Tačiau tai yra akivaizdus faktas, kurio nepakeisi. Kalbėti tik apie tai, kad visuomenė sensta, ir žiūrėti į tai tik iš šios dienos perspektyvos, bergždžias reikalas. Turėtume ne išgyventi, kaip tai blogai, bet užduoti klausimą, kokį pasaulį tai kuria ir kaip skatinti palankias sąlygas žmogaus adaptacijai jame.

Apskritai pats amžius nėra bėda. Mąstymas yra bėda, tiksliau, jo siaurėjimas. Jei pasižiūrėtume į senąsias Europos šalis – ten seni žmonės išlieka judrūs labai ilgai tiek savo gyvenimo būdu, tiek mąstymu.

Svarbiausias klausimas, kurį sau turėtų užduoti organizacijų personalo vadovai ir įvairių grandžių vadovai – kaip išlaikyti bei skatinti žmogaus lankstumą? Organizacijai būtina tai palaikyti, stiprinant nuolatinį augimą, kuris taptų žmogaus gyvenimo būdu. Prie to puikiai prisideda mokymosi, persikvalifikavimo galimybės bei nebijojimas keisti požiūrį į patį darbą, adaptuotis prie realijų.

Įprastinis ilgus dešimtmečius veikęs modelis „mokykla-karjera-pensija“ netrukus taps sunkiai įgyvendinamas, nes ilgėjant gyvenimo trukmei reikės ir pajamų pragyventi. Tai jau sprendžia besiplečianti trumpalaikiais projektais, lanksčiomis darbo formomis pasižyminti darbo rinka (vadinamoji „gig economy“). Darbo rinka tampa lankstesnė, todėl nebereikės visiškai išeiti į pensiją arba atsiras daugiau galimybių prireikus vėl sugrįžti į darbą.

Aišku, nė kiek ne mažiau svarbus pačių darbuotojų vaidmuo. Kiekvienas turi suvokti, jog tam, kad būtų reikalingas darbo rinkai, turi mokytis visą gyvenimą. Ir tai net ne amžiaus, o žmogaus asmeninių savybių klausimas. Tik kažkodėl taip jau yra, kad, kol esame jaunesni, mokymasis tarsi natūralus, o vėliau ši „pareiga“ pasimiršta.

Kitaip tariant, amžių kaip kriterijų, ypač žiūrint į ateitį, išvis reikia eliminuoti. Kol kas nė vienas tiksliai nežinome, kas iš tiesų bus tais 2050-aisiais. Gal dar blogiau, o gal geriau nei prognozuojama. Bet tendencijos, kad kai kurių darbo vietų visai neliks, realios. Tik čia irgi nereikia sutirštinti spalvų.

Asociatyvi nuotr.

Taip, dėl dirbtinio intelekto, robotizacijos kai kurios profesijos taps nereikalingos, bet tai tikrai nepakeis žmogaus. Štai „Cognizant“ priklausančio centro „Center For the Future of Work“ ekspertai sako, kad tarp prognozuojamų ateities profesijų nėra tiktai itin technologiški ir daug IT žinių reikalaujantys darbai. Be abejo, tokių yra nemažai, tačiau yra daug vadinamųjų „minkštųjų kompetencijų“ profesijų, besiremiančių išskirtinai žmogiškomis savybėmis.

Analitiniai, komunikavimo įgūdžiai, gebėjimas bendradarbiauti su kitais žmonėmis, yra ir bus gyvybiškai svarbūs kiekvienam žmogui ir verslo išlikimui. Čia galėtų būti ir vyresnio amžiaus darbuotojų stiprybė bei galimybės. Jų per gyvenimą sukaupta išmintis, patirtis, gebėjimas bendrauti, susitarti, kantrybė ir dėmesingumas gali tapti privalumu prieš dirbtinį intelektą.

Šiame kontekste reikšminga ir paties darbuotojo, ir įmonės, ir visos valstybės atsakomybė ruošti žmones pokyčiams, skatinti domėtis skirtingomis sritimis, būti lankstiems. Ir tai visai nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Patirtys atsiperka. Kol patirtis naudojama naujiems dalykams kurti, ji yra vertybė. Kai ji „užkonservuojama“, tada jau bėda.

Net jeigu pažvelgtume į senstančios visuomenės fenomeną iš šios dienos perspektyvos, visgi turbūt per daug dažnai jaunam žmogui prikabinamos „super galios“. Jei pasižiūrėtume į dabartinius pensinio amžiaus darbuotojus, tarp jų gana ryškiai išsiskiria dvi grupės – tie, kurie nėra linkę mokytis nieko naujo ir yra pasenę būtent savo mąstymu, ir kita grupė, kurie viskuo domisi, yra atviri naujoms idėjoms, technologijoms ir jie yra itin lankstūs, išmintingi bei vertinami. Liūdna, jog dažniausiai pagal blogesnį variantą linkstama vertinti visą visuomenės grupę.

Tam tikro stereotipinio mąstymo dar pasitaiko ir tarp įmonių vadovų. Neretai galima išgirsti sakant, kad geriausi darbuotojai yra 30–40 m. ar 35–45 m. amžiaus. Visgi tuo apsiriboti nederėtų. Čia gerai tinka pavyzdys apie planšečių pardavimus JAV. Kadaise, kai tik jos buvo išleistos į rinką, tikėtasi, kad vienareikšmis pirkėjas bus jaunas žmogus, besidomintis naujovėmis ir technologijomis. Bet pasirodė, kad lygiai taip pat noriai jas perka ir gerokai vyresni žmonės, nes ši technologija supaprastina jų kasdienybę. Tad tam tikros „klišės“ anaiptol ne visada pasiteisina.

Nebereikia abejoti – pensinis amžius gali tapti antruoju aktyvaus gyvenimo tarpsniu. Dirbsime, panašu, nors ir ilgiau, bet lanksčiau ir įdomiau. Tikėtina, kad Lietuvoje po trisdešimties metų matysime daug dirbančių, aktyvių ir puikiai save realizuojančių vyresnių darbuotojų. Tik reikia keisti požiūrį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (319)