Ką reiškia „elgtis gerai?”

Jaunuoliai į Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus dažnai patenka būdami ankstyvoje paauglystėje. Augimas, kaip taisyklė, socialinės rizikos šeimose, nuolatinis skurdas ir smurtas, neišmokė jų skirti gera nuo bloga bei neįdiegė atsakomybių ir įsipareigojimų modelio. Viena pataisos namų darbuotoja prisimena po liepimo vienam savo auklėtiniui elgtis gražiai sulaukusi labai sąmoningo atsakymo: „Ką reiškia elgtis gerai? Auklėtoja, čia tas pats, kas aš jums liepčiau dabar pradėti kalbėti su manim prancūziškai.”

Apsilankymą pataisos namuose prisimena ir CV bei motyvacinių laiškų rašymo specialistė Vytautė Jurgaitytė. Po paskaitos apie šių dokumentų paruošimą Vytautė savo feisbuko paskyroje dalinasi įspūdžiais:

„Mes galvojame, ką apsirengti, kur studijuoti, o jie galvoja, ar šiandien pavalgys, ar šiandien juos kažkas muš, ar jie muš. Jie neturėjo kada rūpintis savo socialiniu identitetu, jie nežino, kas yra emocinis intelektas, svajonių darbas arba darbas bendrąja prasme. Jų namuose negaravo vakarienė, tėvai vienas kitam nesakė myliu, o didžioji dauguma vieno iš tėvų galbūt niekada ir nematė. Kai kurių namuose tėveliai ir mamytės taip dažnai keitėsi, kad jausmas buvo, kad gyveni požeminėje perėjoje, o ne namuose. Knygų skaitymas, žurnalų prenumerata, serialai, teniso treniruotės, desertas po vakarienės, jų akimis, tai filmo scenarijus, o ne realybė, kurią mes priimame kaip savaime suprantamą dalyką.”

Iš ko nusipirkti „karjeros kopėčias”?

Praleidę visą savo ankstyvąją jaunystę už sienų, kalintieji dažnai įpranta būti absoliučiai aprūpinti būtiniausiais dalykais. Suvokti kaip funkcionuoja visuomenė ir apčiuopti savo vaidmenį joje tampa bene sunkiausia jaunuolių užduotimi.

Pokalbiui su jaunuoliais į pataisos namus atvykusi Lina Danienė, programos „Svajonių dirbtuvės“ autorė ir lektorė, pastebėjo, kad jaunuoliai visuomenės narius mato kaip „sėkmingus” ir „nesėkmingus”. Jei jau turi pinigų ir gali sau leisti prabangą, matyt, turi turtingus tėvus ar antrąją pusę. Gyvenimas nepritekliuje, žinoma, suvokiama kaip nesėkmė, kurios, tarsi duotybės, negalima pakeisti.

Lina bandė tarp šių dviejų „stovyklų’’ nutiesti kopėčias, kurios iliustruoja augimą, profesinių įgūdžių ir žinių siekimą. Kiekvienoje pakopoje įgyjamos patirtys yra geresnio gyvenimo garantas, leidžiantis kelti asmenines poreikių „lubas”: nuo bazinių iki prabangos. Vis dėlto iš pradžių jaunuoliams buvo pernelyg sunku tiek įvertinti pinigais savo pirminius poreikius, tiek suvokti, kaip galima „leisti sau” kopėčias, kai reikia išgyventi. Natūralu, kadangi jie puikiai išmano kalinimo institucijos taisykles, tačiau visai nežino, kaip veikia visuomenė.

Tą patį pastebėjo ir Julija Stankevičiūtė, „Atranka360“ karjeros projektų ir personalo atrankų vadovė,
atvykusi į įstaigą papasakoti kalintiems jaunuoliams apie darbo pokalbius. Bausmę atlikusieji dažnai nemato, kad iš tiesų sėkmingi žmonės įdeda labai daug darbo, ar tai būtų pelningą verslą įkūrusi moteris, ar žinomas sportininkas. „Jūsų mėgstamas krepšininkas taikliai mėto ar futbolininkas puikiai spiria iš dešinės ne savaime – jie labai daug treniruojasi, kad išmoktų tai padaryti”, – pasakojo Julija.

Foto: Organizatorių nuotr.


Pirmenybė ne patirčiai, o degančioms akims

Tiek Lina, tiek Julija skatino jaunuolius per daug nerakinėti savo turimo žinių ir profesinių įgūdžių bagažo ar užstrigti permąstant „įgimtas” sėkmes ir nesėkmes. Pradėti reikia nuo klausimo sau: „Kuo aš iš tiesų noriu būti?” Vėliau, radus atsakymą, pabudinami visi kiti klausimai, padedantys atrasti, kokių įgūdžių ir asmeninių savybių jau turima norimai profesijai, kokių trūksta ir kaip galima jų gauti. Lina pristatė keletą galinčių pagelbėti apsispręsti technikų. Viena iš jų – iš Japonijos kilęs IKIGAI metodas.

„Apčiuopimas, kuo norima tapti, kokį profesinį kelią norima sekti, yra sėkmingos karjeros pamatas. Didelis noras savaime reiškia ir didelę motyvaciją, o nepaisant turimos darbinės patirties, darbdavys visuomet rinksis tą, kurio akys stipriau dega”, – akcentavo Julija.

Nusikalstamumo žymėpagalys į norų ratus?

Anot Julijos, kartais būna išimčių: jeigu tavo akys dega stipriai, bet darbdavys žino apie tavo nusikalstamumą, yra didelė tikimybė, kad tavo entuziazmo jis nebematys, o motyvacijos nebegirdės. Darbdaviai baiminasi neva jau nusikaltęs žmogus imsis nusikalstamos veikos darbo vietoje, bus patiriami nuostoliai. Tačiau didžioji dalis jaunuolių pateko už grotų už nesąmoningai atliktus nusikaltimus, dažniausiai siekdami išgyventi. Nesuteikdami jiems šanso kurtis savo gerovę legaliai, paskatiname jaunuolius imtis tų pačių veiklų, kurios jau sykį atvedė juos į kalinimo instituciją.

Klausimas, ar pasidalinti apie šį gyvenimo vingį, anot specialisčių Julijos ir Godos Gūdienės, „Cognizant“ personalo verslo partnerės, lieka spontanišku ir asmeniniu sprendimu. Darbdaviai retai klausia apie nusikalstamumą, nebent darbas būtų susijęs su valstybės tarnyba ar bankininkyste. Priešingu atveju, pokalbio metu galima nujausti, ar darbdavys bus atviras ir nesutriks išgirdęs apie tokią praeitį, ar žinutę apie laikotarpį kalinimo įstaigoje geriau nutylėti.

Foto: Organizatorių nuotr.


Teistumas – nebūtinai blogybė

Apie darbą kalintis jaunimas kalbėjosi ne tik su karjeros ir įdarbinimo specialistais, bet ir su žymiais Lietuvos aktoriais. Rugsėjo 10-ąją dieną į Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus atvykę
Mindaugas Papinigis, Marius Repšys ir Raimondas Klezys dalinosi su jaunuoliais mintimis apie darbą, gyvenimą Lietuvoje.

Aktoriai antrino minčiai, kad noras yra labai svarbus, siekiant įsitvirtinti darbo vietoje. M. Repšys priminė jaunuoliams tokias pasaulyje gerai žinomas figūras kaip Eminem, S. Stalone, J. Clause van Damme, kurie pasiekė labai daug savo darbu, užsispyrimu ir noru.

Anot aktorių, nusikalstamumo žymė nėra blogybė savaime, priešingai, tai gali būti labai praturtinantis laikotarpis. Vis dėlto viskas priklauso, kaip į šią patirtį žiūrės ir ką iš jos pasiims patys jaunuoliai.

„Jūs nuvertinat save, manot, kad esat neįdomūs, – sakė M. Repšys, – bet jūs esat įdomūs! Su šia patirtimi dar įdomesni. Tai duoda naują gyvenimo lygį. Supratimą. Aš, pavyzdžiui, esu gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje. Šiandien juk daugiau suprantu apie ligas, galiu padėti kitiems.”

M. Papinigis taip pat motyvavo jaunuolius nebijoti šio gyvenimo tarpsnio. Patekimas už šių sienų vis dėlto kiekvieną paskatino permąstyti savo pasirinkimus, mokytis, pradėti skaitytis, keistis. „Svarbu, ar šį gyvenimo barjerą išnaudojot kaip trampliną. Tai ne jūsų galutinė stotelė, o nedidelis gyvenimo vingis.”

Foto: Organizatorių nuotr.


Darbdaviai kelioms valandoms

R. Klezys, M. Papinigis ir M. Repšys ne tik turėjo progą pabendrauti su kalinčiaisiais kaip aktoriai, bet ir kaip įvairiausių specialybių darbdaviai. Kiekvienas jaunuolis ruošėsi ir galėjo išbandyti save darbo pokalbio simuliacijose, pasirinkę ir darbo vietas, į kurias norėtų bandyti kandidatuoti laisvėje.

„Vaikinai pasirinko labai daug įdomių specialybių, nuo šaltkalvystės iki verslininko”, – dalinosi R. Klezys. Pats aktorius prisiminė savo darbo pokalbių (casting’ų) patirtis ir papasakojo jaunuoliams, kad per metus tenka sudalyvauti bent jau dešimtyje, o 80 procentų jų – nesėkmingi. Tačiau negalima pasiduoti ir užsigriaužti, jei kažkas nepasiseka, to jis linkėjo ir jaunuoliams.

Vienok visi aktoriai buvo sužavėti jaunuolių turimu potencialu ir pritarė minčiai, kad tai tokie patys žmonės kaip mes, tiesiog šiems reikia šiek tiek daugiau palaikymo ir šilumos.