– Ar prieš tapdamas detektyvu dirbote panašų darbą?
– Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate dirbau kriminalinėje policijoje ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT), kol išėjau į pensiją. 2016 m. gavau detektyvo licenciją. Kai dirbi valstybei, esi jos apsaugotas, o čia saugai tik pats save. Dabar mano veiksmai labiau suvaržyti ir viską reikia daryti savo lėšomis, bet panašumų daugiau nei skirtumų.
– Jūs, kaip valstybės pareigūnas, anksčiau išėjote į pensiją. Juk galėjote ramiai ilsėtis, darbuotis kokioje sodyboje ir nebesukti galvos. Kodėl darbus tęsėte toliau?
– O kas sako, kad dabar to negaliu daryti? Į pensiją išėjau 41-erių. Tėvynei atidaviau geriausius metus, dirbau neskaičiuodamas laiko. Dabar sakau, kad reikia pradėti dirbti sau ir savo šeimai. Turėjau du pasirinkimus: arba reikėjo kažką keisti, kol dar jaunas, arba iki žilos senatvės dirbti toliau, sukandus dantis nuo 8 iki 17 val.
Dabar esu pats sau direktorius: noriu – imu užsakymą, nenoriu – neimu. Kartais rekomenduoju kolegas, nes galiu būti užsiėmęs, pavyzdžiui, remontuoju sodybą. Jei galiu, visada stengiuosi padėti, jei ne – tiesiai šviesiai sakau, kad šiuo klausimu negaliu padėti, nes, pavyzdžiui, esu nekompetentingas. Tada galiu nukreipti į teisininką, advokatą.
– Lietuvoje veikia dvi privačių detektyvų grupės, o kiti dirba individualiai. Paprasčiau dirbti vienam ar komandoje?
– Yra situacijų, kai gerai vienam, bet kartais reikia ir patarimo. Čia pats vienas turi priimti sprendimus. Kartais jie būna teisingi, o kartais klaidingi. Gal ir paprasčiau dirbti komandoje, bet mes žmonės individualistai. Be to, nėra tiek užsakymų, kad nuolatos galėtum dirbti.
– Lietuvoje licencijas turi 14 detektyvų. Tiek pat turėjo ir 2016 m. Vadinasi, kasmet jų nedaugėja. Kodėl turime tokią mažą rinką?
– 2016 m. aš paskutinis su grupe laikiau egzaminus, vadinasi, niekas daugiau neišlaikė ir nesikreipė. Nėra tokios didelės paslaugų paklausos. Labai daug ką daro advokatai, apsaugos tarnybos. Nežinau, kada įvyks proveržis – pasitikėjimas detektyvais. Gal kai atsiras praktika, kaip elgtis konkrečiose situacijose. Pavyzdžiui, ar galima fotografuoti žmogų viešoje vietoje, ar ne? Pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymą, jau ir viešoje vietoje nelabai galima fotografuoti be žmogaus sutikimo.
– Ką detektyvui suteikia licencija?
– Tai formaliai įrodo, kad esame privatūs detektyvai, galite į mus kreiptis pagalbos. Ir taip lengviau surasti klientą. Nežinau, kokias paslaugas teikia saugos tarnybos: skolų išieškojimo ir pan. Į mūsų įstatymą tai taip pat įeina, šiuo klausimu mes galime padėti žmogui.
Kuo vėliau įeini į rinką, tuo vėliau užsitarnauji bonusus, kai tave jau pažįsta ir kreipiasi. Kuo anksčiau patenki į rinką, kad ir nelegaliai, pažinčių ratas būna daug didesnis – vieni per kitus pataria ir kreipiasi. Kiek yra visokių prisiskelbusių fiktyvių teisininkų, neva teikiančių teisines konsultacijas. Kas žino, ką jie teikia? Nuvažiuokit ir paklauskit, gal jie tą patį, ką ir mes darome, bet slepiasi po teisinėmis paslaugomis.
– Kaip suprantu, anksčiau iki 2015 m., kai buvo priimtas detektyvų veiklą įteisinantis įstatymas, šis darbas buvo nelegalus. Vadinasi, kas kaip išmanė, tas taip ir veikė?
– Tai buvo nereglamentuota veikla. Tarkim, kas nors paprašė surasti dingusį žmogų, o tu imiesi tai padaryti už pinigus. Tai yra detektyvinė veikla, bet kaip ją įvardinsi, jei ji nebuvo įstatymiškai reglamentuota. Aš galiu nuvažiuoti pas bet kurį žmogų ir paklausti, ar prieš 10 metų čia gyveno Algis Petraitis, o prieš penkerius ar lankėsi tenai. Kokį aš nusikaltimą darau? Žmogus davė sutikimą, kad galiu pasidomėti, nes dingo žmogus, pavyzdžiui, tėvas ieško sūnaus ar atvirkščiai. Kai nereglamentuota, tai ką tu pažeidi? Neaišku ką. O šiandien Policijos departamentas gali patikrinti, ar turi licenciją, dirbi su leidimais.
– 2015 m. Seimo narys Arvydas Anušauskas sakė, kad Lietuvoje gali veikti visas 100 detektyvų. Tai jie vis dar dirba už įstatymų ribų?
– Negaliu už kitus kalbėti, bet galimai.
– Bendradarbiaujate su teisėsauga, kitomis institucijomis?
– Bendradarbiavimas nėra teisiškai reglamentuotas, kad mums kažkas turi padėti. Kreiptis mes turime teisę, bet koks bus atsakas – neaišku. O jis dažniausiai būna neigiamas arba nieko. Tam tikrais klausimais pasirašome sutartis, kad padėtume žmogui. Tuo pagrindu galime kreiptis į valstybines institucijas, pvz., dėl automobilio į „Regitrą“. Tik ne daug kas atsako, o mes neturim svertų pareikalauti. Turime tik teisių, o jie neturi pareigos atsakyti.
– Kokią informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galite rinkti? Ar galite, pavyzdžiui, fotografuoti gatvėje ar kavinėje, skaityti el. paštą?
– Jokios. Nuotraukos viešoje vietoje – slidus reikalas, priklauso nuo to, kur jos bus naudojamos vėliau. Įlįsti į žmogaus el.paštą negalime, tik teismai gali sankcionuoti tokius dalykus. Negaliu užsiimti saviveikla, tai būtų neteisėta. Žmogus viską gali padaryti, daug ką nulaužti. Yra žmonių, kurie tai daro. Tai tas pats, kai gyvenant šeimoje skaityti sutuoktinio ar vaiko telefoną. Tai tiesiog yra amoralu. Kaip galima landžioti į svetimus reikalus ir skaityti svetimas žinutes? Galima užsiimti viskuo nelegaliai ir žiūrėti per petį, ar kas nors neseka, arba dirbti sąžiningai, nes kitu atveju neteksi licencijos.
– Jei įstatymas riboja jūsų veiklas, galite konsultuoti žmones, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, kokią įrangą nusipirkti, kur ją taisyti ir pan.?
– Žinoma, kiekvienas turi teisę bet kokiomis priemonėmis ginti save ir savo šeimą. Žmogus pats viską gali, tik kartais reikia jam padėti, nes trūksta žinių. Paprasti žmonės nėra susidūrę su teise ir nežino, kaip veikia sistema. Jie ateina pasimetę, nežino, nuo ko pradėti. Tai sudėlioju eilės tvarka, ką jam daryti. Pokalbis gali trukti nuo 15 min. iki 4 val. Bet ir man kartais trūksta žinių. Tada pradedi gilintis, ieškoti informacijos, konsultuotis su specialistais arba nukreipi pas kitą detektyvą, jei neturi pakankamai kompetencijos.
– Šiais laikais visi moka naudotis technologijomis. Galima paskaityti el. paštą ar feisbuko žinutes, susekti pagal mobilaus telefono buvimo vietą ar nusipirkti pigios kinietiškos sekimo įrangos ir įtaisyti automobilyje ar rankinėje. Žmonės to nežino ar neturi laiko?
– Kiekvienas žmogus turi imtis to, ką jis geriausiai išmano. Jei jis bankininkas, tai jis ir dirba su finansais. Kam jam sukti galvą, kaip jam ką panaudoti ar su kuo kalbėtis tokiais klausimais. Jis kreipiasi, o aš jam patariu. Jis dirba savo, o aš savo darbą. O jei pats išmanote ir pradedate mane mokyti, tai kam tada kreipiatės?
– Ar nuolatos turite darbo, klientų netrūksta?
– Aš kaip laisvas menininkas. Klientai gali ir nuolatos kreiptis, bet man to nereikia. Nuo 8 iki 17 val. nesėdžiu, nes darbas man turi teikti malonumą. Jei teikia, aš tuomet jį darau. Jei susitinku su nemaloniu žmogumi, nerandame kontakto, tai kam save ir tą žmogų kankinti ir verstis per save. Būna, kad atsisakau ir ne vieną kartą.
– Kokių atvejų tenka atsisakyti?
– Kai žmonės prašo nelegalių dalykų, pavyzdžiui, kai apie žmogų prašo surasti daug sudėtingos informacijos, o mes neturime teisės rinkti. Neaišku, kokiu tikslu jis ją panaudos. Tokiu atveju reikia duomenų bazių, kuriomis naudojasi specialios tarnybos arba tam tikros institucijos. Aš ir pasakau, kad negaliu to apsiimti, tai kreipkitės į tuos, kas padarys nelegaliai, arba užmirškite šį klausimą.
– Ko jie prašo?
– Yra dvi grupės – verslas ir privatūs asmenys. Privatūs asmenys kreipiasi dėl visų problemų, kurios iškyla gyvenime: neištikimybė, neklaužados vaikai, dingę žmonės, nenorintys bendrauti vaikai, išvažiavę į užsienį. Yra žmonių, kurie kreipiasi su nerealiais prašymais. Tiesiai šviesiai sakau, kad tuo mes neužsiimame, yra specialios tarnybos, tad kreipkitės. Bandau aiškinti, kad aš ne valstybinė įstaiga, kai man kažkas moka, o aš dirbu. Todėl klientai turi sumokėti už įvairias priemones, bet dar ir atlyginimą sau reikia išmokėti, nes moku mokesčius. Kai sudedu sąmatą, žmonės stebisi. O ką jūs galvojat? Advokatams dar ne tokius pinigus mokate.
– Internete vieni detektyvai skelbia, kad paslaugų kainos prasideda nuo 200 eurų už projektą, kiti nurodo valandinį įkainį – 25 Eur. Kiek maždaug kainuoja detektyvo paslaugos?
– Nuo 2015 m. dar nėra tos praktikos, įkainių. Juos kiekvienas detektyvas pats nusistato. Jei prašyčiau 5 ar 25 eurų už val., tai gali būti melas, už projektą 250 eurų – irgi. Tai tik pradinė kaina, kiekvieną kartą ji labai individuali. Kuo asmuo pateikia daugiau informacijos, tuo lengviau bus dirbti, mažiau išlaidų, vadinasi, ir mano darbo biudžetas bus mažesnis. Daugmaž pasakau, kiek tai gali kainuoti, kiek laiko užtruksiu.
– Gali projektas kainuoti kelis tūkstančius?
– Gali ir dar daugiau – kad ir 10 tūkst. eurų.
– O kiek ilgiausiai teko dirbti su vienu klientu?
– Informaciją reikėjo rinkti apie du mėnesius. Kai turiu tikslią informaciją, kad toje vietoje kažkas įvyks, pavyzdžiui, vaikas susitiks su paauglių grupe, kuri jį girdys, tai pasiruošimas užtrunka apie 3-4 val. Taigi tokio projektėlio biudžetas bus mažesnis. Bet kai nieko nežinai ir nuo nulio reikia pradėti rinkti informaciją, visa tai išsitempia laike, automatiškai ir piniguose.
– Apskritai, galima tai vadinti pelningu darbu?
– Niekas nedirbtų, jei būtų nepelningas. Kad tai būtų pagrindinis pajamų šaltinis, reikia labai daug įdirbio, reklamos ir nesėdėti sodyboje, pjaunant žolę ar žvejojant. Reikia dirbti su žmonėmis, megzti kontaktus, skelbtis, reklamuotis. Tada tai jau – darbas. Vieną mėnesį gali turėti du tris projektus, o vėliau gali mėnesį ar du jų neturėti, nes gal niekas nesikreipia.
– Kokių dalykų prašo klientai? Kaip dažnai paprašo pasekti vyrą, žmoną ar vaiką?
Sekti aš negaliu, tai uždrausta įstatymų. Man klientas gali suteikti informacijos, kad, tarkim, šios įmonės fojė mano žmona susitinka su tokiu vyru. Ką jie ten darys – bučiuosis ar ne? Jis galėtų ir pats pažiūrėti, bet jei sėdi pasitarime, dirba tokį darbą, kad negali tokiu metu išeiti, ar išvykęs į užsienį, tai ir prašo detektyvo pagalbos. Būna, kad paprašo ir į užsienį vykti, pavyzdžiui, patikrinti, ar vyras tikrai dirba tokiame biure, o gal Ispanijos kurorte ilsisi su gražiomis moterimis.
– Tai jūsų darbą galima apibūdinti kaip stebėtojo: atvažiuojate, žiūrite ir informuojate?
– Taikliai, esame stebėtojai-fiksuotojai.
– Būna, kad žmonės apsirinka: įtarinėja vyrą ar žmoną, o šie nieko blogo nepadarė?
– Žinoma, gali nieko neįvykti. Gi nesuvesiu dviejų žmonių vieno prie kito, kad nusiųsčiau nuotrauką klientui. Įvairių situacijų būna, kartais ir apsirinka. Įtarinėja vyrą, bet jis nedaro nieko blogo, užtrunka darbe arba su kažkuo susitinka dalykinių pietų. Kai žmogaus vaizduotė labai žaidžia, paskui sunku jį įtikinti.
– O kaip jūs pranešate žinią, kad sutuoktinis neištikimas?
– Jei ir įrodau neištikimybę, pasitenkinimo negausit. Kai loterijoje laimi milijoną, jauti vidinį pasitenkinimą. Čia žmogus įtarinėja ir jam skauda, o jei dar įrodai, kad taip ir yra, žinot, kaip jam negera... Tokioje situacijoje aš iškart klausiu: „Ar jūs tikrai norite tai žinoti?“ Tiesiai šviesiai klausiu, ar norite žinoti, kad, pavyzdžiui, jūsų antra pusė neištikima. Gaunu atsakymą, kad nori. „Ką jūs su ta informacija tada darysite?“ – klausiu. Didelė dalis tik tada pradeda galvoti: „Tikrai, o ką aš darysiu?“ Vyrai būna atsisako, jie labiau pragmatiški – pagalvoja. O moterys vadovaujasi emocijomis, joms tiesiog reikia žinoti. „O ką darysit, kai sužinosit?“, „Nežinau, bet aš noriu“, – sako man. Didžioji dalis žmonių nepasiruošę skirtis, net sužinoję apie neištikimybę ir atleidžia. Tai kam tada žinoti ir gyventi dar blogesnėje situacijoje? Jūs gyvenat kartu, jus išlaiko, tai jūs ir gyvenkit, kam jums tai žinoti? Labai maža dalis ryžtasi tolimesniam žingsniui.
– Žmogus siekia įrodymų, kad viduje jaustųsi stipriai. Kiekvienas nori būti užtikrintas žengti lemiamą žingsnį. Kai patvirtinu, žmogus žino, ką daryti ir padaro. Tai negaliu dėl to savęs graužti – anksčiau ar vėliau tai įvyktų. Aš tik pagreitinu reikalus – suteikiu galimybę žmogui greičiau apsispręsti.
– Jūsų darbas primena psichologo. Ar dažnai klientai klausia jūsų patarimo?
– Kartais sako, kad su manimi susitinka kaip pas psichologą: „Tu man patari ir padedi.“ Kai pradėjau dirbti spec. tarnybose mano darbo specifika taip pat rėmėsi psichologija, tad domiuosi tuo, daug knygų skaitau. Dažnai klausia mano patarimo, ką toliau daryti. Kaip galiu bendrauti su žmonėmis, jei neturiu atsakymo į tam tikrus klausimus? Pasakau, kad gali būti tokios pasekmės, kitu variantu – tokios, ką daryti, kad jų išvengtų ir pan. Žinoma, galima darbą atlikti sausai ir numesti – kapstykis kaip nori. Tačiau norisi žmogui tikrai padėti.
– O dėl kokių priežasčių tėvai renka informaciją apie vaikus, ko jūsų prašo?
– Narkomanija, alkoholizmas – tėvai labai jautriai tai išgyvena, ypač su nepilnamečiais. Yra labai nemalonių situacijų, kur laiku užkirtus kelią galima išvengti liūdnų pasekmių. Todėl reikia padėti tėvams. Pavyzdžiui, manęs prašo po mokyklos pažiūrėti, kokia draugų kompanija, ar kur nors eina rūkyti, gerti ar vartoti narkotikų. Kiek prie mokyklų prekiaujama narkotikais – pas mus tai labai didelė problema. Vadinama žolė mokiniams dabar kaip cigaretės. Informuoju tėvus, kad tokia situacija, ir jie jau toliau sprendžia, ką daryti: vyksta pokalbis su vaikais ar mokykloje su direktoriumi.
– Kokius atvejus tiriate iš darbo ar verslo pusės?
– Jei darbdavys įtarinėja darbuotoją negerais dalykais, prieš rinkdamas apie tą žmogų privačią informaciją, turiu jį informuoti. Jis turi duoti man sutikimą, kad neprieštarauja.
Bet kokiame privataus žmogaus nuosavybei priklausančiame turte mes galime naudoti visas priemones: patikrą, pastatyti stebėjimo priemones. Jei verslininkai turi įsigiję patalpas, jie visada gali kreiptis pagalbos: patikrinti, ar neliko konkurentų pasiklausymo įrangos pasitarimų kambariuose.
– Gal jaučiate sezoniškumą, kada žmonės aktyviau į jus kreipiasi?
– Manau, jūs puikiai žinote, kada yra skambučių suaktyvėjimas. Jeigu ramybė, tai tik lauki, kada bus pilnatis. Per dieną būna labai daug skambučių. Kartais pasikalbame su kolegomis, pasijuokiame, bet taip yra. Sezoniškumo nėra, kai iš verslo pusės būna rimtų problemų. Per pilnatį itin suaktyvėja emociniai reikalai ir su vaikais, ir antromis pusėmis.
– Kas sudėtingiausia jūsų darbe?
– Neperžengti teisėtumo ribos, kiek leidžiama apie žmogų surinkti informacijos. Vėliau kaip ją teisingai pateikti, kad žmogus mokėtų su ja elgtis. Ta informacija yra jautri. Kiekvienoje situacijoje yra sudėtingų dalykų. Tuo darbas įdomus – nėra monotonijos, kiekvienoje situacijoje iš naujo reikia pergalvoti, kaip daryti, nuo ko pradėti.
– Kaip šeima, artimieji ir draugai reaguoja į jūsų darbą? Ar jaukiai jaučiasi su jumis bendraudami ir galbūt galvodami, kad viską apie juos žinote?
– Mano žmonos draugės klausia: „Tu nebijai, kad vyras seka?“ Aš sakau, kad niekad to nedaryčiau. Jei natūraliai sužinočiau, tai būtų pokalbis. Bet specialiai aš tikrai negaudysiu, nežiūrėsiu ir nelandžiosiu – man tai nepriimtina. Tai, ką sužinau iš klientų, – lieka tik man. Tai, ką bendraudamas sužinojau iš draugų, lieka tarp mūsų. O šeimoje viskas tvarkoje, žmona neišgyvena, kad kavinėse susitikinėju su moterimis. Mano toks darbas – jis visada toks buvo, kur bedirbčiau.
– Jei norėčiau tapti detektyve, ką turėčiau daryti?
– Reikia turėti praktikos teisėsaugoje – dvejus metus dirbti teisinį darbą. Tada reikia išklausyti privataus detektyvo kursus: kaip naudotis įstatymais, kaip ką taikyti ir pan. Tada važiuoji į Policijos departamentą ir išsilaikai egzaminą. Jei turi patirties, tiesiai važiuoji ir rašai prašymą, susirenka komisija, ir laikai egzaminą raštu ir žodžiu. Tada gauni detektyvo licenciją. Ji išduodama visam gyvenimui, jei neįvykdai nusikaltimo. Detektyvais gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys: neteisti, nestovintys įskaitose – narkomanai, alkoholikai ir pan.
