– Gražina, šiandien esate finansų specialistė. Ką konkrečiai finansų specialistas daro?

– Būtent mano specializacija yra valstybės dotacijos (piniginės paramos), paskolos, šeimų bei asmenų finansinio švietimo bei raštingumo gerinimas. Daug žmonių yra įsitikinę, jog valstybiniai pinigai priklauso tik mažas pajamas gaunantiems asmenims ar šeimoms, tačiau yra kitaip.

– Kodėl šis darbas jums patinka? Kas motyvuoja labiausiai?

– Dirbu švietėjišką darbą ir tai džiugina. Šiais laikais žinios virsta pinigais, o žmonėms žinių, deja, labiausiai ir trūksta, nes kažkur išnyko riba tarp nuomonės ir žinių. Paradoksalu, bet žmonės gali skirti daug laiko rinkdamiesi naują telefoną ar automobilį, tačiau valandėlės pakalbėti apie finansus – neatranda.

Daugybė šeimų su mano pagalba gavo būsto paskolas, ko nepavyko patiems, daugelis pasinaudojo valstybiniais pinigais, apie kuriuos nežinojo. Kiti sėkmingai planuoja biudžetą, mokosi taupyti, pasiruošti krizėms, dar kiti – plečia žinias investavimo bei ekonomikos srityse.

– Ką dirbote prieš tapdama finansų specialiste? Kaip atsidūrėte ten, kur esate šiandien?

– Prieš tapdama finansų specialiste, du metus dirbau mama. Tai buvo žavus, bet labai sudėtingas etapas. Motinystę teko derinti su ilgu onkologinės ligos gydymu, tuo pat metu santuoka baigėsi skyrybomis. Daug baimių, nežinios, finansiniai sunkumai. Džiaugiuosi, kad tai jau praeitis.

Baigiantis motinystės atostogoms sukau galvą, kokį darbą galėčiau dirbti, nes po skyrybų likau viena su dukra. Žinote, gyvenimas padovanojo netikėtą darbo galimybę tada, kai jos man labiausiai reikėjo. Nusprendžiau pabandyti, nors tuo metu finansai skambėjo kaip paukščių kalba, švelniai tariant. Surizikavau – neprašoviau. Asmeninis tobulėjimas ir pokyčiai yra mano variklis, nemoku stovėti vietoje. O finansų sektoriuje viskas nuolat keičiasi: įstatymai, teisės aktai, ekonominiai veiksniai ir pats darbas su žmonėmis yra toks, kad nebūna rutinos. Bendravimas su žmonėmis, šauni atmosfera, kolektyvas ir buvo tai, kas neleido palūžti, sustoti, savęs gailėti. Priešingai – tūkstantį kartų girdimas banalus posakis „viskas bus gerai“ įaugo į kaulus ir šventai tuo tikėjau. Viskas jau ir yra gerai.

– Onkologinė liga, vienatvė motinystėje, finansinis nepriteklius – pirmieji mėnesiai darbe turėjo būti nelengvi. Kaip tvarkėtės?

– Sunkiausia buvo priprasti prie nuolatinio buvimo tarp žmonių, kitaip tariant nesijaučiau pilnaverte. Motinystė natūraliai truputį atskiria nuo socialinio gyvenimo, smegenys atpranta nuo darbinio režimo, man stipriai buvo sumažėjęs pasitikėjimas savimi. Kadangi finansų sritis mane įtraukė nuo pirmų dienų, palaipsniui įsiliejau į kolektyvinį darbą, o neilgai trukus pradėjau sėkmingai dirbti savarankiškai. Dideli kiekiai skirtingos informacijos greitai pažadino sisteminį bei loginį mąstymą, o su kiekviena diena sekasi vis geriau.

Gražina Jankauskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Su kokiais iššūkiais darbe susiduriate šiandien?

– Su žmonių pesimizmu, dažnai naiviu tikėjimu ir iliuzijomis kalbant apie finansus ir ateitį. Tarsi su rožiniais akiniais daugelis. Finansinis raštingumas Lietuvoje labai opi problema. Ir blogiausia, kad žmonės neranda ne tik laiko, bet ir noro pasirūpinti savo finansais. Dažnai girdžiu „aš viską žinau“, kai susėdame pasikalbėti – pasirodo anaiptol.

Daug moterų šventai tiki, kad santuoka tęsis amžinai ir laimingai, remiasi į jas išlaikančius vyrus ir nekuria savo asmeninės finansinės nepriklausomybės ir neturi plano B ir sako „man taip nebus“. Aš pati susidūriau su skyrybomis sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu. Žinau, kokio dydžio motinystės išmokos, žinau, kas yra finansinė priklausomybė nuo vyro, puikiai žinau ir kas yra nepriteklius, kai skaičiavau ir žinojau, kad ne viskam, ko reikia, užteks.

– Ar galima sakyti, kad šis darbas išgelbėjo jus ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai? Nenoriu pasirodyti nejautri, bet ar nemanote, kad susirgę žmonės per greitai pasineria į liūdesį ir savigailą?

– Išgelbėjo visapusiškai. Aš iš tų žmonių, kuriems bendravimas yra gyvybiškai svarbus. Žinote, dažnai žmonės tampa ligoniais ir nesirgdami. Pažįstu moterį, kuri daug metų nedirba. Dažnai iš jos sulaukiu skambučio, skundžiasi nuolatine depresija, kitais sveikatos sutrikimais, tačiau visi medikų tyrimai rodo – sveika. Esu įsitikinusi, jog mylima veikla yra geriausia reabilitacija, dažnai problemos būna ne kažkuriuose organuose, bet galvoje.

– Ar šiandien esate visiškai pasveikusi ir, ar nebijote, kad per didelis darbo krūvis gali pakenkti sveikatai? Kada darbas sargdina, o kada padeda pasveikti?

– Ačiū už rūpestį, šiandien esu sveikesnė nei bet kada, tiek fizine, tiek emocine sveikata. Liga stipriai apvertė požiūrį, pradėjau labiau mėgautis gyvenimu, vertinti kiekvieną rytą, atsisakiau žmonių ir dalykų, kurie mane skaudina, neatidėlioju savo ir dukros svajonių, turiu mylimą ir mylintį žmogų šalia.

Žmogus sveikas tada, kai jį tenkina jo gyvenimas. Aš turiu mylimą veiklą, kuri tapo gyvenimo būdu. Net ir intensyvus darbas ne vargina, o džiugina, kai yra mylimas. Žmogus sveiksta, kai kaifuoja nuo savo gyvenimo. Aš taip ir darau – gyvenu savo svajonių gyvenimą. Tačiau žmogus nuo darbo gali greitai susirgti, kai prabunda ryte su slogia mintimi „o ne, ir vėl į darbą“, pirmiausia jis suserga emociškai ir psichologiškai, jei nieko nekeičia, faktas, jog suserga ir fiziškai. Tai tokių žmonių aš nesuprantu ir neužjaučiu. Darbą renkamės mes, o ne darbas mus.

– Kiek valandų per savaitę dirbate? Esame įpratę skaityti, kad sunkiomis ligomis susirgę žmonės dažniausiai gailisi, kad per daug laiko skyrė darbui ir per mažai artimiesiems.

– Darbui laiko skiriu tikrai daug, natūralu, kai dideli tikslai ir mylimas darbas – mėgaujuosi. Dėl artimųjų – laiko skiriu jiems kur kas daugiau laiko, nei iki ligos. Atsisakiau beprasmio laiko leidimo. Visose gyvenimo srityse reikia išlaikyti balansą ir teisingai paskirstyti proporcijas. Visur taip, finansuose taipogi.

Yra viena neginčijama tiesa – niekas netapo turtingas, dirbdamas nuo 9 iki 17 val. Mūsų šeima ir aš asmeniškai turime didelių svajonių, juk yra normalu gyventi visapusiškai patogiai, o tai didžiąja dalimi ir remiasi į finansus.

Gražina Jankauskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Ką patartumėte mamoms, kurios jaučiasi kaltos, kad daug dirba?

– Pirmiausia – sąmoningumo. Nebūna tobulų mamų. Nieko nebūna tobulo. Mes varžomi stereotipų ir aplinkinių nuomonių kas gerai, kaip pridera elgtis, ką dėvėti, kaip auginti vaikus, apie ką svajoti ir kokių tikslų siekti. Kuo daugiau į visa tai reaguojame, tuo didesniame baimių kalėjime save įkaliname. Nemanau, kad kas nors žino tobulos mamos apibrėžimą. Šiais laikais moterys vairuoja vilkikus, stato namus, motociklais keliauja po pasaulį, pilotuoja lėktuvus, vadovauja didelėms įmonėms.

Svarbiausia – niekam neleisti valdyti mūsų gyvenimo. Vėlgi, reikia balanso. Jei vieną vakarą dirbau ilgai, kitas vakaras su šeima yra nekeičiamas planas. Ar daug dirbdama aš tampu blogesnė nei nedirbanti mama? Ne. Aš jau dabar rūpinuosi savo dukros ateitimi, tik nuo manęs priklauso ką ji turės ir ko ne ateityje. Man tėvai nepadovanojo ir nepastatė namų, neturėjo sukaupę kapitalo ateičiai. Neslėpsiu – buvo sunku. Ir tai nėra priekaištas jiems, tiesiog tai yra faktas. Perėjusi skaudžias patirtis, aš savo dukrai noriu duoti stabilius pagrindus gyvenimui, kad jai netektų startuoti su skolomis ir paskolomis, suteiksiu galimybę įgyti išsilavinimą, kad ir kiek man tai kainuotų, rūpinuosi jau šiandien. Mano ilgos darbo valandos nėra vengimas būti su dukra. Tai mūsų gerovė.

– Kaip jums sekasi meilėje? Gal turite kokį nors stebuklingų patarimų, kaip daug dirbant rasti būdų išlaikyti stiprius romantiškus santykius?

– Žinote, širdies reikalai yra subtilus reikalas. Tačiau jų pamatas yra abipusis pasitikėjimas. Už tai esu savo partneriui dėkinga. Jo rafinuotas pavydas, persipynęs su sarkazmu mane žavi, juk mane nuolat supa nemažai vyrų. Valdas neseniai atsirado mūsų su Emilija gyvenime, ir, žinote, tokiame amžiuje meilė ir vertybės yra kitokios nei dvidešimtmečių jaunuolių. Tarpusavio santykiai ne tik ant meilės pastatyti. Pagarba, atsidavimas, atjauta, rūpestis, mažos staigmenos, mano dukros besąlyginis priėmimas ir auginimas labai imponuoja. Valdas vaikų neturi, jam viskas nauja, bet labai žavi jo drąsa ir įsitraukimas į veiklas kartu su dukra.

Gražina Jankauskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kokį pamenate smagiausią nutikimą darbe?

– Pradėjus dirbti neturėjau automobilio, tad keliavau su traukiniu dirbti į kitą miestą. Grįžtant į Kauną traukinyje apsižiūrėjau, jog keliose vietose dokumentuose nėra klientės parašų. Tad išlipusi Kauno geležinkelio stotyje, sėdau į traukinį ir vėl važiavau atgal pas klientę. Nuo tos dienos puikiai žinau, kur klientai turi padėti parašus.

– Kaip jums sekasi tvarkytis su savo pinigais? Kada pati išmokote planuoti savo biudžetą? Kokių turite įpročių, kurie, jūsų manymu, galėtų būti naudingi bet kuriam žmogui.

– Aš planuoju biudžetą. Ypač gerai to išmokau, kai sirgau. Teko gyventi nuo motinystės išmokos iki sekančios. Kai turėjau labai konkretų pinigų limitą, puikiai išmokau atskirti „noriu“ ir „reikia“. Šiandien aš turiu visišką finansinę laisvę ir nepriklausomybę, galėčiau išlaikyti mus visus tris, nuomojamą būstą, automobilį. Aš turiu saugiklius ligos, nedarbo atveju, krepšelį neplanuotoms išlaidoms, taip pat taupau. Dauguma lietuvių kažkodėl turi keistą mąstymą – taupysiu iš to, kas liks, dažniausiai – nelieka. Finansinis stabilumas susietas nebūtinai su didelėmis pajamomis. Pagrindas yra protingas tiek mažų, tiek didelių pinigų valdymas.

– Kaip gyventi nesiskolinant ir visada turėti pinigų?

– Pirmiausia – prieš darant pagalvoti, o ne tiesiog daryti. Taupyti protingai ir su atsakomybe. Taupymas nėra išrinktųjų privilegija, tai kiekvieno pasirinkimas. Dažnai žmonės sako „neturiu iš ko taupyti“, tačiau kai paklausiu, ar dažnai išmeta maisto, kukliai tyli. Perteklinis vartojimas, kurio patys žmonės tarsi nepastebi. Oj, kaip lietuviai vartoti moka. O protingas ir apskritai taupymas... Šito tai oj, kaip nemoka. Neturi saugiklių, tikisi vaikų studijoms sutaupyti savarankiškai. Keturiolikmečio tėvų paklausus, ar taupo, visi garsiai išpoškina „taip“, o kai paklausiu kiek tūkstančių sutaupė, stoja tyla. Ir tada ištinka realybė – vaiką išleisti į mokslus ir gyvenimą reikės už keleto metų, o kišenėse kabo voratinkliai, na, geriausiu atveju banko sąskaitoje keletas tūkstančių. Ar to pakaks teisėms, automobiliui, studijoms, tam, kad vaikas turėtų galimybes integruotis į darbo rinką?

– Kaip svarbu moteriai šeimoje turėti stabilių pajamų ir mokėti tvarkytis su pinigais?

– Gyvenimas nenuspėjamas, šiandien puikūs šeimyniniai santykiai gali pasikeisti akimirksniu, tačiau nedaug moterų apie tokią situaciją susimąsto.

Keletas pavyzdžių iš klienčių situacijų – vyras išlaikė šeimą, buvo tolimųjų reisų vairuotojas ir „pragėrė“ teises. Tada moteris dirbo per du darbus, naktinėse pamainose ir ji išlaikė keturių asmenų šeimą. Garsiai eskaluojama „tobula santuoka“ po metų baigėsi skyrybomis, turto ir vaikų dalybomis. Arba, vyras žuvo auto įvykyje ir moteris verkdama prašė pagalbos, nes dirbdama už minimalų darbo užmokestį su dviem vaikučiais būsto paskolos neišsimokės, o gyventi daugiau neturi kur. Kitas dabar mums gerai suprantamas atvejis – neplanuota finansinė krizė ir nepriteklius. Ne viskas gyvenime ant meilės pastatyta. Daugiau nei pusė skyrybų įvyksta būtent dėl finansinių priežasčių.

Kiekvienas žmogus, ne tik moterys, turi užduoti sau klausimą – o kas, jeigu?..

Ir tada pagalvoti, kiek svarbi yra ne šeimos, bet jos asmeninė finansinė nepriklausomybė.

Gražina Jankauskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Įprasta manyti, kad karjera turi įtakos moteriškumui – neva daug ir dirbančios ir uždirbančios moterys įgyja vyriškų bruožų, tampa nešeimyniškos, mažiau patrauklios ir pan. Kokia jūsų nuomonė?

– Ar aš jums atrodau moteriška? Čia yra individualu, išorinė išvaizda pirmiausia labai priklauso nuo moters asmeninių savybių ir vertybių, meilės sau. Kaip sakė Coco Chanel „Gyvenimo džiaugsmas yra pati geriausia kosmetika“. Moters grožis yra ne tik tvarkinga suknelė ir madingi aukštakulniai, pirmiausia tai charizma, pasitikėjimas savimi, meilė gyvenimui, džiuginantys santykiai, pilnavertiškumo jausmas, sąmoningumas, optimizmas, mylimas darbas ir moters unikalumas. Šiame darbe aš pražydau, dievaži, neperdedant, nuotraukos kalba pačios už save. Neslėpsiu, po motinystės pasikeitusį kūną grąžinau ir pas plastikos chirurgus, vietas, kur joks sportas ir tinkama mityba niekada nesutvarkys. Iki šiol negaliu atsidžiaugti. Ir tai nebuvo tikslas įtikti ar patikti vyrams. Ryžausi dėl savęs, kad vaizdas veidrodyje džiugintų, o ne varytų į neviltį.