DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su maisto tinklaraštininke Beata Nicholson. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Beata, šiuo metu turite daugybę darbų, ar mokykloje taip pat buvote veikli mergina?
– Mokiausi Kėdainių Ryto vidurinėje mokykloje, buvau klasės seniūnė, mokyklos tarybos narė, aktyviai dalyvavau mokyklos gyvenime. Bet niekada nebuvau pirmūnė. Lankiau ir baigiau muzikos mokyklą.
– Kokios profesijos žavėjo beatą, kai ji buvo moksleivė?
– Man visada labiau sekėsi humanitariniai mokslai. Prisimenu, dar mokantis pradinėse klasėse mokytoja gyrė, kad gražiai rašau rašinėlius. Šį komplimentą įsiminiau ir gana anksti pasakiau sau, kad norėčiau būti žurnaliste. Dešimtoje klasėje pradėjau domėtis, kur būtų galima studijuoti žurnalistiką, dar po metų pradėjau važinėti į Vilnių, lankiau žurnalistų būrelį, kurio vadovas buvo Laimonas Tapinas. Žinojau, kad įstoti į žurnalistiką sunku, tad buvau apmąsčiusi, ką kitką norėčiau studijuoti. Tai buvo teatro ir meno vadybos studijos tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Taip pat svarsčiau apie menotyros studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
– Ar jūsų pasirinkimui turėjo įtakos tėvų nuomonė?
– Pamenu, labai jaudinausi, ar pavyks įstoti į žurnalistiką. Tačiau tėvai mane visada ramino, palaikė ir ragino pabandyti. Galėčiau pasakyti, kad į žurnalistiką Vilniaus universitete įstojau ir dėl sėkmės. Tais metais per stojamąjį egzaminą rašant rašinį buvo vertinamas kūrybiškumas, o ne gramatinių klaidų skaičius. Jei būtų skaičiuotos gramatinės klaidos, galbūt būčiau negavusi tokio gero pažymio ir nebūčiau įstojusi.
– Iki šiol prisimenate įspūdžius, patirtus tuomet, kai vyko stojamieji egzaminai į žurnalistiką?
– Tai buvo labai svarbus laikas. Pamenu, reikėjo rašyti rašinį apie greitojo maisto restoraną „McDonald’s“. Mano rašto darbas buvo įvertintas devynetu, vėliau sėkmingai pasirodžiau per pokalbį ir sužinojau, kad esu priimta į žurnalistikos studijas. Iš viso į žurnalistiką buvo priimta apie 40 studentų, tik pusė jų buvo pakviesti studijuoti nemokamai. Iš pradžių už mokslą mokėjau, bet kai gerai išlaikiau sesijos egzaminus, perėjau į nemokamas studijas.
– Kokie ryškiausi prisiminimai iš studijų laikų?
– Patys geriausi! Visada sakau, kad man žurnalistikos studijos buvo labai naudingos. Studijuodama sutikau pačius geriausius draugus ir su jais bendrauju iki šiol. Studijos mane suformavo kaip žmogų. Mus mokė puikūs dėstytojai: Laimonas Tapinas, Algimantas Čekuolis, Žygintas Pečiulis, Audronė Nugaraitė.
Pati puikiai žinojote, ką norite studijuoti baigusi mokyklą, o kaip patartumėte elgtis dvylika klasių baigusiam jaunuoliui, kuris nežino, ko nori mokytis?
Jei baigus mokyklą neaišku, kokių studijų norėtųsi, galimapadirbti ir paprastą darbą, pavyzdžiui, padavėju. Tikrai ateis laikas, kai paaiškės, ką norite veikti gyvenime, reikia tik būti kantriam.Studijuoti niekada nevėlu, galima studijas baigti ir trisdešimties metų.
– Kada pradėjote dirbti?
– Studijuodama antrame kurse pradėjau dirbti tuometinės Vilniaus televizijos žinių reportere. Rengdavau reportažus ir man tai patiko. Taip pat teko darbuotis „Cosmopolitan“ žurnale.
– Ko ėmėtės baigusi studijas?
– Man mokytis patiko, tad įstojau į magistrantūrą. Buvo neseniai atsiradusios ryšių su visuomene studijos, jas ir pasirinkau.
– Kaip tapote populiarios laidos „Maximanija“ vedėja?
– Tai buvo gana linksma istorija. Draugės vaikinas, dabar jau žinomas prodiuseris Laurynas Šeškus, pakvietė mane dalyvautikonkurse „Vasaros žvaigždė“, po jo ir sulaukiau kvietimo tapti šios televizijos laidos vedėja.
– Kas galėjo lemti tokią sėkmę?
– Mane turbūt atrinko todėl, kad iš visų konkurse dalyvavusių merginų vienintelė buvau baigusi žurnalistikos studijas. Mokėjau rinkti ir apdirbti informaciją, galbūt šie įgūdžiai ir nulėmė mano sėkmę.
– Jūsų su Juozu Liesiu vesta laida „Maximanija“ sulaukė didžiulio populiarumo.
– Ši laida gyvavo dvejus metus ir man sukelia nuostabius prisiminimus. Tačiau turiu prisipažinti, kad pačioje pradžioje vesdama šią laidą jaučiau didžiulę įtampą, kai į mane būdavo nukreiptos penkios filmavimo kameros, kone drebėdavau. Tai vyko 2002 metais, nuo mano debiuto praėjo nemažai laiko, dabar per filmavimus jaučiu mažesnį jaudulį, filmavimai yra tapę mano gyvenimo dalimi. Yra tekę vesti LRT laidą „Arti toli“, tada rengdavau reportažus iš Anglijos. Vėliau su Vyteniu Pauliukaičiu vedėme laidą „Reikia pakalbėti“, o galiausiai pradėjau vesti laidą „Kulinarinės kelionės“.
Tuo metu daug laiko praleisdavau Anglijoje, mane sudomino tai, kad Jungtinėje Karalystėje daug kalbama apie maistą, maisto kultūrą. Lietuvoje visada buvo politikos žurnalistų, finansų žurnalistų, bet iš esmės nebuvo jokios maisto žurnalistikos. Nusprendžiau, kad galėčiau save šioje srityje realizuoti. Kadangi mano vyras yra anglas, mes su juo gyvenome Londone, norėjau gyventi svetur ir rašyti apie maistą bei teikti šiuos aprašymus Lietuvai.
O gaminti mėgau nuo pat vaikystės. Mokėdavau ir balandėlius išvirti, ir pyragus iškepti. Londone atradau labai daug informacijos apie maistą – knygose, televizijos laidose, straipsniuose. Pradėjau domėtis šia sritimi, svarsčiau, kodėl Lietuvoje išverčiamos užsienio rašytojų kulinarinės knygos, bet niekas pats apie maistą Lietuvoje nerašo. Nusprendžiau, kad galėčiau tai daryti. Taip pradėjau rašyti kulinarinį tinklaraštį ir vėliau sulaukiau pasiūlymo parašyti knygą.
– Galbūt esate baigusi kulinarijos mokslus?
– Rašydama tinklaraštį pajaučiau, kad man reikia profesionalių kulinarijos žinių. Lankiau įvairius kulinarijos kursus, o kai mano sūnui Jurgiui buvo dveji metai, pradėjau mokytis Londone esančioje kulinarijos mokykloje.
– Ko ten išmokote?
– Tos studijos buvo labai vertingos ir brangios. Už metus teko sumokėti 15 000 svarų. Tai labai rimta investicija į save. Studijos suteikė labai reikalingą žinių pagrindą. Jos buvo labai intensyvios, teko laikyti egzaminus. Tiesa, dar iki studijų buvau išleidusi dvi kulinarijos knygas.
– Kaip kilo idėja jas parašyti?
– Į tinklaraštį dėdavau savo sugalvotus kulinarinius receptus. Taip pat vedžiau laidą „Kulinarinės kelionės“. Tai ir lėmė, kad sulaukiau pasiūlymo išleisti knygą. Tai atrodė didelis iššūkis. Rengdama pirmąją knygą maniau, kad ji bus pirma ir paskutinė. Ta knyga iš karto tapo labai populiari, kartojome tiražą. Į tą knygą sudėjau vaikystėje ar studijų metais pamėgtus receptus, galima sakyti, visą savo gyvenimą.
– O vėliau nusprendėte parašyti antrą knygą?
– Antroje knygoje receptus rašiau pagal metų laikus, pagal skirtingų švenčių tematiką. Rengiau knygą tokią, kokią norėjau turėti ir naudoti pati. Visi pateikti receptai buvo aiškūs ir nesunkiai įgyvendinami.
Parašiusi antrąją knygą pradėjau mokytis, o po metus trukusių mokslų išleidau knygą apie kepinius. Tuo metu įkūriau įmonę ir išleidau kepinių knygą, kiek vėliau dar parašiau knygą apie daržovių patiekalus.
– Kokią veiklą vykdo jūsų įmonė?
– Pagrindinė mano įmonės veikla yra leidyba. Leidžiame knygas, žurnalus, taip pat rengiame mano vedamą kulinarinę laidą. Gedimino prospekte esame įkūrę studiją, kurioje vyksta įvairūs renginiai, gimtadienių šventės.
– Jūs su vyru esate įkūrę ir restoranų tinklą. Kaip kilo ši idėja?
– Prieš penkerius metus su šeima grįžome nuolat gyventi į Lietuvą ir pastebėjome, kad trūksta vietų, kur būtų galima rasti geros kokybės picos. Mano vyras Tomas užsidegė idėja įkurti restoraną, kur būtų galima pavalgyti skanių picų, jam tai pasirodė įdomu ir jis prisidėjo prie mūsų bendros svajonės įgyvendinimo.
– Beata, esate sukūrusi daugybę maisto receptų, o pagal kokį receptą būtų galima išsirinkti įdomią profesiją?
– Mano manymu, žmogus turi visada džiaugtis tuo, ką gauna ką nors veikdamas. Taip pat labai svarbu, kad ir pats žmogus susikurtų sau patinkančias aplinkybes. Reikia dirbti tai, kas patinka, ir visada rasti laiko pasidžiaugti tuo, kas pavyko atliekant savo darbą.
– Minėjote, kad prieš penkerius metus grįžote gyventi į Lietuvą. Ką jums reiškia ši šalis?
– Lietuva man yra svajonių išsipildymo ir galimybių šalis. Mūsų šalis pakankamai didelė, kad būtų galima išbandyti save, bet kartu ir pakankamai maža, kad galėtum jaustis savas. Šiandien atvažiavau į savo studiją, statydama automobilį pamačiau seną bičiulį ir su juo susimojavome, kiek vėliau eidama gatvėje prasilenkiau su drauge. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi labai jaukiai.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Mano darbas labai dinamiškas. Nėra nuobodžių dienų. Labai svarbu pamėgti tai, ką darai. Šiais laikais žmonės ieško svajonių darbo, bet iš tikrųjų reikia tiesiog stengtis džiaugtis tuo, ką patiri darbe, tada ir būsi laimingas.
