Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, Delfi.lt vyriausioji redaktorė, teigia, kad stresas trukdo mąstyti ir būti kūrybiškiems. Dirbant naujienų portale streso visada yra, jis kabo ore, todėl papildomo streso tikrai nereikia kurti. Rasa pasirinko žurnalistiką įsivertinus savo norus ir perėjo visą klasikinį žurnalisto kelią: nuo reporterės ir vieno skyriaus redaktorės iki vyriausiosios redaktorės pareigų.

Koks didžiausias iššūkis šiandien, būnant žiniasklaidos vadovais – laidoje su vadovavimo konsultantu Sauliumi Jovaišu.

– Kai pagalvoji apie savo kelią, kuris etapas jame buvo pats žaviausias?

– Skambės gal ir banalokai, bet kiekvienas yra skirtingas. Kaip ir kelionės: kiekvienas patirtas, išgyventas įvykis tave praturtina ir užaugina. Kai esi reporteris, turi perlipti per save ir paklausti bet kurio žmogaus gatvėje galbūt nemalonaus klausimo, ir ne visi žmonės tai gali: dalis yra nedrąsūs, jiems reikia sukaupti energiją ir įsidrąsinti.

Aš nesu žmogus, kuriam sunku prieiti prie žmogaus – man žmonės patinka, gerai jaučiuosi tarp žmonių, malonu yra bendrauti. Kai ateina žurnalistai į praktiką, tai vienas iš geriausių egzaminavimo būdų yra nusiųsti praktikantą į turgų padaryti reportažą apie aukštas kainas. Nesvarbu, kokia tema, bet tiesiog nuvažiuoti į turgų, pakalbinti vietos prekeivius ir paklausinėti. Ir pamatytumėt, koks nelengvas darbas tai yra.

Žurnalisto darbas yra labai atsakingas, jis turi tikrinti, ką rašo, pasverti kiekvieną žodį. Taip pat yra teksto dinamika, neužtenka tiesiog mokėti rašyti, bet ir mokėti pateikti tą tekstą įtaigiai, įdomiai, įtraukiančiai, kad žmogui būtų malonu skaityti.

– Žurnalistai keičiasi. Tai, ką mes galvojom apie žurnalistus prieš dvidešimt metų, ir tai, ką šiandien turime, yra labai pasikeitę. Kas pasikeitę, manau, kad labai sunku yra apčiuopti, bet jūs kuriate šiandieninę žurnalistiką. Kaip jūs pati jaučiate, kas keičiasi žurnalistinėj profesijoj ir žurnalisto reikšmėje visuomenėje?

– Čia toks fundamentalus klausimas, nes žiniasklaida yra tarp sričių, kurios labiausiai keičiasi. Ir tai oficialiai įvardijama pasaulyje, kaip ir bankinis sektorius, dramatiškai pasikeitęs per dvidešimt metų. Tai susiję su technologijomis. Technologijos keičia mūsų visų gyvenimą, taip pat ir žurnalistų, žiniasklaidos, vartotojų. Turbūt esu labai geras pavyzdys to perėjimo, nes aš atėjau dirbti į žurnalistiką prieš penkiolika metų, kai buvo tik atsiradę portalai. Delfi buvo maža, vieno kambario redakcija. Tiksliai nepasakysiu, bet tuo metu dirbo tikrai iki dvidešimt žmonių.

Dabar mes sėdime Delfi studijoje, Delfi turi savo televiziją, ir vien tik redakcijoje dirba aštuoniasdešimt žmonių. Pasikeitimas yra dramatiškas, per tą laiką beveik neliko dienraščių, interneto portalai tapo labai svarbi žiniasklaidos sritis: apklausose, iš kur žmonės sužino naujienas, portalai yra pirmi. Čia yra didelis Delfi.lt vaidmuo, kaip skaitomiausio naujienų portalo, kuriame žmonės praleidžia daugiausiai laiko.

Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Šiandien yra tokia tendencija sakyti, kad dėl socialinių tinklų įtakos kiekvienas gali būti žurnalistas. Kažkas užfiksavo įvykį ir jau tapo žurnalistu. Ir net nežinau, ar tai suteikia daugiau džiaugsmo, ar galvos skausmo. Kaip keičia žiniasklaidą tai, kad kiekvienas yra žurnalistas? Ar iš tiesų kiekvienas yra žurnalistas?

– Žurnalistas turi turėti tam tikrų specifinių žinių, reikalingų šiai profesijai. Užfiksuoti tam tikrą įvykį yra piliečio pareiga, jei matai, kad vyksta kas negero ar svarbaus. Visi turime telefonus, galime užfiksuoti įvykius ir portalai net turi skiltis ar elektroninio pašto adresą, kur piliečiai gali pranešti naujienas. Tai keičia žiniasklaidą, nes atsirado daugiau ir operatyvesnių žinių, kai žmogus nufilmuoja avariją ar net paleistas raketas.

Nebuvo daug filmuotos medžiagos, kol nebuvo išmaniųjų telefonų. Pačios visuomenės skaidrumui tai yra tikrai gerai, nes visi žino, kad bet kas gali nufilmuoti ir parodyti, nebus taip viskas paslėpta, kaip galėjo būti anksčiau, kai tik paparacas su dideliu objektyvu galėjo kažką iš toli nufilmuoti. Dabar išsitrauki telefoną ir turi nufilmuotą įvykį net iš trijų kampų.

Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – manymas, kad esi žurnalistas, kartais suklaidina žmones. Čia yra sudėtingas dalykas, sakyčiau, tai yra tiesiogiai susiję su socialiniais tinklais. Socialiniai tinklai patys turi spręsti šias problemas, nes žiniasklaida turi daug filtrų, kad ten patektum, nėra viskas paprasta, kaip atrodo.

Taip, kai yra konkreti avarija, žmogus turi jos nuotraukas, mes jas publikuojame ir čia pakankamai viskas aišku, bet jeigu kažkas blogai kažką aptarnavo, žurnalistas turi tikrinti informaciją, apsiklausti mažiausiai dvi puses, pageidautina dar kažką trečią, tada paaiškėtų, kad galbūt tos temos nėra ir joks straipsnis neatsiras, mes nematysime viešo intereso šioje srityje. Čia ir yra žiniasklaidos misija skelbti patikrintą informaciją.

Socialiniuose tinkluose kiekvienoje grupėje kiekvienas gali parašyti, ką mano apie ką nors, kokią nors įmonę, ir pasipila komentarai, kur reikia gaudyti vėją laukuose. Tikrai reiktų su tuo kovoti, bet manau, kad čia socialiniai tinklai turėtų su tuo kovoti, bet jie turi kitų iššūkių, netikrų žinių, kurios irgi per juos išplito ir atsirado kaip fenomenas.

– Kokia jūs vadovė?

– Geriausiai klausti žmonių apie vadovą. Aš siekiu būti, tikiuosi, tokia ir esu, demokratiška, išklausanti, įsiklausanti, sprendžianti kartu. Taip, galutinis sprendimas – vadovo, atsakomybė irgi yra vadovo, aš tą suprantu, ir negali deleguoti atsakomybės kitam žmogui, kai atsakomybė yra tavo. Bet aš noriu būti vadovė, kuri įgalina žmones teikti savo idėjas, įsitraukti, siūlyti, paprastai pasakius, kad jie sirgtų už tai, ką jie daro. Noriu juos įkvėpti tai daryti.

– Ką jūs darote, kad jums pavyktų būti tokia vadove, kaip sakot dabar? Ar jums natūraliai gaunasi, ar jūs su tuo dirbate?

– Specifiškai nedirbu su savimi, be to, kad pamąstau apie tai, ką aš veikiu ir kaip tai darau. Pasimokau iš klaidų, kai jas padarau, permąstau savo sprendimus, kurie būna neteisingi. Matot, mūsų problema yra ta, kad mes turim greitai reaguoti, greitai priimti sprendimus, tai kartais tie sprendimai būna geri, kartais blogi, tai natūralu. Tų sprendimų būna labai daug, tada gali grįždamas namo, vedžiodama šunį permąstyti, ką padarei, ką galėjai daryti kitaip ir ką kitą kartą darysi. Kartais situacijos nesikartoja, bet kažkokie elementai kartojasi.

Dar viena mano taisyklė, kuria vadovaujuosi, kaip aš jausčiausi tokioje situacijoje, ar aš norėčiau, kad su manimi vadovas taip elgtųsi. Kai tapau mažo skyriaus vadove, verslo skyriaus vadove, man tai buvo visiškai nauja, neturėjau vadovavimo patirties ir galvojau, kaip reikėtų elgtis. Ten vadovavausi šia taisykle, manau, kad tai visai teisinga ir leidžia matyti situaciją realiau. Ar aš norėčiau, kad vadovas taip su manimi bendrautų, įtrauktų į sprendimus.

– Kaip ir kalbėjome, greitis yra milžiniškas, spaudimas didžiulis, žinių krūvos, sprendimai, kas yra prioritetinė žinutė, kas ne. Visus tuos dalykus daro žmonės, o jūsų atsakomybė galutinė ir didžiulė.

– Taip, dėl to aš turiu pasitikėti žmonėmis. Bet kita vertus, pas mus dirbantys žmonės yra profesionalai, jie tikrai išmano, ką jie daro, bet žmonės daro klaidas ir aš turiu prisiimti atsakomybę, ir ji tikrai yra didelė ir visokia: tiek reputacinė, tiek teisinė.

Nėra laiko bijoti, nes baimė irgi yra blogas jausmas, kaip ir stresas – jie abu nereikalingi. Baimė uždaro ir tada bijai veikti, todėl geriau nesibaiminti ir nebaiminti kitų, o daryti ir susidėlioti procesus taip, kad klaidų būtų mažiau. O tai įmanoma: tam tikri barjerai, tam tikri susitarimai, sistemos, kaip veikiam, ką darom. Pasimokyti iš to, ką jau padarei, sekti naujoves, žiūrėti, kas vyksta aplink ir sumažinti tų klaidų tikimybę.

Šiaip, Delfi, kaip žiniasklaidos priemonė, sulaukia daug skundų, bet mums nenustato beveik jokių pažeidimų. Mes turime labai griežtus procesus ir labai griežtą tvarką, kaip dirbame. Mūsų žurnalistams, kai priimu į darbą, sakau, nesvarbu, kur jūs dirbote prieš tai, kai ateinate į Delfi, jūsų klaidos bus matomos iškart. Nes kai Delfi išleidi žinutę, ji keliauja dešimtims tūkstančių žmonių iš karto. Tai yra labai didelė atsakomybė, todėl reikia veikti, viena vertus, greitai, kita vertus, apmąstyti, ką darai.

Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė

– Koks didžiausias iššūkis jums šiandien, būnant žiniasklaidos vadovais?

– Vieno nėra. Yra labai daug skirtingų iššūkių. Yra konkurencija dėl žinių. Tarkime, mes konkuruojame su visais aplink, kad būtume pirmi su svarbiausiomis žiniomis. Mes konkuruojame dėl skaitytojo. Vadinasi, kai mes konkuruojame dėl skaitytojo, mes turime būti ne tik pirmi su žiniomis, bet ir turėti išskirtinį turinį. Iššūkis – turėti išskirtinį turinį, kad geriausi kūrėjai būtų pas tave. Mes konkuruojame ir dėl žurnalistų.

Mano tikslas, kad, kai kažkas nutinka, žmogui pirma mintis ateitų, jog reikia atsidaryti Delfi ir ten jis jau rastų informaciją. Mes daug dirbame dėl to. Kai ateina žmogus, jis turi rasti ir tekstą, ir vaizdo reportažą, nuotraukas, infografiką – viską, kas svarbu tai žiniai. Būtent taip stengiamės dirbti.

– Mes matome tokią tendenciją, kad nebelieka dienraščių, kitoks televizijos vaidmuo, dominuoja portalai. Kas bus po penkerių metų?

– Manau, kad po penkerių metų dramatiškų pokyčių neturėtų būti.

– Ar labai individualės žinutės? Turiu galvoje, kaip jūs matote tą tendenciją, kad vartotojai vis labiau gaus tik jiems specialiai sukurtą turinį?

– Aš manau, kad žiniasklaidoje turi likti redaktoriaus parinkimo elementas. Žiniasklaida negali tapti Facebook, nes tai kelia visuomenei neigiamų padarinių. Mes kalbam apie Facebook burbulus, kai žmonės (imsiu radikalų pavyzdį), pavyzdžiui, antivakseriai susivienija bendruomenėje, diskutuoja ir mano, kad kitaip manančių nėra, o kas kitaip mano, išmetamas iš grupės, ir jo nėra. Jie atsidaro Delfi, o ten kažkokie gydytojai kažką sako. Koks blogas tas Delfi: ką čia jie rašo, kažkokius kliedesius, vėl jie grįžta į savo grupę ir ten maloniai leidžia laiką.

Tai sakau ne aš, o sociologai ir tyrinėtojai, kad tai yra grėsmingos tendencijos visuomenei, burbulų formavimasis, nes tie burbulai nesusitinka. Kai žmonės diskutuoja, jie išgirsta kitų argumentus, jie bent žino, kad yra kitaip mąstančių.

Vienas iš žiniasklaidos vaidmenų – būti platforma, kurioje susitinka visos nuomonės. Tikslas, kad tų atsakymų būtų daugiau, kad nėra vienos geros nuomonės, yra diskusija, kur gimsta tiesa. Mes, kaip visuomenė, sužinome, plečiame savo akiratį.

– Per tokį nuomonių palaikymą jūs atliekate ketvirtosios valdžios funkciją.

– Ir sarginio šuns. Nes tu stebi, indikuoji ir praneši apie blogybes, korupcinius ryšius ar tendencijas, pastebimas visuomenėje.

Grįžtant prie personalizavimo, gali būti kažkokios nišinės tematikos, pavyzdžiui, apie mano hobį: naujienlaiškiai ar kita kokia forma. Bet pagrindinės naujienos apie numuštas raketas, apie sprendimus, priimtus įstatymus, biudžetą – privaloma tvarka visiems.

– Kaip pradėt, jeigu nesinori pradėt?

– Yra labai senas iš vaikystės atėjęs žodis – „gi reikia“. Pareiga, nėra laiko, reikia eit ir daryt.

– Ar skubėjimas padeda ir nepasiduoti, kai labai norisi pasiduoti?

– Manau, kad taip, nes jis tave stumia, jis tave vargina, tu greičiau išsieikvoji, bet jis tave stumia, nes tu matai, kad už kalnelio dar vienas kalnelis. Visos dienos kitokios: vienos – per kalnelius bėgioti, kitos – galvoti ir strateguoti.

– Kokį žmogų laikot savo mokytoju?

– Neturiu vieno žmogaus. Yra svarbių žmonių, kurie man padarė įtaką skirtinguose gyvenimo perioduose.

– Norisi jiems „ačiū“ pasakyt?

– Tikrai taip. Kai kurių jau nėra tarp gyvųjų.

Kitiems žmonėms galėčiau pasakyti, kas padeda: jeigu tu šiandien esi galinčio padėti pozicijoje – tikėjimas mažesniais. Žmonės tai atsimena labai ilgai. Pasinaudoti ta galimybe, nes po to tau žmogus tikrai liks dėkingas. Jei matai žmogų, kuris įdeda daugiau pastangų, negu iš jo tikiesi. Kaip sakoma, kas padeda atskirti žmogų nuo kito specialisto? Tai, kad jis įdeda dar daugiau nei iš jo tikiesi.

– Kokia mėgstamiausia nesėkmė?

– Nuolat visokių būna. Galbūt blogi pasirinkimai, blogi žmonių pasirinkimai, tai verčia susimąstyti, jie parodo, kurioj vietoj klydai. Tai gal ir gerai, kad jie būna.

– Kokį patarimą duotumėt sau, kai baigėt universitetą?

– Aš manau, kad buvau ta teisinga mergaitė, kuri labai daug dirbo, pradžioj galvojau, kad „būk drąsesnė“, bet kam ta drąsa? Aš buvau pakankamai nedrąsi, buvau sau labai reikli ir iš savęs reikalavau daugiau nei aplinka iš manęs reikalavo, bet aš galvojau, kad čia viskas gerai.

– Rezultatą šiandien jau turim ir jeigu jis tenkina, tai viskas gerai.

– Rezultatas turi tenkinti, kai žmogus yra laimingas. Aš manau, kad svarbiausia ne pozicija, o jausmas, kad esi tinkamoje vietoje ir tau gera, ką tu darai.

Man yra labai įdomu, patinka mano darbas, nes aš visada sakiau, kad noriu būti žurnalistė, rašyti, bendrauti su žmonėmis, dirbti, o tapusi vyriausiąja redaktore aš pamačiau, jog atsivėrė kitas nuostabus dalykas, kad tu gali įgyvendinti savo idėjas ir tai padaryti labai greitai.