„Aš tikėjau savimi, nes esu laimėjęs stipendiją magistro studijoms Londono Vestminsterio universitete, todėl žinojau, kad ir čia turiu galimybių, tereikia jų ieškoti“, – pranešime spaudai sako K. A. Tiwari.

Galimybių ilgai ieškoti nereikėjo – pamatęs KTU Informatikos fakulteto darbo skelbimą, K. A. Tiwari nusprendė tapti dėstytoju. Turėdamas programavimo kalbų mokymo patirties ir atnaujinęs įgūdžius kursuose internete, jis pateikė prašymą ir buvo priimtas.

„Vėliau, besimokydamas doktorantūroje, laimėjau ir keletą stipendijų iš universiteto bei išorinių institucijų, tokių kaip Lietuvos mokslo taryba. Taip pat, buvau skatinamas skelbti mokslinius straipsnius ir galiausiai įsidarbinau tyrėju KTU Ultragarso mokslo institute“, – sako K. A. Tiwari.

Ir mažiausias defektas gali būti pražūtingas

Signalų apdorojimo srities specialistas dabar savo žinias ir įgūdžius taiko naujose jam srityse.
„Ultragarsas padeda rasti defektą, kurio neįmanoma pamatyti plika akimi. Pavyzdžiui, net ir mažiausias lėktuvo konstrukcijos defektas gali būti pražūtingas. Tas pats ir su vėjo turbinos propelerio sparnais, kurie yra labai brangūs – vienas kainuoja milijonus eurų. Sukūrėme dvigubo testavimo metodus, kurie taikomi ir gamybos metu, ir jau veikiant objektui“, – aiškina K. A. Tiwari.

Be to, kartu su kolegomis iš kitų universitetų jis atlieka ir tam tikrus tyrimus, susijusius su vėžio diagnostika ir gydymu.

Sėkmė lydi sunkiai dirbančius

Tie, kas yra bandę siekti akademinės karjeros, žino, koks nelengvas šie kelias. Ypač jis turėtų būti sudėtingas užsieniečiui, kilusiam iš kitos kultūrinės aplinkos.

„Žinoma, aš laiku apsigyniau daktaro disertaciją, o tai ir yra sėkmė, ar ne?“, – šypsosi Kumaras, paklaustas, ar laiko savo istoriją sėkmės istorija.

Vis dėlto, jis pabrėžia, kad sėkmė aplanko tik sunkiai dirbančiuosius. K. A. Tiwari pasakoja, kad jo vadovas, profesorius, kurį laboratorijoje galima rasti „dieną ir naktį“, Renaldas Raišutis yra jam pavyzdys.

„Kartą, kai jau buvau antrame doktorantūros kurse, Renaldas pakvietė mane pasikalbėti. Sako: Kumarai kas darosi? Laikas bėga, o dar neišpublikavau nė vieno straipsnio, ką sau galvoji? Ji nepradėsi rimtai dirbti, nepabaigsi studijų“, – prisimena K. A. Tiwari.

Šis pokalbis buvo tarsi žadintuvo skambutis – per metus laiko K. A. Tiwari išpublikavo 5 straipsnius, kurie pateko į aukšto cituojamumo mokslinius žurnalus. Vėliau už aktyvią veiklą Kumaras buvo apdovanotas stipendija, o po kurio laiko jam buvo pasiūlytas darbas institute.

KTU Santakos slėnis
Foto: KTU archyvas

Darbo yra – reikia tik netingėti

„Turiu draugų iš geriausių pasaulio universitetų ir žinau, kaip vyksta doktorantūros studijos ten – vadovai tau laiko neturi, o norėdamas gauti atsakymą į rūpimą klausimą, turėsi laukti mažiausiai savaitę. Čia dėstytojai ir tyrėjai visada stengiasi padėti, o tarptautiniams studentams suteikiama dar daugiau pagalbos“, – sako K. A. Tiwari.

Vis dėlto, jis pabrėžia, kad svarbu ir asmeninis užsidegimas – reikia ieškoti galimybių, kuo dažniau bendrauti su darbdaviais, pasirodyti kompetentingu, išskirtinių įgūdžių turinčiu darbuotoju.
„Kai kurie mano studentai skundžiasi, kad negali rasti darbo. Aš jiems sakau: o kas tu toks, kad tau duotų darbą? Parduok save. Ar lankei paskaitas? Ar įgijai naujų žinių ir įgūdžių? Kalbėk apie juos. Tačiau jei tingi leisti laiką laboratorijoje, jei nelankai paskaitų, negali tikėtis, kad gausi darbą, kuriam reikalingos kompetencijos ir įgūdžiai“, – sako tyrėjas.

Kaunas pasikeitė neatpažįstamai

„Esu kilęs iš Laknau miesto Šiaurės Indijoje, kuriame gyventojų tiek pat kiek Lietuvoje. Todėl Lietuvoje man patinka – čia ir mažiau žmonių, ir ramu. Be to, čia švarus oras ir vanduo, o gamtoje daug žalumos. Ko daugiau reikia geram gyvenimui?“, – sako K. A. Tiwari.

Tyrėjas džiaugiasi, kad Lietuvoje randa viską, ko jam reikia, todėl diskomforto ar nostalgijos gimtinei nepatiria.

„Aš visada mėgdavau patiekalus iš bulvių, todėl cepelinai, kugelis, bulviniai blynai man labai patinka. Taip pat mėgstu ir kibinus. Prieskonius, kurių man reikia, galiu rasti prekybos centruose, o be to jūs turite ir specializuotų indiškų parduotuvių“ – šypsosi indas tyrėjas, Kaune gyvenantis nuo 2015-ųjų.

Pasak jo, nuo to laiko kai atsikraustė gyventi į Kauną, pasikeitė ne tik miesto aplinka, bet ir žmonės. Nors po penkerių gyvenimo metų Lietuvoje Kumaras kalba lietuviškai, vis daugiau žmonių gali kalbėti ir kalba angliškai.

„Iš pradžių net apsipirkinėti man buvo iššūkis, bet dabar situacija pasikeitė. Kai atvažiavau į Kauną, tik jauni žmonės kalbėjo angliškai, bet dabar atrodo, kad kalba visi, nepaisant amžiaus“, – sako K. A. Tiwari.

Nors studijas pabaigė visai neseniai, tyrėjas prisipažįsta jau gavęs du puikius darbo pasiūlymus tarptautinėse kompanijose Šveicarijoje ir Nyderlanduose. Tiesa, kol kas jis darbo „Santakos slėnyje“ įsikūrusioje laboratorijoje mesti neketina.

„Turiu minčių pagilinti savo kompetencijas kitur ir tada grįžti čia. Tačiau šiuo metu esu atsakingas už keletą projektų, turiu įsipareigojimų, todėl dar kurį laiką liksiu Lietuvoje“, – tikina K. A. Tiwari.