Saulius Jurkevičius – Vilniaus licėjaus direktorius, istorijos mokytojas sako, kad jo širdis – mokytojo. O tik dėl susiklosčiusių aplinkybių tenka dirbti ir vadovaujamąjį darbą. Ir šis kontekstas yra gana sudėtingas, nes švietimo sritis yra specifinė, dažnai politizuojama, susilaukia mažai palaikymo.
Vadovavimo konsultantas Saulius Jovaišas laidoje „Boso valanda“ kalbina Vilniaus licėjaus direktorių apie sudėtingą dalyką – kaip sukurti gerbiamą organizaciją šiame sudėtingame kontekste.
– Visi kalba apie mokytojus, bet ką veikia mokyklos direktorius?
– Direktorius turi užtikrinti visą ugdymo proceso organizavimą, išskirti visas kertines institucijos sritis, kurių nekvestionuotinai turi būti laikomasi.
Vienas iš kertinių momentų, kuriuos reikia užtikrinti Vilniaus licėjuje, tvarkingas mokinių priėmimas. Tai pakankamai nelengva procedūra, nes ateina daug mokinių. Šis dalykas turi būti organizuotas kvalifikuotai, skaidriai, patikimai visais aspektais. Mokyklos vadovas ir turi būti tas ramtis, besirūpinantis šia sritimi.
Kita sritis, savaime suprantama, yra kiekvienos mokyklos ar įstaigos strateginės linijos palaikymas. Kokie yra kontekstai, ką reikėtų išsaugoti, ką reikėtų palaikyti, kad ta sistema prideramai ir tinkamai veiktų, šiuo atveju, kad vaikai jaustųsi pakankamai gerai. Ta aplinka turi būti užtikrinama tokia, kad nei perspaustų į vieną pusę, nei atleistų į kitą, bet turėtų būti sudaromos pakankamai geros sąlygos, kad mokiniai gerai jaustųsi mokykloje. Tai yra pagrindinis momentas: kai tu jautiesi gerai, tai ir mokslai geriau sekasi, ir šiaip gyvenimas atrodo gražesnis.
Be to, reikia stebėti personalą, reikia vykdyti tam tikro personalo atrankas, kas yra nelengvas dalykas šiuo metu tame nepalankiame kontekste. Personalas turėtų būti tvirtas ir galėtų dirbti su tam tikru kontingentu, nes mokiniai ateina motyvuoti ir norintys mokytis.
Tai, kas čia paminėta yra būtent šitos mokyklos tam tikros dedamosios, nes galbūt kitoje mokykloje yra kitos dedamosios. Kiekviena mokykla, kaip ir kiekvieni namai, turi remtis savo patirtimi, tam tikromis vertybinėmis nuostatomis, ir tai yra labai svarbu.
– Mes sunkiai įsivaizduojame, kaip funkcionuoja šiais laikais mokykla. Vis dėlto, jeigu tu esi įmonės ar organizacijos vadovas, viena iš tavo atsakomybių yra strategijos įgyvendinimas. Bet čia iškyla kitas klausimas: kai tu esi įmonės vadovas, tai tu pats tą strategiją ir kuri kartu su kolektyvu ar vadovų komanda. Ar yra jums suteiktas savarankiškumas kurti strategiją?
– Formaliai visos mokyklos turi turėti savo viziją, misiją, turi apsirašyti tuos dalykus. Bet kaip ir viskas gyvenime, tai tampa pakankamai formaliu dalyku, daugelis nukopijuoja ir kelia tuos pačius dalykus, kurie yra universalūs. Argi mes neakcentuojame mokymosi, kultūringų žmonių ugdymo?
Plačiąja prasme lyg ir viskas yra taip, bet mūsų didžioji problematika yra ta, kad, kai mes kažką pasakome, mes nesugebame to įgyvendinti. Tai čia yra turbūt didžiausia problema, kai kalbame apie konkrečių rezultatų siekimą.
Licėjus turi tarptautinio bakalaureato mokyklą, kuri funkcionuoja su ypatingai maža priežiūra, tačiau mūsų tikslas užtikrinti jos nacionalinį kontekstą. Ir čia atsiranda palyginimas su vakarietiška sistema. Žmogaus gebėjimai turi būti aukštesni ir atsiranda platesnis mąstymas, kai reikia surasti tam tikro dalyko panašumus ir skirtumus. Sistemoje nustatyti šiuos skirtumus ir panašumus reikia didesnio įžvalgumo. Dažnai mūsų, nacionaliniai, siekiai ir lūkesčiai yra daug kartų didesni ir geresni nei vakarietiškos sistemos.
– Gal tai yra priežastis, dėl ko nėra įgyvendinami strateginiai tikslai?
– Yra tiesos, tačiau yra ir kitų niuansų. Mes norime matyti tai, ko kartais nesugebame padaryti, keliame sau tokius reikalavimus, kurių nesugebame įvykdyti. Ir tokių lyginamųjų sistemų kontekste kartais tai labai akivaizdžiai matosi. Norint lyginti sistemas, reikėtų gilesnių įžvalgų, vien tik turistiniu būdu to nepavyksta pamatyti.
– Mes kalbame apie organizaciją, tačiau čia galima išvysti ir du žmones: vienas, duodantis pažadą, kurį ketina ištesėti, o kitas – duodantis pažadą tam, kad gerai atrodytų arba būtų mėgiamas. Ir atsiranda labai psichologiškai nepatogi situacija: antrajam ištesėt savo pažadą yra neįmanoma, nes pažadėdamas jis net neketina tesėti. O juk pažado davimo priežastis – psichologinis komfortas.
– Iš tiesų visu nacionaliniu valstybės lygmeniu mes visoje savo sistemoje išsikeliame neįveikiamus tikslus – ir tai dažnai atsispindi užsienio politikoje, kai net Amerika negalėtų išsikelti kai kurių ketinimų, turėdama tokius resursus. Reikėtų visame kontekste pasiekti mažesnius tikslus ir juos įgyvendinti, o tada jau siekti aukštesnių tikslų.
– Mokyklos simbolis, dar nuo sovietinių laikų, yra skambutis. Kai kuriuos žmones, vien prisiminus jį, krečia šiurpas. Jūsų mokykloje nėra skambučio.
– Taip, pas mus nėra skambučio ir nėra tokios tradicijos. Šis procesas vyresniems mokiniams, ko gero, yra visiškai priimtinas. Kai mokinių klausi, kas patinka mokykloje, dažniausiai pažymi tokius nepirmaeilius dalykus: jeigu mokykloje nėra skambučio – tai labai gerai, nesvarbu, ar ten gerai mokoma.
Ilgą laiką sovietinėje sistemoje turėjom baisius skambučius, kurie tikriausiai nesiskyrė Lukiškių kalėjime ir mokykloje. Bet dabar atsinaujinom ir mokyklose pradėjom naudoti įvairius skambučius. Vienur jie labiau vykę, kitur – nelabai. Skambutis irgi yra intelekto raiškos forma, kokį tu sugebi pasirinkt.
Vaikai gali ateiti ir be skambučio, ypatingai vyresni. Čia tik įsitikinimas, kad sistema negali veikti, tačiau kai kurie dalykai vyksta lyg ir savaime, formuojant pareigingumą. Viskas priklauso nuo mokytojo, nuo gebėjimo būti žmogišku gerąja prasme ir kurti įtraukų kontekstą.
– Ką reiškia „žmogiškas gerąja prasme“? Mūsų aplinkoje dažnai tai reiškia būti atlaidžiu, minkštučiu, o iš tiesų juk tai reiškia būti ir reikliu, ir gebančiu įvertinti?
– Mes iš tiesų esam praradę šią pedagoginę sąvoką – tikrąjį reiklumą ir gebėjimą vertinti. O juk visas procesas eina per šiuos dalykus. Jei mes bandome išvengti visų šitų dalykų, ir kai kuriose ugdymo proceso grandyse pasiseka jų išvengti, tada galima kalbėti apie įvairius filosofinius dalykus.
Sistema veikia iš išorės ir jinai yra reikli, jinai nediskutuoja, reikalauja iš tavęs. Todėl reiklumas yra būtinas.
Kitas dalykas yra vertinimas. Jau per pirmąjį žinių patikrinimą atsiranda nauji kontekstai. Šie dalykai turi būti organiškai įtraukti į sistemą ir, kai vertinimas įtraukiamas į sistemą, vaikai labai gerai tai priima. Mūsų didžioji problema, kad mes nesugebame įreiklinti tos sistemos ir tuomet ieškome daug pateisinamų priežasčių, kodėl žmogus negalėjo padaryti vieno ar kito dalyko. Galiausiai įvyksta tos sistemos išbalansavimas.
– Darbuotojai labiausiai įvertina tuos vadovus, kurie geba būti reiklūs, tačiau reiklus žmogus nėra tas, kuris baudžia.
– Reiklumas yra geranoriškumas: iš tikrųjų mes, vadovai, turim užtikrinti įmonės ar institucijos tinkamą ir garbingą funkcionavimą. Ir jei kažkas vyksta kitaip nei suplanuota, vadovas turi sakyti, turi inicijuoti pokyčius ir juos priimti.
– Darbuotojai iš tiesų vertina reiklumą, bet dar labiau jie vertina teigiamą įvertinimą, bet tik iš tų žmonių, kurie yra veiklūs. Nes tie žmonės, kurie nėra reiklūs, tai iš jų ateinantis įvertinimas neturi jokios vertės.
– Visi turėjome mokytojus ir turbūt prisimename, kad reikliems, nešališkiems mokytojams vis tiek ilgainiui atsiranda pagarba. Ir jeigu tau reiklus mokytojas pasako komplimentą, tai pajunti tam tikrą savivertę. Tas savivertės pajautimas yra kiekvienam žmogui labai reikalingas ir savivertės pajautimas turi ateiti per kažkokį pasiekimą.
Jeigu nėra puiku, negalima sakyti, kad viskas buvo puiku. Galima šiek tiek paskatinti, bet nuolat žmogui sakyti, koks tu puikus, koks tu šaunus, kai tu nieko nepadarai ir niekas nepavyksta laiku.
Kai mes kalbame apie gerus kontekstus, geras įmones, mes matome daug gerų dalykų per atsipalaidavimą, per įsivaizdavimą, kad tai gali įvykti lyg ir savaime. Ir žmonės labai greit atsipalaiduoja ir greitai užmiršta, ir galvoja, kad viskas vyksta savaime ir tobulėti nereikia.
– Kodėl vieniems vadovams pavyksta padaryti reikalus, o kitiem nepavyksta?
– Žmogaus charakteris yra vienas pagrindinių dalykų. Kai mes kalbam apie mokyklą, vienas iš svarbiausių dalykų yra charakterio formavimas. Žmogaus charakteris toje sistemoje gali būti tvirtesnis arba švelnesnis.
Tvirtesnis charakteris nėra duotybė: kartais iš prigimties žmonės būna stiprūs viduje, bet tai dažniau yra įgyjama per patirtį. Tu turi būti gerąja prasme tvirtas, nusiteikęs siekti tam tikro tikslo. Ir kartais tai iššaukia aplinkinių neigiamą reakciją.
Valstybinis kontekstas dar formuoja kitas aplinkas. Reiktų labai akivaizdžiai skirti, kad yra privačios įmonės ir valstybinės. Mes turime ne tik šių dviejų dedamųjų supratimą, bet ir turime sisteminį supratimą, nes matėme socializmą, mes matome, kaip vyksta kapitalizmas.
Privačiame kontekste matome daug gražių dalykų ir iniciatyvų, ir Lietuva atrodo puikiai šiuo aspektu. Ir kai tik atsiduriame prie tam tikrų valstybinių niuansų, mes matome klampumą, mes matome inerciją, tam tikrais aspektais ir stagnaciją. Tai yra du skirtingi pasauliai, kurie veikia ir kuria skirtingas vertes.
– Tačiau ir valstybiniame sektoriuje yra pavyzdžių, kai žmonės ima ir padaro.
– Yra pavyzdžių, ir šie pavyzdžiai eina per asmenybes ir per konkrečius žmones. Bet valstybė negali savęs užtikrinti per atskirus žmones, nes turi veikti sistema.
Kai mes kalbame apie mokytojų kontingentą, dažnai sakome, kad dalis mokytojų sunkiai susitvarko klasėje su mokiniais, o kai kurie labai lengvai, bet tokių yra mažuma. Ta mažuma savo charizma, savo asmenybe gali dirbti bet kokiomis sąlygomis, bet visos sistemos tokiu būdu negalima užtikrinti.
Viešajame sektoriuje taip pat turi būti sisteminiai dalykai, kurie aiškiai užtikrintų konkrečias galimybes. O jeigu atsiranda kažkokie dar labiau išskirtiniai momentai, tai reikia tik džiaugtis ir žiūrėti, kai kurias patirtis perimti.
– Kokioje mokykloje jūs norėtumėt mokytis? Kokie keli elementai joje turėtų būti, kad norėtumėt joje mokytis?
– Pirmiausia, mokykloje, kurioje yra pakankamai įdomūs mokytojai ir asmenybės. Čia yra pagrindinė dedamoji: kai pamatai daug žmonių, nuoširdžių žmonių ir reiklių gerąja prasme, kvalifikuotų ir išmanančių, tada tave tikrai įtraukia bet kokia disciplina.
Norėčiau, kad mokytojas dirbtų įtraukdamas, nes kiekviena disciplina yra kaip gyvenimas – gražus. Todėl kiekvieną ją reikia parodyti. Ne visada tai yra lengva, bet tai galima daryti ir visais būdais ieškoti formų, kaip parodyti disciplinos grožį.
– Ar turite metodą, kaip pradėti, kai nesinori pradėti?
– Aš manau, reikia turėti nuostatą, kad reikia pradėti. Gyvenimas, jei tu nepradedi, neina toliau, tu degraduoji, tu tiesiog pralaimi. Todėl manau, kad bet kokiomis sąlygomis tu turi eiti į priekį. Tai gerąja prasme tu turi negalvoti apie tai, o tiesiog judėti į priekį – kitaip nėra vilties. Kiekvienas rytas – judėjimas į priekį.
– Pajudėjot, judat judat ir ateina momentas, kada norisi viską mesti. Tada iškyla klausimas, kaip nepasiduoti?
– Reiktų pasižiūrėti į save ir atsakyti, ko tu nori iš gyvenimo. Ar tu esi tame kontekste, ar galbūt reiktų kažką keisti? Reikia įvertinti situaciją – gal tu tiesiog ne savo kontekste. Turbūt išeities taškas yra judėti bet kokiomis sąlygomis į priekį. Tas yra labai svarbu.
– Turit savo gyvenime žmogų mokytoją?
– Ne, daug skaitau, knygų vartau ir mėgstu paklausti, kokią knygą pasiūlytum ir kokį žmogų turi. Yra be galo daug žmonių ir iš visų galima pasimokyti, yra be galo daug gerų knygų ir iš kiekvienos galima daug paimti. Tai aš manau, kad žmogaus suabsoliutinimas yra visą laiką ydingas, nes kiekvienas žmogus yra su didelėm silpnybėmis ir problemomis.
– Ar turit mėgstamą nesėkmę?
– Nesėkmė lydi nuolat. Ypatingai, kai turiu laisvalaikį, kuris susijęs su nesėkme, nes tenka dalyvauti protų kovų žaidimuose. Nuolat turiu neatsakyto klausimo arba pralaimėto savaitgalio nesėkmę. Iš kitos pusės, tai yra tam tikra patirtis, kaip ir garsioji Čerčilio frazė, kad gyvenimas yra ėjimas nuo nesėkmės iki nesėkmės, neprarandant entuziazmo. Tai turbūt yra kertinis pozityvumas, nes gyvenimas nėra nesėkmių virtinė ir kai supranti, kad tu niekada nebūsi pirmas arba tavęs nelydės sėkmė kiekvieną dieną. Tai ta prasme, kažkaip tą entuziazmą reikia išlaikyti.
– Kokį patarimą duotumėt sau, trisdešimt metų jaunesniam?
– Prieš trisdešimt metų buvo sistemos keitimasis. Norėčiau giliau pažvelgti į save ir atsakyti, ar aš tikrai ten esu, kur turiu būti. Šitas klausimas yra kertinis, bet buvo sunkus laikas, ir mes tuo metu, būtent mūsų kartos, turėjom išgyventi, kabinomės į mokytojo darbą, kabinomės į aplinkinius darbus tam, kad išgyventumėm. Ir nebuvo kažkada galimybės giliai į savo prigimtį pažvelgti, galbūt surasti savo tikrą „aš“, nes kartais jauti, kad galbūt nesi iki galo ten, kur turėtum būti. Bet tikrai nesu visiškai šalikelėj, nes atradau tam tikrus dalykus, kuriuos sugebėjau pritaikyti ir pakankamai realizuoti.
Laidas „Boso valanda su S. Jovaišu“, videoseminarus, Sauliaus Jovaišo rekomenduojamus skaitinius ir verslo konsultantų įžvalgas galite stebėti socialiniuose tinkluose Facebook, Linkedin, o taip pat laidų įrašus Youtube ir Spotify „Boso valandos“ kanaluose.
