Kristina Simonaitytė – viena iš pavyzdžių, kaip po ilgų metų studijų įvairiose užsienio šalyse galima sėkmingai sugrįžti į Lietuvą ir savo tarptautine patirtimi prisidėti prie mūsų valstybės augimo. Po ekologijos studijų Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, tarptautinių mainų JAV, tiriamojo darbo Australijoje ir stažuotės Briuselyje ji gyvenimą ir karjerą kuria savo gimtinėje.
Įvairi ir spalvinga gyvenimo patirtis padėjo merginai tapti viena iš Europos egzamino nugalėtojų. Pirmą kartą konkurse dalyvavusi K. Simonaitytė be papildomo pasiruošimo sugebėjo tapti viena iš laimėtojų.
„Pamačiau, kad Aplinkos ministerija, kurioje dirbu, užsiregistravo Europos egzamine dalyvauti kaip įstaiga. Registruodamasi susipainiojau ir užsiregistravau kaip individuali žaidėja, nors norėjau prisijungti ir prie darbo komandos“, – prisimena tinklaraščio „Euroblogas.lt“ pašnekovė.
Kadangi lietuvė aktyviai dalyvauja protmūšiuose, mėgsta viktorinas, jai šis konkursas taip pat pasirodė patrauklus.
„Metus gyvenau Briuselyje ir atlikau stažuotę Europos Komisijoje. Taigi, teko pabūti tame ES burbule, galbūt tuo metu įgytos žinios ir padėjo laimėti, – svarstė ji. – Laimėjusi antrą vietą finale pasidalinau žinia feisbuke ir sulaukiau labai daug sveikinimų iš draugų, ypač iš tų, su kuriais susipažinau Briuselyje, Kalendoriuje jau pasižymėjau šių metų Europos egzamino datas, bet antrą kartą gali taip ir nepasisekti.“
Studijuoti užsienyje įkvėpė aplinka
Nors merginai gana gerai sekasi viktorinose, visgi jos mintys dažnai sukasi apie ekologiją. Po mokyklos K. Simonaitytė išvyko į Jungtinę Karalystę studijuoti būtent šio dalyko.
„Norėjau savo gebėjimus ir žinias pritaikyti srityje, kur galiu padėti visuomenei. Jau tada vis daugiau buvo kalbama apie klimato kaitą ir su tuo susijusias problemas. Ši sritis pasirodė man labai įdomi. Nemažai mano kartos žmonių rinkosi mediciną, bet ji manęs nelabai traukė. Labiau patiko aplinka ir su darnumu susiję dalykai, todėl ir nusprendžiau judėti ta kryptimi“, – kaip išsirinko ekologijos studijas, pasakojo pašnekovė.
Lietuvė džiaugiasi, kad studijas pasirinko labai sėkmingai. Jei prieš maždaug dešimt metų ekologijos tema dar nebuvo tokia populiari, dabar tai viena dažniausiai aptariamų temų visame pasaulyje.
Važiuoti studijuoti į užsienį mergina nusprendė įkvėpta savo aplinkos. KTU gimnazijoje Kaune besimokiusi K. Simonaitytė matė vyresnių moksleivių pavyzdžius, kaip jiems sėkmingai pavykdavo išvykti mokytis į užsienį.
„Norėjosi ir save išbandyti, iš namų išvažiuoti. Žinoma, ne paskutinėje vietoje buvo ir tai, kad galvojau, jog Lietuvoje negaučiau tokio išsilavinimo, kaip išvykusi svetur“, – tęsė mergina.
Nepaisant pasirinkto studijų užsienyje kelio, pašnekovė nuolat galvojo, kad sugrįš į tėvynę.
Išskirtinė patirtis Australijoje
Vieno diplomo užsienyje K. Simonaitytei nepakako. Magistro laipsnį ji nusprendė įgyti studijuodama Nyderlanduose. Antrais studijų metais jai teko prisėsti prie magistrinio darbo.
„Tema ir nuvedė į Australiją. Labiausiai mane domino ekosistemų atkūrimo tema. Dėl žmogaus veiklos vyksta masinis ekosistemų nykimas – miškų, ežerų, pievų. Jų atkūrimas su žmogaus pagalba šiandien yra labai aktualus. Mūsų gerovė priklauso nuo ekosistemų“, – pabrėžė ji.
Apie savo interesų sritį papasakojusi savo magistrinio darbo vadovei, K. Simonaitytė išgirdo, kad universitetas vykdo projektų kartu su Pertu, miestu Vakarų Australijoje. Todėl lietuvei buvo pasiūlyta išvykti į Australiją atlikti savo tiriamąjį darbą.
„Pertas tyrimui įdomi vieta, nes ten vykdoma labai daug atkuriamosios veiklos. Projektai vykdomi įvairiais masteliais ir skirtingų grupių – nuo mokslininkų iki visuomeninių iniciatyvų savanoriavimo pagrindu. Mane domino, kaip vyksta procesai, kaip priimami sprendimai, kur ir ką atsodinti, kaip sprendžiamas laistymo klausimas, kaip naikinamos ar ne invazinės rūšys“, – vardijo mergina.
Nuvykusi į Pertą K. Simonaitytė pateko į gražų pavasarį. Tuo metu sodinimo darbai nevyko, tačiau buvo kovojama su invazinėmis rūšimis – atstatomose ekosistemose vyko ravėjimai.
„Pertas pasižymi biologine įvairove, tačiau kartu ten labai geros sąlygos plisti invazinėms rūšims. Pavyzdžiui, buvo labai daug rūšių iš Pietų Afrikos Respublikos ar Viduržemio jūros pakrantės“, – pasakojo ji.
Tiriamojo darbo metu ji stebėjo, kaip vyksta darbai, darė daug interviu tiek su savanoriais, tiek su mokslininkais, kurie sprendžia, kur ir kas bus atkurta.
„Pertas yra labai išsiplėtęs miestas. Ekosistemų atkūrimo projektų ten yra labai daug – tiek miško, tiek šlapžemių, tiek pakrantės. Be to, ten yra kasykla, kurioje kasamos medžiagos aliuminiui. Joje galima apsilankyti ir pamatyti, kaip yra nugręžiamas viršutinis žemės sluoksnis, jis perkeliamas, o iškasus naudingąsias iškasenas, užsiimama ekosistemos atsodinimu ir atkūrimu“, – prisiminė pašnekovė.
Lietuvę vienas labiausiai dominančių klausimų rašant magistro darbą buvo, kaip mokslininkai nusprendžia, į kokį laikmetį sugrįžti atkuriant ekosistemą. Ar ją bandoma atkurti tokią, kokia buvo prieš 200, 2000 ar 20 metų? Be to, kaip nusprendžiama, iš kur bus imamos sėklos augalams atželdinti. Pavyzdžiui, gal tik 10 km spinduliu nuo atkuriamos vietos.
Per studijų metus nutrūko daug ryšių Lietuvoje
Tik pabaigusi magistro studijas Olandijoje, K. Simonaitytė išvyko metams į Briuselį. Čia ji atliko stažuotę Europos Komisijoje. Po šių metų ją gyvenimas atginė į Lietuvą.
„Po tiek metų, praleistų užsienyje, o ir išvykau tik po mokyklos baigimo, jaučiau, kad ryšiai su žmonėmis, išskyrus artimaisiais, Lietuvoje buvo nutrūkę. Norėjosi bendruomenės ir atrodė, kad grįžimas su programa „Kurk Lietuvai“ bus lengvesnis. Programos dalyviai – bendraminčiai su bendra patirtimi“, – pasakojo lietuvė.
Tiesa, dalyvauti šioje programoje mergina buvo atrinkta net tris kartus, tačiau pirmus du atsisakė dėl atsiradusių studijų Nyderlanduose ir stažuotės Briuselyje. Trečią kartą ji jau nusprendė grįžti į Lietuvą.
Tapusi „Kurk Lietuvai“ dalyve mergina metams įsidarbino Aplinkos ministerijoje. Per metus dirbusi prie dviejų projektų, programos pabaigoje ji sulaukė kvietimo likti dirbti ministerijoje su vienu iš projektų.
„Tema, su kuria dirbu, – ekosisteminės paslaugos. Tai nauda, kurią žmonės gauna iš gamtos. O jos gauname daug ir įvairios – nuo maisto, grybų, uogų, vandens iki medžių temperatūros mažinimo miestuose ir oro valymo. Nuo augalų apdulkinimo žemės ūkio kultūrose iki kultūrinių paslaugų – rekreacija, buvimas gamtoje, dvasinis įkvėpimas. Vis tai yra gamtinės paslaugos, kurias gauname“, – pasakojo pašnekovė.
Su kolegomis lietuvė bando geriau suprasti, kaip būtų galima tas paslaugas įvertinti – tiek pinigine prasme, tiek pamatuoti, kur yra tam tikrų gamtos paslaugų trūkumas, kokia jų pasiūla ir paklausa Lietuvoje.
„O kartu galvojame, kaip tuos vertinimus pritaikyti priimant sprendimus: kaip spręsti miesto vystymo klausimus, kaip įrengti žaliąsias zonas, kokios jų teikiamos naudos“, – pridūrė ji.
