– Labiau suvoki save kaip aktorę ar kaip vadovę?

– Esu nei aktorė, nei vadovė. Kartais pagalvoju, gal tai yra nuodėmė nelaikyti savęs vadovu, bet aš manau, kad su manim viskas tvarkoje. Esu Olga Polevikova, kuri stengiasi geriausiai padaryti tą darbą, kurį dabar turi. Niekas nepasikeitė. Viduje to pasikeitimo aš šiek tiek bijojau.

Aš sau nesu vadovė. Esu Olga su tam tikrais instrumentais, kurių turiu daugiau nei kitas darbuotojas teatre. Galiu priiminėti sprendimus ir, galbūt, iš manęs laukiama, kai cechų vadovai negali priimti sprendimų, kad aš įsitraukčiau. Pirmais metais buvau visur ir norėjau spręsti viską, norėjau sužinoti, įsigilinti, suprasti mąstymą, kaip žmonės mūsų teatre galvoja. Šiais metais aš atiduodu spręsti vadovams, dirbti su jais, netrukdyti, kartais su savo įsikišimu, kas man buvo naujovė, bet mes visi augame.

– Kai atėjai į teatrą, kokie buvo pirmieji iššūkiai?

– Šimtas dvidešimt žmonių, galvojau, kaip man juos atpažinti koridoriuose, bet čia kaip tik nebuvo baimė, tai buvo smulkmena. Aš turiu naują komandą administracijoje. Labai įdomūs, stiprūs, konstruktyvūs žmonės, kas, pripažinkime, valstybiniame sektoriuje yra retenybė.
Mus, visus naujus žmones teatre, nustebina tempai. Prie tokio tempo negaliu priprasti.

– Tave nustebino lėtumas. Ten nuolatos reikia judinti, stumti?

– Iš vienos pusės – taip, bet iš kitos – negali greitai kažko padaryti, nes valstybė sugalvojo tiek apsaugų žmonėms, negalima jų nuskriausti. Siekiamybės nuskriausti nėra, bet ir greitai judėti tada negalima. Nei šis, nei tas gaunasi.

– Bet kokioje įmonėje taip būna: ateina naujas vadovas, sutinka žmones, kurie dirba daug metų. Ko labiausiai jie bijo – kad pradėsi viską keisti.

– O tu būtinai pradėsi keisti, nes tavo įmonė yra tavo filosofijos atspindys, vienareikšmiškai. Ne todėl, kad kažkas iki tavęs buvo blogai, bet tu atėjai ir su savimi nešiesi kitą informaciją.

– Ar išsigandai, tapus vadove?

– Pirmą savaitę labai išsigandau. Žmonės ėjo nuo pirmadienio iki penktadienio. Prisipažinsiu, pasibaigė pirmas penktadienis, septintą valandą išėjo paskutinis žmogus ir aš pagalvojau, ar taip dabar atrodys mano gyvenimas? Labai skaudžiai apsiverkiau, nes per savaitę gyvenime galėčiau pasiekti labai daug rezultatų.

Kai būna sunku, aš visada sau primenu, kad mes dirbam teatrui, tam stebuklui, kai žmogus ateina, atsisėda įvertina mūsų darbą, ir pagalvoju, kad dėl to verta.

– Tavo darbas, kaip teatro vadovės, kiek tai yra darbas su kūrybiniais žmonėmis, kiek tai darbas su administracija?

– Manau, per pusę. Kartu su meno taryba imu repertuarą, žiūriu, kaip mūsų teatras galėtų būti įdomus mūsų žiūrovams, kur tie nauji žiūrovai ir, kaip galime juos pritraukti.

Dabar meno įstaigų vadovui galima pasirinkti, už ką jis yra atsakingas. Šiais metais labiau save kreipiu į meną, darbą su aktoriais, noriu įdiegti kelias programas, kvalifikacijos tobulinimą. Sugalvojome tokį savarankiško darbo festivalį ir ten rodysime žiūrovams tai, ką patys aktoriai padarys, tam, kad kažką žiūrovai išrinktų, o mes kitais metais surinktumėm finansavimą ir tas savarankiškas darbas taptų kūriniu.

Tai kūrybinis konkursas, kur kiekvienas turi galimybę pasireikšti, nes dažnai iš kūrybininkų išgirstame argumentą, kad jų neišnaudojame, kad jie gali, o mes neišnaudojame. Tai yra opiausias klausimas teatre, bet reikia padaryti taip, kad kiekvienas turėtų galimybę pasirodyti ir susitikti su ta medžiaga, kuri jam įdomi. Mane tai labai užveda.

– Kokie dar yra iššūkiai, kai dirbi su kūrybiniais žmonėmis? Vadovai skundžiasi, kad žmonės tampa labiau kūrybiški ne tik darbo atžvilgiu, bet prisigalvoja visokių pasiteisinimų, kodėl kažko nepadarė.

– Aš suprantu, kad gaunu užduotį, kurią turime spręsti, nes viskas gyvenime keičiasi. Aš visada sakiau, kad verslą reiktų suplakti su kūrybininkais, padaryti kokteilį ir atgal išpilti, nes verslininkai labai siekia rezultato ir labai moka organizuoti darbą, kad tą rezultatą pasiektų, o kūrybininkai gali sugalvoti, įsivaizduoti, norėti, bet tą žingsnį padaryt – ne.

Pirmo žingsnio padarymas yra įgūdis, kurį reikia treniruoti. Yra pirmas žingsnis, tada dar vienas žingsnis, o tada dar vienas. Kūrybininkams tas atotrūkis nuo noro sumanymo ir išpildymo trunka kilometrus, o aš noriu jį sumažinti. Sugalvojam ir iškart darom! O jie sako, kad gali sugalvoti, bet projektą parašyt jau ne jiems. Tai ir ne man, bet jeigu aš noriu, kad mano projektas pavažiuotų, tai aš jį ir padarysiu. Tai toks iššūkis.

– Kaip su jais susitarti? Jie turi ne tik fantazijas, mintis, idėjas, bet ir savo nuomones, įsitikinimus, vertybes.

– Visų pirma, sau pasižadėjau nuolatos stebėti, kiek yra mano išankstinių įsitikinimų, kiek aš galiu išgirsti ir pakeisti nuomonę. Bet aš susidūriau su tuo, kad tu pakeiti savo nuomonę, nes išgirsti žmogų, kuris tau gali sakyti, kad tu neteisi. Dar aš uždavinėju klausimus. Iš to, ką tu išgirsti ir kokie būna atsakymai, toliau eit ten, kur tu sieki eiti. Taigi, kalbu ir bandau išgirsti žmones.

Saulius Jovaišas, Olga Polevikova

– Vadovai užduoda pirmus klausimus ir išgirsta atsakymą. Bet vėlesnius patys užduoda, patys ir atsako. Kaip padėti jiems, kad išmoktų to nedaryti, kad išmoktų patylėti?

– Sunkiausia, ką galima išmokti. Aš manau, kad čia darbas su savimi, nes vienu momentu tu leidi būti sau ir stipriam, ir silpnam.

Išgirsti kaip silpnam, t.y. nežinoti iš anksto. Tame ir gėris, nes, jei žinai viską iš anksto, tai apie ką tavo gyvenimas? Man – vertybė, kai tavo smegenys ir mąstysena yra nuolat jauni. Tai reiškia, reikia išmokti nustebti. Taip pat neleisti žmonėms, kurie tau iš aplinkos siųs žinutes akimis, žodžiais, laikysena, kad tu kažko nežinai, leisti jiems gyventi su tuo, o sau – tvarkytis su savim. Nereikia kištis į jų gyvenimo patirtį, reiškia, kad jiems taip geriau.

– Pastovūs vadovų spąstai, kai mes galvojam, ką kiti galvos, kad mes kažko nežinom.

– Dabar žmonės, man atrodo, priprato uždavinėti klausimus ir tai tampa kasdienybe. Užduodi klausimą, nes nežinai. Ne todėl, kad nori išgirsti mano nuomonę, o todėl, kad nežinai.

– Vadovas turi suderinti keturias savybes: drąsa arba ryžtas, pasitikėjimas savimi, kuklumas arba lengvas nuolankumas ir ketvirtas – smalsumas arba gebėjimas nustebti. Jei jos visos dera, tai mes turime žmogų, kuris gali sukurti ilgalaikėj perspektyvoj tvarų darinį.

– Man, pasitikėjimas savimi yra truputį mistinis dalykas. Pasitikėjimas savimi man yra kaip vaivorykštė, kurios šiaip nėra, yra lašai, saulės spindulys, kuris praeina, ir tik rezultatas yra vaivorykštė. Tai su pasitikėjimu savimi yra lygiai tas pats. Tai tiesiog tavo veiksmų rezultatas.

– Kas turi atsitikti teatre, tavo organizacijoje, kad tu laikytum tai savo sėkme? Kokią tu matai tos organizacijos, kuriai viziją?

– Sunkus labai klausimas. Aš jį sau dažnai užduodu ir mano atsakymas, mano vizija nesutampa arba su viena teatro dalimi, arba su kita.

Man patiktų, jei visas kūrybinis kolektyvas dirbtų noriai ir aistringai. Jeigu asmeniškai pajusiu tą aistrą, aš pagalvosiu, kad padariau tą darbą, dėl kurio ir atėjau. O kaip tą pasiekti, jau dėliojame.

– Kaip pradėti, kai nesinori pradėti?

– Kai aš nenoriu pradėt, aš surašau ant popieriaus pirmuosius žingsnius, tada man reikia po vieną juos išbraukt ir tada pajudu.

– Kaip nepasiduoti?

– Turiu savyje aistrą ir gilų tikėjimą kažkuo. Jei tas kažkas yra stipresnis už tavo valią, tavo nuovargį, galimybes, tai tu ir nepasiduosi.

– Kokį žmogų laikai savo mokytoju?

– Taip, kelis. Vienareikšmiškai, Dalia Tamulevičiūtė, mano aktorystės mokytoja, kuri yra daugiau negu daug. Kita mano mokytoja, ji turėjo įtakos mano filosofijai ir tai dresūrai, gerąja prasme, Ana Nikolajevna Petrova, scenos kalbos profesorė, ji padarė mane dėstytoja, mokytoja. Ką aš pasiekiau versle, tai čia jos ir Dalios dėka.

– Kokia tavo mėgstamiausia nesėkmė?

Aš išėjau iš teatro ir išvažiavau į Maskvą, mane priėmė ten į teatrą, o po to aš grįžau namo. Tai buvo lūžių lūžis. Buvo ir ašarų, ir nevilties. Aš pagalvojau, kad tai – klaida, kol staiga, vieną dieną, aš net atsimenu (kaip juokingai ateina tie atsivėrimai!), aš pjausčiau morką ir pagalvojau, kad jei priimi atsakomybę už sprendimą, tai nustoja būti nesėkme ir tampa tiesiog žingsniu. Aš tada sužinojau kažką apie save, ko nebūčiau sužinojusi, kad aš galiu nežinia kur, kokiomis sąlygomis, tiesiog mesti ir daryti.

– Kokį patarimą duotum sau jaunai, kuri ką tik baigė mokslus?

– Jeigu aš galėčiau jai pasakyt, kad ten, kur šiandien atrodo aklavietė, visai ne aklavietė, aš būčiau tiek sutaupiusi jėgų. Tai jai pasakyčiau.

Laidas „Boso valanda su S. Jovaišu“, videoseminarus, Sauliaus Jovaišo rekomenduojamus skaitinius ir verslo konsultantų įžvalgas galite stebėti socialiniuose tinkluose Facebook, Linkedin, o taip pat laidų įrašus Youtube ir Spotify „Boso valandos“ kanaluose.