visas investicijas koncentruojate Lietuvoje?

– Vykdome daug projektų Lietuvoje, tačiau, kodėl nesiplėtus, jei turime kompetencijos, patirties, kuria galime dalytis, ir taip kurti vertę Lietuvai Kalbant apie Lenkiją, tai – anglimis kūrenamų elektrinių šalis, todėl mūsų strategijos paremtos atsinaujinančiais šaltiniais įgyvendinimas čia yra svarbus ne tik iš verslo pusės, bet ir iš visuotinės gerovės – kurti žalesnį rytojų.

Varšuva
Foto: Shuterstock

Prieš kokius 2–3 metus šalyje nebuvo jokių atsinaujinančios energetikos projektų. Tačiau dabar, patobulėjus technologijoms, šviečiant visuomenę apie aplinkosaugą, itin sparčiai populiarėja tiek vėjo, tiek saulės elektrinės. Kai nuvažiuoju į vietą, kur, kaip minėjome, statome didžiulį vėjo parką, ten įsikūrusių kaimų gyventojai klausia, kodėl nestatome dar daugiau turbinų. Jie nori išnuomoti savo žemes, nori, kad oras būtų mažiau užterštas.

Prisimenu, tik atvykusi į Varšuvą, pradėjau kosėti. Supratau, kad tai nėra peršalimas. Kai nuėjau pas gydytoją išsiaiškinti, kas man nutiko, jis tiesiog palingavo galva ir ironiškai pasakė: „Welcome to Warsaw“ (liet. „Sveika atvykusi į Varšuvą“). Paskui paaiškino, kad, kaip ir dauguma žmonių, kosėju nuo užteršto oro. Taigi, savo kailiu patyriau, ką tai reiškia. Ką jau kalbėti apie situaciją ir pasekmes Indijoje ar Kinijoje...O kas gali būti svarbiau už orą, kuriuo kvėpuojame?