– Daugiau nei 110 tūkst. balsų – įspūdinga. Kaip pavyko pasiekti tokį rezultatą?
– Iš pradžių konkurse buvome per vidurį, tad po truputį pradėjome „užvesti“ kolektyvą. Sau pasakėme: jei dalyvaujam, vadinasi, reikia laimėti. Įsitraukimas į žaidimą užima laiko: kiekvieną dieną turi prisiminti, dienotvarkėje nusistatyti priminimą pabalsuoti. Paskaičiavome, kad jei sistemingai būtume visi balsavę, – kiekvieną dieną kiekvienas mūsų darbuotojas po 10 kartų, rezultatas būtų dar geresnis.
Turėjome apie pusantro mėnesio. Kai konkursas artėjo prie pabaigos, jis tapo dar intensyvesnis. Likus 5 dienoms, prasidėjo pats įdomumas, nes pastebėjome, kad ir kitos įmonės suaktyvėjo. Tada prisijungė ir kitos šalys, mūsų rinkodara.
Mūsų akcininkas labai norėjo laimėti. Buvo jo gimtadienis, tad sakėme, kad čia būtų puiki dovana jo gimtadienio proga. Pats įtraukiau kitų šalių direktorius. Kiekvieną dieną jiems primindavau pabalsuoti, o rinkodara – darbuotojams, siuntėme visiems laiškus. Žmona ir visa šeima klausė, kas čia vyksta: bardavau vaikus, kad neimtų telefono į rankas, bet pats kiekvieną dieną ėmiau vaikų prašyti pabalsuoti.
– Kokiais esminiais geriausio darbdavio dalykais labiausiai didžiuojatės?
– Norėjau darbuotojams įrodyti, kad darnus kolektyvo darbas, visų šalių ir biurų (Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno) susivienijimas – tai pavyzdys, kad ir darbe galima pasiekti tą patį. Konkursas buvo kaip žaidimas. Mes turėjome tikslą, kad tai būtų kolektyvinis darbas, – darbuotojai ir į darbą žiūrėtų kaip į šį žaidimą. Tai savo darbuotojams skiepijame ir įrodėme: jei norėjome, bendrai ir pasiekėme. Jei darbe turime projektą, taip pat turime laimėti.
– Pastebėjau, kad aktyviai ieškote darbuotojų. „Karjeros“ skiltyje – dešimtys darbo skelbimų. Susiduriate su darbuotojų trūkumu?
– Turime naują biurą, tad yra ir laisvų darbo vietų. Negalėjome anksčiau augti, nes neturėjome kur fiziškai pasodinti žmonių. Kiekvienas skyrius turi laisvų darbo vietų, kad galėtų sukurti daugiau apyvartos. Kiekvienas vadovas nori rezultato, nes nuo to priklauso ir jo atlyginimas, ir visos įmonės sėkmė.
– O kokia situacija su vairuotojais?
– Jų, kaip visada, trūksta. Kaip ir visos transporto įmonės, jų randame trečiose šalyse: Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Uzbekistane, Gruzijoje. Įmonėje lietuvių ir užsieniečių vairuotojų santykis – 5 ir 95 proc. Tačiau tokia situacija – visoje Lietuvoje.
– Transporto sektoriuje esate tarp lyderių. Kaip su kitomis transporto įmonėmis konkuruojate dėl darbuotojų?
– Pagal darbuotojų skaičių Lietuvoje esame antri. „Girteka“ – konkurentai, bet ir partneriai bei draugai. Kitos konkurentų įmonės – stiprios, mus seka, o mes juos taip pat sekame: feisbuką, gerus ir blogus darbus, ypač, jei dirbame viename mieste. Tačiau palaikome draugiškus santykius, kartu priklausome Tarptautiniam transporto ir logistikos aljansui – susitinkame ir kalbame.
Jei žmogus ieško darbo, pirmiausia jis pasižiūri, kokios įmonės veikia Kaune. Jei nori dirbti transporto srityje, – kelios didelės įmonės. Įsivaizduoju, kad žmonės taip ir renkasi: iš pradžių pažiūri, kur įsikūręs biuras, kokie įmonės atsiliepimai, tarkim, per feisbuką, vėliau gali eiti į susitikimus ir taip vertinti.
Stengiamės, kad tai, ką žmogus pastebi, matytų iš geros pusės. Kai kuriems žmonėms net tėvai parenka darbus, suranda įmonę ir sako – „pasiskambink dėl darbo“. Taigi iš pradžių – tokia konkurencija, o ne atlyginimais ir pan. Iš pradžių norime, kad aplinkiniai mus matytų kaip socialiai atsakingą įmonę, – dalyvaujame įvairiuose projektuose.
– Pernai „Hegelmann“ Kauno klinikų onkologiniams ligoniams palatose įrengė širmas. Ar tokios socialinės iniciatyvos padeda pritraukti darbuotojų?
– Pirmiausia mes patys dėl to gerai jaučiamės, kad kažkam padėjome. Pats ten dalyvavau, lankiausi ligoninėje, mačiau tuos žmones, kad suprasčiau, kodėl ir kam mes tai darome. Tos širmos jiems suteikia jaukumo. Aš manau, kad mūsų darbuotojams tai irgi suteikia gerų emocijų.
Neseniai sutarėme dėl kelių projektų ir su Kauno klinikų vaikų skyriumi – įrenginėjame kambarius: perdažomos sienos, statome naujus baldus, sėdmaišius, televizorius ir t. t. Tiek aš, tiek darbuotojai ir kiti aplinkiniai tai turėtų matyti ir vertinti.
– Minėjote, kad ne atlyginimais konkuruojate transporto sektoriuje. Visgi, pripažinkime, atlygis – vienas svarbiausių kriterijų, renkantis darbdavį. Rekvizituose nurodomas įmonės atlyginimų vidurkis – 1 145 eurai, neatskaičius mokesčių. Ar jis patrauklus jūsų darbuotojams?
– Rekvizituose atlygis – iškreiptas, nes skiriasi vadybininkų ir vairuotojų atlyginimai. Bet kokiu atveju vairuotojų atlyginimai rinkoje panašūs – visos transporto įmonės moka panašų atlyginimą. Negalime mokėti mažiau, nes tada darbuotojai išeis. Pas mus atlygis svyruoja apie 1600–1800 eurų į rankas, jau skaičiuojant bendrai dienpinigius ir minimalią algą.
Manau, kad tai – nemaži atlyginimai. Galim sau tai leisti, nes reikia išlaikyti vairuotojų kiekį ir augti. Perkame naujus automobilius, tad reikia pritraukti ir naujų vairuotojų. Jei neturėsi patrauklaus atlyginimo, jie pas tave neateis.
Jei dvi įmonės moka tokius pačius atlyginimus, reikia išsiskirti kitais būdais. Mes geriname darbo sąlygas: pirkdami automobilius investuojame į vairuotojų komfortą, pavyzdžiui, nauji čiužiniai, kondicionieriai. Europoje turime savo bazių, kur sustoję vairuotojai ilsisi, gali nusiprausti, pamiegoti.
Pernai pirkome apie 1000 „Mercedes-Benz“ vilkikų ir investavome apie 1 mln. 700 tūkst. eurų į saugumo sistemas. Atrodė daug, bet įvertinome, kad, jei tos sistemos padės išvengti įvykių, tada bus geras rezultatas. Sistemos pristabdo mašiną, gali ištaisyti bet kokią vairuotojo klaidą. Jei turi gerą, saugų, komfortišką darbo įrankį – jau privalumas.
– Kaip užtikrinate vairuotojų socialines garantijas?
– Visi darbuotojai apdrausti nuo visų nelaimingų atsitikimų. Yra medicininės garantijos – jei susirgtų ar susižeistų, suteikiama pirmoji medicininė pagalba ar gydymas. Jei vairuotojas susilaužo koją ir reikia operuoti, jam tai nekainuotų. Tokiu atveju vairuotojui reikėtų grįžti namo – jį parskraidintų. Visa tai apima draudimas. Su profsąjungomis sutarėme šiuos dalykus, tad juos ir vykdome.
– Pakalbėkime apie biuro darbuotojus. Įmonėje jų dirba apie 700. Kokiais būdais stengiatės išlaikyti savo darbuotojus – kaip juos motyvuojate?
– Keliasdešimt eurų didesnis atlyginimas nesuteikia motyvacijos – darbuotojas juos gavo ir priprato. Piniginės paskatos – vienkartinis motyvavimas. Tuomet svarstome kitus būdus, kaip paskatinti žmones: organizuojame įmonės šventes, kartais merginoms surengiame atskiras išvykas. Pavyzdžiui, pernai rėmėme Europos sunkvežimių varžybas. Mūsų moterys ten vyksta kelioms dienoms.
Taip pat turime futbolo ir krepšinio komandas – darbuotojai susiburia ir bendrauja. Įmonei tai taip pat kainuoja: reikia remti komandą, kad galėtų nusipirkti aprangas, išsinuomoti salę, dalyvauti varžybose, bet šie dalykai darbuotojus labiausiai ir motyvuoja. Be to, turime ir vaikų futbolo komandą – darbuotojai gali atvesti savo vaikus.
Taip pat esame sudarę sutartį su sporto klubais, kad darbuotojams būtų patraukli kaina. Jei, tarkim, sporto klubo abonementas kainuoja 50 eurų, mūsų įmonei – 25 eurai. Po darbo žmogus gali eiti sportuoti, nes tai tikrai nėra brangu. Nedarome už dyką, nes atlikome eksperimentą. Iš pradžių darbuotojams suteikėme nemokamus abonementus – įmonei kainavo, o pusė žmonių nėjo. Kai žmogus skiria dalį pinigų – 10 ar 15 eurų – visai kita motyvacija, ir jis lanko.
Viduje turime maitinimo įstaigą – tai irgi laikome privalumu mūsų darbuotojams. Be to, ryte atvežame darbuotojus – mieste keliais maršrutais autobusai surenka žmones. Vienus į darbą atveža 8 val., kitus – 9 val., o vakare išvežioja. Transportas žmonėms nekainuoja, ir nereikia naudoti automobilių.
– Vis dažniau įmonės kalba apie trumpesnį darbo laiką. Kaip vertinate tokią darbuotojų motyvaciją? Ar apskritai įmanoma tai įgyvendinti transporto sektoriuje?
– Girdime, kad suomiai kalba apie 4 dienų darbo savaitę. Mes galbūt taip pat norėtume tai įgyvendinti, bet jei sutrumpini darbo dieną transporto sektoriuje, nukenčia rezultatas. Mašina važiuoja, bet jos niekas neprižiūri. Darbuotojas iškrovė krovinį, galėtų pakrauti, bet negali. Nelabai pavyktų tai suderinti. Kažkuriam darbuotojui gali leisti pailsėti, bet kitas turi dirbti, nes reikia iki galo atlikti užduotis.
Užsakymų gali ateiti bet kokiu metu. Ką daryti, jei užsakymas atėjo 17 val., o darbuotojas išėjo namo 16 val.? Jis jį pamatys tik kitą dieną arba turi dirbti iš namų ar telefonu, bet tada klausimas, ar to norės, – gal jau sporto klube. Arba tada turiu galvoti apie dvi pamainas, tačiau tai – vėl ne išeitis. Visgi, manau, kad darbas turi likti darbu, o poilsis – poilsiu.
– Kokių kompetencijų pasigendate iš darbuotojų?
– Kadangi turime daug vairuotojų iš trečiųjų šalių, jie kalba rusiškai. Jaunimas nuo 20 metų rusų kalbos nelabai moka – tokia problemėlė. Kandidatams pasakome, kad reikės rusų kalbos, o jie sako, kad nemoka. Vienas kitas gal ryžtasi mokytis, o kiti neateina dirbti. Arba pasiūlai darbą, kuris susijęs su klientais Europoje, kur reikalinga lietuvių ir anglų kalba.
– Įmonėje moterų ir vyrų vadovų santykis – 50 / 50. Specialiai stengiatės išlaikyti tokį balansą?
– Taip išėjo natūraliai. Moterys vadovauja Šiaulių biurui, teisės skyriui Kaune, yra kelios ekspedicijos vadovės – turime apie 10 moterų, kurios vadovauja vienam ar kitam skyriui. Jos – valdingos, joms neblogai sekasi, susitvarko ir su vyrais, ir dideliais kolektyvais. Moterys mūsų įmonėje gali lygiomis teisėmis dalyvauti ir vadovauti.
– O kiek turite moterų vairuotojų?
– Yra kelios – iki penkių. Kai kurios ir su šeimomis dirba – vyras su žmona. Tai nėra moteriška profesija, bet moterys tikrai taip pat gali dirbti šį darbą.
Kasmet darbo portalas CVbankas.lt kviečia darbdavius ir personalo specialistus į konferencijas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Konferencijų metu bus nagrinėjamos darbdaviams ir personalo specialistams aktualios temos, apimančios darbuotojų paiešką, esamų darbuotojų motyvaciją, vidinę įmonės kultūrą, asmeninį tobulėjimą, įmonių sėkmės istorijas ir pan.
