– Rengiate apklausas ir pastaroji yra šiuolaikinės Lietuvos trisdešimtmečiui, skaičiuojant nuo kovo 11-osios. Renkate trisdešimt reikšmingiausių to laikotarpio asmenybių. Klausiate daugybės žmonių, pateikiate didžiulį sąrašą apie tris šimtus žmonių. Kokia yra elito reikšmė visuomenėje? Kam jis reikalingas?

– Kalbant apie elitą, mums istoriškai stipriai nesisekė. Jis buvo niokojamas visame dvidešimtame amžiuje: karai, tremtys, emigracija, sovietinė sistema... Netekome to tautos žiedo, kuris turėtų būti ašis, apie kurią reikėtų suktis.

Pastebėjome, kad dabartinis elitas formavosi savamoksliškai, dažnai nukrypdavo nuo vertybių. Visai jie ne taip supranta, kaip, tarkime, senos demokratijos valstybių elitas suprato, savo vaidmenį, atsakomybę.

Jau penkerius metus iš eilės atliekame įtakingiausiųjų tyrimą. Prieš dvejus metus atlikinėjome šimtmečio asmenybės tyrimą. Irgi klausėme, kas iš mūsų žmonių labiausiai nusipelnė valstybei. Mes ir turime galvoje, kas nusipelnė valstybei. Nes dažnas žmogus, kai jį išrenka įtakingiausiu, labai susireikšmina. Dažnai tai virsta arogancija, iškreipta saviverte.

Kai atlikinėjome šimtmečio asmenybių apklausą, reikšmingiausią išrinko Basanavičių. Ar galima pavadinti Basanavičių savanaudišku, ar galima jam išvis ką nors prikišti? Tai yra patriarchas, tautos tėvas, jis gyveno teisingai, vedė šalį, tautą.

Dabar, kai darome šio trisdešimtmečio reikšmingiausių asmenybių apklausą, matome, kad aukštai atsidurs tokios asmenybės kaip Vytautas Kernagis, Tėvas Stanislovas, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas. Tai yra kitoje erdvėje gyvenantys žmonės, tai yra tikrasis, mano nuomone, elitas ir jis žiūri ne į save, o kaip duoti maksimalią naudą savo tautai ir savo valstybei.

– Kaip žmogui atpažinti, ar jis elitas, ar ne? Vienas iš požymių – turi siekti duoti kuo daugiau tėvynei. Kas dar sudaro žmogaus elitiškumo suvokimą mūsų aplinkoje?

– Visada pradžioje turi būti kažkokios pareigos, žinomumas. Kai mes siunčiame anketas dėl reikšmingiausių, įtakingiausių, jas siunčiame Seimo nariams, ministrams, viceministrams. Taip pat patenka Prezidentūra, Vyriausybė, Seimas, savivaldybės, tada verslas, vadovai, aukščiausio rango, vidutinių įmonių, smulkių. Toliau eina valstybės tarnyba, sporto elitas, žiniasklaidos elitas, pramogų, visuomenės elitas, aukštųjų mokyklų rektoriai, ligoninių direktoriai – kas tik nori. Taigi, visų pirma pareigos, žinomumas, paskui jau seka, kaip jie tą savo turimą titulą panaudoja ne sau asmeniškai, bet visuomenės gerovei didinti.

Pagal pasaulinius pavyzdžius yra tokie terminai: dora lyderystė, dosni lyderystė, atsakinga lyderystė – šios pasigendu labiausiai Lietuvoje. Mūsų lyderiai, įtakingieji, jie dažnai nesuvokia, kokia didelė atsakomybė jiems tenka.

– Esu tuo tikras. Maža to, man atrodo, kad daugelis, stovėdami prieš veidrodį, galvoja, kad duoda labai daug tėvynei. Kad per savo „juokingus posėdžius“ jie kuria valstybę, ateitį. Ir jie nuoširdžiai tuo tiki.

– Dėl to tuos projektus laikas nuo laiko rengiame, kad atsikvošėtumėme. Žinote, yra toks posakis: žadintuvas, dušas, įklotas – rutina. Jei pažiūrime į tą rutiną šiek tiek atsitraukę, galime remtis tam tikromis datomis. Yra trisdešimtetis, pažiūrėkime, ką per trisdešimt metų nuveikėme, kaip atrodo mūsų lyderiai, elitas, koks jų vaidmuo, kiek jie prisidėjo prie visuomenės gerovės, kurią visi linksniuoja, ir kokie žmonės realiai prisidėjo, kurie tik įsivaizdavo, kad jie daug nusipelnė, o kurie žmonės tai įvertina. Ir pasimato tada, ar į teisingą pusę važiuojam.

– Tai reiškia, apklausiamų žmonių nuomonė turėtų būti tikrasis veidrodis, kuris parodys, kaip iš tiesų jie prisideda prie visuomenės gerovės.

– Sveikai žmonės priima ir sveikai vertina. Svarbiausia, kad tie žmonės, kurie paskui pamato save sąrašuose, nesusireikšmintų ir tą įtaką išnaudotų maksimaliai kilniems tikslams. Imkime Billas Gatesas: jo įtaka, jo ištekliai, galia pasaulyje yra viena maksimaliausių, bet jis nesipučia, kaip kokia varlė. Jis galvoja, kaip spręsti fundamentalias pasaulio bėdas, susijusias su sveikata, demografija, ekonominiais lūkesčiais, skurdu – kuo tik nori. Aš taip siūlyčiau mūsų elitui žiūrėti į savo vaidmenį.

– Kaip jie galėtų to išmokti?

– Negalvoti apie save, o galvoti apie kitus – tai pirmas žingsnis. Antras (imkime lietuviškus pavyzdžius), yra verslininkas, gyvena Vilniuje, dirba Pabradėje, Sigitas Žvirblis. Jis vadovauja kompanijai „Intersurgical“. Britų kompanija sukūrusi du tūkstančius du šimtus darbo vietų. Šis vadovas mąsto visai kitaip. Vieni stengiasi Vilniuje pastatyti kuo daugiau „dėžučių“, uždirbti kuo daugiau milijonų, tapti vystytojais, turtingais, įtakingais ir galingais. O Sigitas Žvirblis galvoja, ką padaryti, kad prikeltų regioną, Pabradę. Jis ne tik sukūrė darbo vietų, įkūrė sporto centrą, kad vaikai ir suaugusieji galėtų vakarais nemokamai sportuoti, jis galvoja, kaip puošti, kaip daryti renginius, kaip prikelti miestelį. Ir per dvidešimt metų jam tai pavyko.

Vyksta pasaulinės lyderystės konferencijos, kur aš matau, kaip pasauliniai grantai elgiasi, kaip jie išsikelia tikslus, turi viziją, ką nori nuveikti per gyvenimą, bet galvoja ne apie save, o ką sukurti savo visuomenei, kas po jų išliks. Pagalvokime, kas išliks po dabartinių valdančiųjų tiek politikoje, tiek versle, tiek valstybės tarnyboje? Ar bus šitas istorijos laikmetis vadovėliuose aprašomas kaip neregėtos pažangos, kilimo, progreso?

Kai rinkome šimtmečio ar trisdešimtmečio reikšmingiausias asmenybes, žmonės prisimena žmones, kurie atidavė visą save, išsilavinimą, žinias, širdį savo nacijos brandai ir augimui. Žmonės tokių dalykų neužmiršta.

Saulius Jovaišas, Gintaras Sarafinas

– Yra daugybė verslininkų, kurių paklausus, kas lėmė jų turto ir įtakos atsiradimą, atsakė, kad norėjo padaryti gera kitiems. Retai tai minima kaip tikslas, dažnai pinigai yra tik pasekmė. Susidaro įspūdis, kad elite verslo žmonių yra mažai. Kodėl?

– Nes jie mano, kad dar per mažai milijonų užsidirbo. Yra kažkoks mąstymas, kad dabar dar nesu pasirengęs, nesu pakankamai sukaupęs finansinių resursų, kad pradėčiau aukoti trečdalį ar dešimtadalį savo pelno socialiniams projektams, miestams, vaikams, sporto centrams, menui – bet kam.

– Vienas garsus verslininkas Lietuvoje pasakė, kad atlieka savo socialinę misiją – sumoka visus mokesčius, kurie priklauso valstybei, tada jau jos reikalas, atstovaujančių žmonių reikalas, kaip jie paskirsto tuos pinigus.

– Niekas to neneigia, vertiname tuos žmones, bet jie turi suvokti, kad į juos žiūrima ne kaip į paprastus mokesčių mokėtojus, nes jie atsakingi už daugybę žmonių. Tarkime, jei žmogus turi dešimt tūkstančių darbdavių, jis nėra vien tik mokesčių mokėtojas, nuo jo priklauso tų žmonių gyvenimas, tų žmonių vaikų ateitis, perspektyvos, šeimos priklauso. Dėl to jis negali abejingai pasakyti, kad jo tokios apibrėžtos ribos. Tai pasiūlykime, amžinatilsį Tėvui Stanislovui, Justinui Marcinkevičiui ar Jonui Basanavičiui pasakyti, kad mokesčius mokėjo, gal užteks.

Arba, tarkime, jeigu verslininkais šnekant – Vileišiai, ar jie taip žiūrėjo siaurai? Ne, jie mąstė apie valstybę ir apie savo indėlį, kaip maksimaliai veikti ir suvokė save kaip vedlius. Galima bet kur vesti žmones, bet jie manė, kad reikia vesti į valstybės progresą, kad mūsų valstybė ropotų iš trečiojo pasaulio šalių lygos.

– Pažįstu daug žmonių, kurie įkūrė pakankamai stambius verslus, jie daro daug gerų dalykų, bet nieko apie tai nepasakoja. Jie padeda miestams, miesteliams, konkrečioms asmenybėms, meno srityje, pavyzdžiui. Yra daug žmonių, kurie tiesiog padeda, nes mano, kad taip daryti yra teisinga ir niekas apie tai nerašo, niekas nekalba. Jie nepateks į elito sąrašą, bet jie yra elitas. Ar čia tik man atrodo, kad tai yra problema?

– Šlovė jiems, tiems žmonėms, žinoma. Tai yra teisinga likti nematomiems, remti daug ką, bet mes matome tuos didžiuosius banginius, kurie visur šmėžuoja: jų nuomonės klausia televizijos, portalai, radijo stotys. Dauguma žmonių galvoja, kad šitie mūsų vedantieji, verslininkai, vadovai, jie turėtų prisiimti didesnę atsakomybę ir socialinę atsakomybę taip pat. Tai, kadangi jie mato tokius žmones dažniau, tai kiti verslininkai nebūna įvertinti ir pastebėti.

Tačiau regionuose, miesteliuose tokie verslininkai yra žinomi. Aš matau miesto apdovanojimus, pakabintas lenteles – daug tų žmonių yra, bet aš tiesiog kaip visuma šneku, kad mes neužsikastumėm amžiname, mūsų politikų dūzgenime, o parodytumėm, kad galim turėti didesnių siekių ir labiau visiems prisidėti.

– Sutinku ir taip pat to norėčiau. Paminėjote svarbų dalyką, kad kiekvieno verslininko ir vadovo atsakomybė yra savų darbuotojų gerbūvis. Ne tik finansinis, bet ir emocinis, šeiminis. Kažkada nustebau, kai mokytojas pasakė, jeigu nori padėti žmonėms – tapk vadovu. Vadovai patys renkasi, ar išspaudžia iš darbuotojo ir naudoja jį kaip priemonę, ar jam padeda, kad jis pasijaustų pilnavertis orus žmogus ir galėtų realizuoti svajones.

– Važinėju per mokyklas ir matau, kaip mąsto vaikai mokiniai ir paaugliai, jaunuoliai. Ir jie labai teisingai mąsto, tačiau nesikelia kažkokių didingų tikslų apie tai, kaip kažką sukurs, kas nustebins juos pačius, valstybę, kad jie prisidės kurdami savo miestą ar miestelį, kad jie sukurs verslą. Jie mąsto, kaip kažkokią greitą sėkmę pagauti, nes tą nuo ryto iki vakaro mato viešojoje erdvėje, jie nori būti influenceriais, o ne verslininkais ar vadovais.

– Būna situacijų, kada labai nesinori pradėti kažką daryti, kaip jūs padedat sau pradėti daryti?

– Aš labai disciplinuotas ir valingas. Turiu du vaikus, pažiūriu, kokie jie dar nedisciplinuoti ir nevalingi, ir suprantu, kad nėra kito kelio. Eini per bet kokį orą ir įveiki bet kokius sunkumus. Žurnalistikoje yra principas: neįleidžia per duris – lipk per langą, neįleidžia per langą – lipk per kaminą. Tai aš tuo gyvenu.

– Profesija išmokė disciplinos. O kaip nepasiduoti? Kažkas yra pasakęs frazę: kai apima noras viską mesti, tai labai aiškus ženklas, kad reikia tęsti.

– Esu dar ir tikintis žmogus, tai padeda ir tikėjimas, ir ėjimas į bažnyčią. Taip pat priklausau įvairioms bendruomenėms, kur turiu didžiulį palaikymą. Kai tu turi ratą žmonių, kelis šimtus, kurie yra tavo bendraminčiai, tai labai lengvina gyvenimą. Kad ir kas čia labai vyktų, tu randi, kurie sako – toliau.

– Kokį žmogų laikot savo mokytoju?

– Dėlionė. Aš viską dėliojau nuo mokyklos. Mane tėvai išleido anksti dirbti – kai baigiau devynias klases nusiuntė pas ūkininką bernauti. Tai mane pakeitė per vieną vasarą, atsirado didžiulis noras mokytis, stengtis, nes tas juodas darbas atneša suvokimą, kad nenorėčiau ateinančius keturiasdešimt metų nešioti betono kibirus.

– Ar turite mėgstamą nesėkmę?

– Kai važiuoju per mokyklas, vedu mokymus dėl profesijos pasirinkimo, sutinku įvairių mokinių. Motyvuotų, užsidegusių, tačiau ir tokių, kurie „nuleidžia ant žemės“, žaisdami kortomis, išjuokdami. Galiausiai pasimokai ne iš tų rimtų, kurie ateina su dalykiškais klausimais, o tų, kurie bjauriai elgiasi. Išvažiuodamas juos apsikabini ir šis įspūdis lieka ilgam.

– Ką patartumėte sau dvidešimt metų jaunesniam?

– Ką pats dariau – pradėti kuo anksčiau dirbti. Net dukrą nuvedžiau savanoriauti nuo dvylikos metų į „Caritą“. Bet kuriam jaunuoliui sakau eiti savanoriauti. Eiti dirbti bet kada, vasarą, per žiemos, rudens atostogas, savaitgaliais. Tai atneš didžiulį suvokimą ieškant savęs. Dažnai žmonės pasiklysta ieškodami savęs, ieško iki trisdešimt penkerių metų, vis tiek neranda. Savanorystė, įvairių profesijų išbandymas, susitikimas su žmonėmis, drąsus priėjimas prie tam tikrų žmonių, nebijojimas. Visur reikia eiti ir dalyvauti. Tai padaro gyvenimą be galo įdomų ir kartu prasmingą.

Laidas „Boso valanda su S. Jovaišu“, videoseminarus, Sauliaus Jovaišo rekomenduojamus skaitinius ir verslo konsultantų įžvalgas galite stebėti socialiniuose tinkluose Facebook, Linkedin, o taip pat laidų įrašus Youtube ir Spotify „Boso valandos“ kanaluose.