– Kaip atradai organizacijų psichologiją?
– Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo apsispręsti, ką nori studijuoti baigus mokyklą, daug galvojau apie tai, kas man patinka. Priėjau prie dviejų atsakymų – verslas ir žmonės. Man patiko tyrinėti, kaip veikia skirtingos organizacijos ar elgiasi žmonės, kas lemia jų sėkmę ar nesėkmę. Norėjau, kad mano profesiniame kelyje apsijungtų žmonės ir verslas, tad organizacijų psichologija, psichologijos mokslo taikymas darbe, pasirodė kaip tobulas derinys.
– Kur to mokeisi? Nuo ko prasidėjo tavo kelias Lietuvoje?
– Vilniuje baigiau psichologijos bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete. Mano studijos buvo netradicinės, norėjau pasinaudoti visomis universiteto teikiamomis galimybėmis. Antrais studijų metais pirmoji iš kurso pagal Erasmus programą išvažiavau mokytis į Stambulą. Besimokydama ten susiradau trijų mėnesių praktiką personalo atrankų agentūroje Anglijoje, kur ir praleidau visą vasarą.
Grįžusi į Lietuvą pradėjau dirbti informacinių technologijų kompanijoje, pardavimų komandoje, tačiau po pusmečio supratau, kad tai ne ta sritis, kurioje matau savo ateitį ir man buvo pasiūlyta perimti personalo klausimus – kas tada atrodė kaip svajonės išsipildymas. Jeigu universitetas davė žinių ir pažinčių, tai darbas davė profesinių įgūdžių ir motyvacijos tobulėti, siekiant lygiuotis į savo vadovus.
– Dar studijuodama bakalaurą gavai savo „svajonių darbą“, ar realybė nenuvylė? Kodėl baigusi studijas išvykai toliau mokytis svetur, o ne likai?
– Ne, nenuvylė, kaip tik leido įsitikinti, kad esu tinkamam kely. Išvažiavau, nes norėjau tobulėti ir įgauti tarptautinės patirties. Anksti gavau pasitikėjimą iš savo vadovo padėti formuoti organizacijos kultūrą, rengti atrankas, mokymus, spręsti kitus personalo klausimus, natūraliai augo ir mano smalsumas, noras sužinoti ir išmokti daugiau, negu galiu padaryti savarankiškai. Laikas išvažiuoti atrodė ir palankus, ir kartu visai netinkamas – per du mėnesius turėjau parašyti bakalauro darbą, išlaikyti egzaminus, pasirengti stojimams į Londono universitetus ir užbaigti projektus darbe. Viskas pavyko dėka didelio noro ir artimųjų bei tuometinio vadovo palaikymo, ačiū jiems už tai!
– Kokia buvo tavo studijų patirtis Londone?
– Studijų patirtis Londone buvo puiki – tai vienas geriausių man gyvenime nutikusių dalykų! Organizacinės psichologijos magistrantūros studijos Londono Goldsmiths universitete truko pilnus metus, o per juos sugebėjome gauti neįtikėtinai daug. Didžiausią įspūdį paliko tai, kad kiekvieną savaitę turėdavome paskaitas, kurias vesdavo pripažinti profesionalai-praktikai, jie dailindavosi savo žiniomis, patarimais ar net kontaktais. Tarp žymiausių buvo Paul Smith, Nicola Horlick, Adrian Furnham ir kiti. Po paskaitų dažniausiai eidavome visi kartu į pub'ą pratęsti. Studijose netrūko ir praktinių užsiėmimų, savarankiško darbo ir nuolatinių raginimų mąstyti ir spręsti savarankiškai – gera prisiminti.
– Kaip gavai pirmą darbą ir ką ten veikei?
– Pirmą darbą Londone susiradau savarankiškai, dar studijuodama magistrantūrą. Norėjau pagerinti savo statistinės analizės žinias, įtvirtinti šį įgūdį, nes tikėjau, kad tai yra mūsų profesinis pranašumas. Paieškos atvedė į privačią konsultacijų agentūrą, kuri specializavosi pozityviosios psichologijos srityje, kūrė asmenybės testą, leidžiantį pažinti stipriąsias asmenybės puses. Ten atlikau praktiką, kurios metu analizavau asmenybės testo statistinius parametrus siekiant testo akreditacijos Didžiosios Britanijos psichologų sąjungoje.
Taip sutapo, kad paskutinę darbo dieną, bekalbant su kolege apie tai, koks mažas yra organizacijų psichologų pasaulis, sužinojau, kad jos sena kolegė ieško asistentės. Man patinka tokie sutapimai! Apsikeitėme kontaktais, nuėjau į darbo pokalbį ir gavau pasiūlymą prisijungti prie komandos – taip toliau vystėsi mano karjera organizacinės psichologijos srityje.
– Ką įvardintum kaip didžiausią savo pasiekimą?
– Man išties pasisekė, kad tik baigusi magistrantūros studijas jau turėjau gerą darbo pasiūlymą Londone, taip nutinka retai. Darbas buvo Kandidatų į teisėjus atrankos komisijoje, kuri buvo atsakinga už teisėjų atrankas Anglijoje. Čia iš pradžių asistavau organizacijos psichologei rengiant kompetencijų modelį, pagrindinį įrankį, apibrėžiantį elgesio savybes, kuriomis išsiskiria geriausi teisėjai. Mano atsakomybė buvo rengti interviu, stebėti teisėjus darbe, analizuoti įvarius dokumentus, sisteminti surinktą informaciją ir atlikti kompetencijų modelio korekcijas.
Po pusės metų gavau kvietimą iš asistentės pozicijos pareiti į organizacijos psichologės pareigas, tada pradėjau konsultuoti vadovus dėl atrankų metodikų, kompetencijų modelio taikymo ir kitų svarbių klausimų. Tuo tikriausiai ir didžiuojuosi labiausiai, kad per trumpą laiką sugebėjau įrodyti kad aš, lietuvaitė, esu verta pasitikėjimo modeliuojant atrankų procedūras, skirtas užpildyti vienas garbingiausių pozicijų Anglijoje – teisėjų.
– O kokiais keliais pasuko tavo kurso draugai?
– Didžioji dauguma nuėjo dirbti į konsultacijų kompanijas kaip viešojo ar privataus sektoriaus konsultantai talentų ir pokyčių valdymo srityse. Keli iš kurso draugų pradėjo savo konsultacijų verslą, pora tęsė darbus didelių tarptautinių kompanijų mokymų ar talentų valdymo skyriuose, yra ir pakeitusių veiklos sritį ir pradėjusių dirbti su duomenų analitika. Potencialas, ką gali veikti organizacijų psichologai yra tikrai didelis, tačiau Lietuvoje jis kol kas per dažnai yra susiaurinamas iki atrankų agentūrų veiklos, dėl ko man yra gaila.
– Tačiau visgi grįžai į Lietuvą, kodėl?
– Jau išvažiuojant žinojau, kad grįšiu. Išvažiavau patobulėti profesiškai ir išmokti to, ką galėčiau parvežti ir pritaikyti Lietuvoje. Grįžau, nes tam buvo tinkamiausias laikas, norėjau kurti šeimą ir to neįsivaizdavau svetur.
– Kur ir kaip siekei pritaikyti tai, ką išmokai studijuodama ir dirbdama svetur?
– Pritaikyti savo žinias Lietuvoje pasirinkau per pačią geriausią mano nuomonę platformą – „Kurk Lietuvai“ programą. Ilgai sekiau programos veiklą ir mačiau tai kaip puikią galimybę prisidėti prie savo šalies klestėjimo, kaip galimybę dirbti su puikiais, šviesiais ir motyvuotais žmonėmis. Su gera komanda ir palaikymu gali nuveikti labai daug, net ir viešajame sektoriuje!
– Ką veiki viešajame sektoriuje?
– Pirmąjį „Kurk Lietuvai“ programos pusmetį praleidau Vidaus reikalų ministerijoje, kur padėjau pasiruošti milžiniškam pokyčiui, pertvarkai atrankų į valstybės tarnybą sistemoje. Pertvarką mačiau kaip galimybę įdiegti gerąją užsienio šalių praktiką ir įrodymais grįsto valdymo rekomendacijas, toks ir buvo mano projekto tikslas. Kuo verta pasidžiaugti yra tai, jog paraiškų teikimo procesas į valstybės tarnybą nuosekliai taps vis paprastesnis, o kandidatai į įstaigų vadovų pozicijas sudalyvave pirminiame vertinime gaus išsamų grįžtamąjį ryšį, ko anksčiau nebūdavo.
Nuo kovo mėnesio dalyvauju naujame projekte, kuriant politikos inovacijų laboratoriją, PolicyLab. Tai erdvė, kur inovatyvūs sprendimų paieškos būdai, tokie kaip dizainas ir elgesio mokslai, bus taikomi sprendžiant visiems aktualius klausimus. Klasikinė patarlė sako: „Duok ne žuvį, o meškerę“, taip matau ir šį projektą. Kartu su kolege Dalia Bagdžiūnaite Vyriausybės strateginės analizės centre (STRATA) buriame komandą, kuri tarpininkautų iš esmės sprendžiant kompleksines viešosios politikos problemas, tokias kaip visuomenės sveikata ar saugus elgesys kelyje, pirmiausia gilinantis į tikrąsias problemos priežastis ir tik tada modeliuojant sprendimus, juos testuojant.
– Gal gali dar papasakoti, koks tas viešasis sektorius? Sako, kad ten yra daug biurokratijos, viskas vyksta lėtai.
– Biurokratijos yra visur, o kuo didesnė organizacija, tuo jos daugiau. Noras išsamiai aprašyti visus veiksmus, reikalingus užduotims atlikti, ir pučia biurokratijos burbulą, lėtina procesus. Deja, tačiau labai dažnai didžiausią laiko dalį kuriant sprendimus viešajame sektoriuje užima ne turinio kūrimas, alternatyvų generavimas ar testavimas, o teksto redagavimas. Tačiau dirbdama viešajame sektoriuje aš spėjau pamatyti daugiau nei tai, čia susipažinau su puikiais žmonėmis, kurie yra atsidavę savo darbui ir kuriems rūpi jį atlikti kiek įmanoma geriau, tam jie negaili nei laiko, nei jėgų ir tai įkvepia. Svarbiausias klausimas – ar valstybės tarnautojams pavestos užduotys yra suformuluotos teisingai ir ar joms atlikti jie turi visus reikalingus įrankius. Tikiu, kad mūsų kuriama politikos inovacijų laboratorija, PolicyLab, prisidės prie šios situacijos gerinimo.
– Ar ketini ir toliau likti dirbti viešajame sektoriuje?
– Viešasis sektorius buvo mano pirmoji stotelė grįžus į Lietuvą, tačiau ne vienintelė. Jau praėjo daugiau nei metai, kaip savanoriauju internetiniame žurnale scieneforwork.com, kur kartu su kolegomis iš viso pasaulio rašome įtakingiausių mokslinių straipsnių santraukas, o šios įžvalgos gali būti taikomos bet kuriame sektoriuje, kur dirba žmonės – to ir siekiu.
– Ir kaip jautiesi grįžusi į Lietuvą? Kas tave kasdien džiugina gyvenimo ir darbo Lietuvoje kontekste?
– Gyvenimo kontekste, mane kasdien džiugina Vilnius, miesto grožis ir potencialas. „Dėl Vilniaus verta pasistengti.", sakydavau sau per trumpus vizitus Lietuvoje kol gyvenau Londone. Dar džiugina lietuvių kalba, gera ja kasdien kalbėti. Dėl darbo – džiugina, kad sutinku vis daugiau žmonių, kurie stengiasi ne tik dėl savęs, o ir dėl kitų, kurie supranta, kad Lietuvai reikia kuriančių žmonių ir ieško, kur tokių rasti bei kaip juos ugdyti.
