– Metų pabaigoje buvote įvertintas garbingu medaliu kaip vienas geriausių vaistininkų. Kaip sutikote šią žinią?
– Trumpalaikis džiaugsmo priepuolis ir ilgalaikis įpareigojimas kuo tinkamiau toliau arti vaistininkystės dirvonus. Dirbau ir toliau dirbsiu tikrai ne dėl apdovanojimo. Visi esame savanaudžiai ir darydami kažką gero savo artimui – pirmiausia gera darome sau. Ir atvirkščiai. Esu giliai tikintis, todėl niekada nieko nenuveikiu vienas pats – visada su geriausia kompanija.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kaip vaistininko kelias? Kodėl pasirinkote tokią profesiją? Kiek metų jau dirbate?
– Kelias prasidėjo kaime tarp žolių, grybų, gyvuliukų. Tuo laiku, kai atėjo laikas rinktis specialybę, daug svarstymų neturėjau. Tarp artimųjų jau buvo du provizoriai, o ir kur beišgirsi ką gražaus apie iškilias asmenybes, kaip tyčia, vaistininkų buvo ne vienas. Simonas Gaudėšius, visuomenininkas, Šilalėj įsteigęs 1921 metais vidurinę mokyklą; Kajetonas Stropus, dosnus mecenatas, vienas iš Laukuvos gimnazijos kūrėjų 1943 m., ilgiems metams apsigyvenęs kraštiečių atmintyje. Nuo Telšių garsas atsklisdavo apie Goeldnerių dinastijos atstovus. Turbūt dažnas iš mūsų, paklaustas jaunystėj, kokį turi gyvenimo tikslą, atsakydavo, manau, ir dabar atsako – padėti žmonėms. Nuoširdžiai manau, kad vaistininko specialybė yra bene geriausia realizuoti šiai žemiškosios kelionės misijai. Visada įdomu susidurti su naujais iššūkiais kasdieniniuose darbuose. O darbinis kalendorius jau pakeistas dvidešimt septintą kartą. Trumpai padirbėjęs Farmacinės chemijos ir Farmakognozijos katedroje, tą rudenį, kai Lietuvą lankė Popiežius Jonas Paulius II, išvažiavau į mažą Suvalkijos miestelį, kur vaistininkavau trejetą metų, sukūriau šeimą ir tada su žmona bei pirmagimiu Dovydu parlėkėm į išsiilgtąją ir išsvajotąją Žemaitiją. Nuo tų laikų čia ir tarnaujam abu su Jūrate saviems žmonėms – žemaiteliams.
– Kas pasikeitė per tuos metus vaistininko profesijoje?
– Vaistininko profesijos įvaizdis kito kartu su laikmečiu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vaistinės išgyveno didžiulį vaistų ir medicininių priemonių trūkumą. Daug laiko tekdavo gaišti „ant ratų“ beieškant prekių, žaliavų. Informacinių technologijų era prasidėjo dar po keleto metų. Naujienos apie farmaciją, naujus vaistus buvo sunkiau pasiekiamos, gal todėl jos atrodė gerokai vertingesnės nei dabar. O dabartiniu laikmečiu, kai smarkiai ir dažnai peržiūrimi kompensuojamųjų vaistų sąrašai, kitų vaistinės prekių kainos nestovi vietoje, tampa sudėtingas planavimas nuo pat gamintojo iki pat paciento. Todėl dažnokai pristingame įprastinių medikamentų, kurių ir nulėkęs „į bazę“ negausi. Taip lygioje vietoje kyla niekam nereikalingas nerimas – ir pacientui, ir vaistininkui.
Per tiek metų nekito tik pamatinės vertybės: noras įsiklausyti, išklausyti, suprasti ir padėti žmogui. Būti „kietu“ siekis liko toks pat kaip ir vos gavus diplomą.
– O kas jus labiausiai erzina šiame darbe?
– Tas aukščiau apkalbėtas nerimas ir erzina. „Erzina“ ir tai, kad kuo daugiau gilinsies į vaistininkystę, tuo daugiau nežinomųjų atrasi. Šiais laikais vaistininkas yra toli gražu ne pats didžiausias sraigtelis farmacijos mašinoje. Jam tenka būti sistemos iešmininku, „sirgti“ savomis ir svetimomis ligomis. Profesijos prestižas pasidarė ne asmenybės, o tos pačios sistemos rodikliu. Džiugu, kad tai supranta universiteto profesūra, šio verslo vadovai ir nuoširdžiai bando išlaikyti, puoselėti šios taurios profesijos garbę.
– Kas labiausiai žavi?
– Labiausiai žavi begalybė. Šitame darbe niekas ir niekada nepasakys: „Dabar jau žinau viską....“
– Kokių įgimtų savybių reikia vaistininkui?
– „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Tai turi būti įgimta kiekvienam. Meilė pati padaro viską, kas reikalinga, ir mes patys meilės prigauti darom viską, kas gera – ir sau, ir artimam savo, t.y. kiekvienam bėdos prispaustam žmogui. Nors nesu daug vaistinėje gaminęs vaistų, bet (savotiška analogija) džiaugsmas, kurį sukelia šokiai tarp puodų šeimai ir draugams gaminant „gydomąjį“ maistą – yra begalinis. Tradiciniai žemaitiški patiekalai – kastinys, cibulynė, spirginė ir t.t., kuriuos su pagarba ruošiu pagal savo a.a.senelių mokymus – yra tradicinis vaistas tautai, jos gyvatai. Lygiai taip yra ir su senosios receptūros žolių-grybų-gyvūnų gyduoliais, kuriais domisi mokslas ir daug ką racionalaus jau randa. Geras jausmas nors trumpam tapti savotišku šamanu. Toks jau pašaukimas – nei prarysi, nei išspjausi.
– Su kokiais mitais dažniausiai susiduriate apie vaistininko profesiją?
– Turbūt labiausiai vaistininkai pyksta pavadinti pardavėjais. Bet mes ir esam pardavėjai, tik ypatingu būdu kartu su vaistu ar sveikatinimo priemone, parduodam neįkainojamus patarimus, palinkėjimus ar net maldelę... Viskas perkama-parduodama... Juk veltui gydymas yra gydymas veltui... Žinoma, juokauju.
Jei ant gydytojo kabineto durų galime pamatyti užrašą „Geriausia padėka – Ačiū“, tai vaistinėj dažnas atsisveikindamas tarsteli : „Negaliu už vaistus dėkoti – nepadės!“ Net „ačiū“ sulaukti nėra paprasta...
– Ar artimieji, giminaičiai kreipiasi į jus patarimų dėl vaistų, ligų?
– Žinoma. Žmogui būtina turėti ne tik asmeninį (šeimos) gydytoją, nuodėmklausį, mėsininką bet ir vaistininką. Jis visada yra lengviau pasiekiamas, o ir savo kompetencijų ribose gali būti ir yra labai naudingas visuomenei, ne tik giminėms ir artimiesiems. Kad ir vaistų, augalų,maisto, maisto papildų suderinimas – be galo svarbu!
– O gal gripo epidemijos metu baiminasi su jumis bendrauti? Vis tik dažnai būnate tarp ligonių.
– Gal ir bijo, tik tyli... Labiau stebisi, jei epidemijai įsismarkavus – esi sveikas „prie varstoto“ (žargoniškai „darbo vietoje"). Nuostaba didėja, kai vaistininką liga paguldo ant menčių. „Tiek vaistų turi, o vis tiek...“ Tada juokais pasiūlau pereiti per kapines – kiek ten palaidota gydytojų, net kunigų.
– Kokių pats imatės prevencinių priemonių šaltuoju sezonu, kad nesusirgtumėte?
– Didžiausia apsauga yra pakankamas ir kokybiškas miegas. Miego metu intensyviausiai gaminasi kraujo kūneliai. Miegant intensyviausiai darbuojasi žarnyno mikroflora, kurios vienas iš pagrindinių darbų ir yra – imuniteto optimizavimas. Rytą, jei pavyksta, geros varškės samtis su mažu šaukšteliu medaus ir šlakeliu linų sėmenų aliejaus. Vakare – bryzelis tėvo užaugintos kiaulaitės lašinių, gabalėlis dramblinio ar paprastojo česnako... Juk teigiamos emocijos daro stebuklus?
– Yra klientų, kurie ateina, žinodami, ko nori, ir yra tie, kurie ateina konsultacijos. Kaip jūs suskirstytumėte žmones, besilankančius vaistinėse? Kokių šiandien daugiau, kokių mažiau?
– Sveiki ir ligoniai. O sveiki – tai blogai ištirti ligoniai. Žodžiu, taip suskirstyti neįmanoma. Dabartinėj praktikoj dar būna tikri ir slapti pirkėjai, kurie vaidina situaciją ir savotiškai provokuoja vaistininką. Bėgant darbo metais, kaip ir daugelyje profesijų, ir vaistininkui ima funkcionuoti „trečioji“ akis, intuicija stebint pacientą – gali daug ką jam papasakoti ir padėti stiprinant sveikatą. O jei prieš akis sveikas užsislapstinęs pacientas... Palaipsniui panašėjant vaistų kainoms vaistinėse, mažėja pacientų, kurie vienur klausia, kitur perka. Daug džiaugsmo apturiu, jei galiu pacientui surašyti ant popieriaus vaistažolių receptus, paruošimo būdą ir išgauti sutarimą, kad jis susirinks pats nurodytas žoles ir griežtai laikysis vartojimo būdo.
Dabar jau galėčiau ir pasakyti, kokių tipų pacientai būna. Perspektyvūs – kurie pasiruošę patys prisidėti prie savo sveikatos susigrąžinimo, stiprinimo ir saugojimo. Neperspektyvūs – jų gydymas ir sveikatinimas yra tik gydytojų ir vaistininkų reikalas – nepajudins piršto. Piktai pasakiau. Nesmagu.
– Ar pasitaiko, kad žmonės ateina su grįžtamuoju ryšiu: nori padėkoti arba atvirkščiai – įpykę?
– Grįžtamasis ryšys yra vaistininko tobulėjimo garantas. Jo daugiau pasitaiko mažesnėse bendruomenėse, kur sukiojasi tie patys žmonės ir juos pažįsti asmeniškai. Todėl Telšiai yra tobulas miestas, kuriame gera gyventi.
Pyktis irgi yra gyvenimo, ypač ligų palydovas. Gyvenimo varomoji jėga yra nepatenkinti klientai. Paimi iš to racionalų grūdą, o neigiamas emocijas „sudegini“.
– Vaistininkas yra tarpininkas tarp paciento ir gydytojo, niekada neviliojo jūsų mediko profesija?
– Gydytoju – ne. Kunigu – svajojau. O dabar turiu patį geriausią tarpinį variantą. Turiu daug gerų bičiulių kunigų, kuriuos drąsiai galiu rekomenduoti pacientams, kurių sveikatos būsena prašosi kitokios pagalbos – dvasinio pokalbio, viso gyvenimo išpažinties... Tada vyksta ir stebuklai.
– Visiems, matyt, labai įdomu, kaip gydosi patys vaistininkai? Nes nuolat girdima įvairiausių tiesų ir mitų apie tai, kad vaistai kenkia ir pan. Tai koks vaistų vartotojas esate jūs? Griebiatės natūralių priemonių ar vaistų?
– Kažkada per vieną susitikimą garsus Lietuvos vaistininkas V.Skirkevičius prasitarė: „Kolegos, jūs irgi priklausot žiniuonių luomui. Todėl vaistai, kuriuos sėkmingai vartoja jūsų pacientai, jums gali būti neveiksmingi. Todėl stenkimės nesusirgti“.
Kaip ir visur gyvenime turi būti saikas. Net mityboj: jei maisto nevalgysi kaip vaisto, tai vaistą valgysi kaip maistą. Šveicarų gydytojas Paracelsas XV amžiuje sakė, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.
Stengiuosi racionaliai vartoti cheminius vaistus, o jei nėra būtinybės, tai pilni namai surinktų ar savame sode priaugintų vaistažolių, kurios visada pasiruošusios padėti daug švelnesniu, platesniu, organizmą tausojančiu veikimu.