Spalvų teoriją galima būtų pritaikyti visuomenei kaip paskaitas. Arba kaip „mulkinimą“ – kaip pristato pats Ramūnas. Pavyzdžiui, kaip „mulkinti“ žmones, kaip įteigti vienus ar kitus dalykus spalvų pagalba.
Vadovų konsultantas Saulius Jovaišas kartu su kino operatoriumi laidoje „Boso valandoje“ diskutuoja apie magijos pasaulį kine. Ir nors ši laida nėra apie kiną, bet apie vadybą, tačiau tokie žmonės organizacijose ir sukuria pokyčius: jie sukuria nerealias realybes, kuriomis mes paskui visi naudojamės. Tai tokie žmonės, kuriems yra nesvarbu, ar jų pavardės bus pažymėtos. Jiems svarbiau, kad kartu padarytume tai, kas neįmanoma.
– Kinas – magijos pasaulis. O gal „mulkinimo“. Koks operatoriaus vaidmuo šiame iliuzijų pasaulyje?
– Mano profesija yra „mulkinti“, nors esu savikritiškas, nes kinas yra didžiulė iliuzija, kai pasakojama tai, ko nėra. Tai – didžiulė melo imperija. Net anksčiau, kai būdavo kino kamera, mes žiūrėdavom per veidrodėlį, tačiau vaizdas būdavo užfiksuodamas tik tada, kai patraukdavome tą veidrodėlį. Realiai nufilmuodavome tai, ko patys nematydavom.
Operatoriaus vaidmuo priklauso nuo to, kaip atsibundi ryte ir kaip praleidi pirmas dienos valandas. Kartais aš manau, kad esu genijus ir visas kinas šimtą metų veltui be manęs vystėsi. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau tokių momentų atsiranda. O iš esmės esu tarnas, mažas sraigtelis. Labai labai mažas.
Operatorius dažniausiai yra nematomas ir tai yra didelis amatas, profesija ir net talentas. Būti nematomam ir tuo pačiu padaryti taip, kad istorija būtų papasakota tinkamai.
– Kaip operatoriaus, tavo vaidmuo yra papasakoti vaizdu istoriją. O kas gi numeris vienas yra kine? Iliuziškai vartotojai mato, kad tai yra režisierius. Kuo labiau giliniesi – prodiuseris. O gal operatorius? Ir, kai reikia pasiekti rezultatą, tačiau kažkas kitas turi galią ar poziciją, ir ją reikia įgalinti galutiniam rezultatui – ką tuomet reikia daryti?
– Daug kas priklauso nuo santykio toje pačioje žaidimų aikštelėje, filmavimo aikštelėje, kas ten yra numeris vienas.
Grįžtant į mano jaunystę, kai lankydavau paskaitas, aš atėjau pas režisierių, kuris man sako, jog čia yra pagrindinė profesija, o pats prodiuseris – tai valdanti profesija, pinigai. Ateinu pas dramaturgus, jie sako, kad be scenarijaus joks filmas neįmanomas. Tačiau pasirink blogą režisierių ir sugadins gerą scenarijų. Juokiasi montuotojas, sakydamas, žiūrėkit, aš esu pagrindinis dramaturgas: aš suklijuoju, ką jūs nufilmavot! Jūs galvojat, kad jūs matot kažką, bet iš tikro tik aš matau! Pabandykit sumontuot tą patį, gausit visus blogus filmus, kuriuos iki šiol turite; atiduokit man, aš jums padarysiu tai, ko jūs nematėte, kas buvo užkoduota toje medžiagoje.
Todėl kinas yra toks multipleksinis, bendras reikalas. Be to, filmai negali atskleisti vieno požiūrio į kiną. Tų filmų yra įvairių: dokumentinis, komercinis, autorinis, art kinas. Tas spektras yra toks milžiniškas, kad į vieną maišą sukišti ir pasakyti taisykles yra neįmanoma.
Vedu paskaitas, mano paskaitos yra apie tai, kas kaip turi elgtis aikštelėje, kokios yra pareigos. Mokomės tai metus, du semestrus, kviečiu profesionalus, pasaulinio lygio, besilankančius Lietuvoj, kad jie papasakotų.
– Tai kas ir ką turi padaryti?
– Kai pabandžiau tai sužinoti, didžiuliam savo siaubui supratau, kad faktiškai negaliu suformuluot klausimų, nes visur yra išimtys. Tai čia galbūt ir atsakymas, kad yra milžiniška tolerancija visam procesui. Bandymas suvokti kiną kaip labai kildinantį, labai besikeičiantį santykių supratimą, dominavimą, nedominavimą, savo vietos suvokimą. Tai yra tokia didžiulė medūza, kurioje tu plaukioji, nepamesdamas savęs.
– Kaip sugebėti nepamest savęs? Kas padeda nepasiduoti ir ieškoti galimybių?
– Kai tu gauni užduotį, kurią tu atliktum vienaip, o nurodymus gauni kitus, ir, deja, negali nieko pakeisti, tik prisitaikyti, tuomet ieškai išeičių, kaip nufilmuoti kitaip, kad abi pusės liktų patenkintos.
Ir tai nėra taisyklė. Ir negali šio atvejo studentams aiškinti kaip taisyklės. Viskas šiame pasaulyje yra įmanoma, tik reikia noro ir tikėjimo.
Prasmė yra tada, kai suvoki, dėl ko tu kiekvieną dieną gyveni. Tad, jei tu nepadarai geriausiai to, ką gali padaryti, tuomet kokia prasmė čia būti? Žinoma, gali būti ir kita priežastis: baimė, kad negausi darbo, o tuomet atitinkamai ir pinigų.
Tarkim, kai filmavome filmą „Ekskursantė“ – tai buvo vienas iš nuostabiausių filmų, vienas nuostabiausių scenarijų lietuvių kinematografijoje. Ir ta aktorė mergaitė. Tačiau šis filmas sunkiai filmavosi ir galima sakyti mes kariavome, kad filmas būtų geresnis. Ir mes kovojome dėl scenarijaus ir dėl pačios temos.
– Būna momentas, kai supranti, kad ne šiandien ir ne dabar, bet vis tiek eini ir darai. Kaip pradėt, kai nesinori pradėt?
– Yra toks filmas „Baltoji iliuzija“. Aš jį filmavau, buvo režisierius ir operatorius, kalbino Henriką Šablevičių. Jis teigia, kad kiekvienam žmogui ateina toks momentas, kai viskas sustoja ir atrodo, kad viskas griūna. Tada svarbu bet ką padaryt, kad ir pakelt degtuką nuo žemės, nes tai jau yra darbas.
Iš tikrųjų, tai ir yra tiesa: užtenka bet ką padaryti, pirmą žingsnelį, bet svarbiausia ne šnekėti, ne kalbėti, o daryti.
– Kokį žmogų laikai savo mokytoju?
– Iš esmės tai yra labai keista, kad neturiu tokių guru. Vienu metu buvo Leonidas Donskis. Kiekvienoje srityje stengiuosi pasiimti po autoritetą. Sakau, kiekvienoje srityje po autoritetą, nes man į viską įsigilinti neužtenka laiko, ir aš labai paviršutiniškas tampu.
Jeigu statyčiau filmą, jis būtų apie žmonių atsakomybę, apie vardo atsakomybę, nes esu tokiam amžiuje, kai mano vardas ir pavardė man pačiam labai daug reiškia, norėčiau nešti atsakomybę.
Labai nenorėčiau, kad mano sprendimuose dalyvautų labai daug žmonių ir spręstų, kaip man pasirinkti ir nenorėčiau su jais dalintis atsakomybės. Norėčiau pats turėti atsakomybę už viską. Ir man to mūsų šalyje ir tame, ką darau, labai trūksta. Kai įvyksta kažkas blogo, aš nerandu, kas tai padarė, nes visada tai tampa autorių kolektyvas, ir ištirpsta.
Pas mus dingo kino studija, valstybinė kino studija. O kaip atrasti tą mažą lentelę, kur parašyta, kad tą kino studiją iš mūsų tautos pavogė kažkoks konkretus žmogus?
– Kokį patarimą sau duotum prieš dvidešimt metų?
– Aš turiu kažkokį didelį diskomfortą dėl piktumo daugeliui žmonių. Aš turbūt ir pasakyčiau, kad reikia mažiau piktumo kai kuriems žmonėms. Mažiau pikto, kategoriško, analizuojančio, smerkiančio. Aišku, toks buvo laikotarpis, bet norėčiau pasakyt: ramiau, ramiau, viskas bus gerai, važiuok savo keliu, nesidairyk, turi savo kelią, neanalizuok tai, kas ne tavo.
Turėjau labai nuostabų filmą, vaidino rusų aktorius Chabenskis, kuris buvo ir filmo režisierius. Per visą filmavimą mes turėjome labai juokingų ir labai sudėtingų momentų. Jis nei vieno blogo žodžio apie kitą žmogų nepasakė, nieko neigiamo. Tai aš šito sau palinkėčiau. Aš turiu išgyvent iš savęs neigiamą šnekėjimą apie kitus žmones, nes labai norėčiau atrasti būdą tai išspręsti kažkaip kitaip.
Laidas „Boso valanda su S. Jovaišu“, videoseminarus, Sauliaus Jovaišo rekomenduojamus skaitinius ir verslo konsultantų įžvalgas galite stebėti socialiniuose tinkluose Facebook, Linkedin, o taip pat laidų įrašus Youtube ir Spotify „Boso valandos“ kanaluose.
