Apie gyvenimo sprendimus ir išgyvenimus ji atvirai papasakojo DELFI TV laidoje GARSIAI!
– Turi labai ilgą sąrašą įvairiausių veiklų. Kaip tu viską spėji?
– Veiklos turiu labai daug, pati susimąstau, kur tiek telpa energijos. Esu labai energingas žmogus, visada noriu labai aktyviai ką nors daryti. Net kai jau noriu pailsėti, pas mane kaupiasi naujų idėjų ir minčių. Kai baigiasi viena idėja, iškart einu prie kitos. Išmokau subalansuoti savo laiką, vidinę energiją ir viską, ką darau. Visada stengiuosi planuoti savo laiką. Kai žinai, ko nori, ir darai tai iš širdies, viskas susideda į vietas.
– Šoki nuo pat mažų dienų, kai tik pradėjai vaikščioti. Jau vaikystėje supratai, kad tapsi profesionali šokėja?
– Judri buvau nuo pat vaikystės. Kartu su mama, kuri susituokė ir pradėjo naują gyvenimą, 7-erių išvažiavau į Beirutą, Libaną. Mama mane nuvedė į pirmą rimtesnę šokių pamoką – baletą. Po kurio laiko mečiau, o 10-ties metų grįžau atgal į Lietuvą. Tada mama mane nuvedė į pramoginius šokius. Suvokiau, kad tai buvo jos neįgyvendinta svajonė. Tik jau po trejų metų pramoginių šokių supratau, kad man patinka vilkėti apsmukusius drabužius. Tuo metu išpopuliarėjo filmai apie gatvės šokius, o ir šiaip aplink buvo didelis judesys – daugėjo hiphopą šokančių žmonių. Žiūrėdavau labai daug video ir nusprendžiau pati išmėginti gatvės šokius. Po truputį įsiliejau į gatvės judėjimą. Namuose buvo pakankamai sudėtinga situacija tiek emocine, tiek pinigine ir kitomis prasmėmis, todėl labai daug laiko praleisdavau gatvėje su draugais. Buvau didelė maištininkė, bet su didele širdimi.
– Ką vaikystėje esi prisidirbusi?
– Dažnai lankydavausi pas socialinį pedagogą. Namuose buvo sunku, todėl reikšdavausi kažkur kitur. Nemokėdavau prašyti pagalbos, todėl įsiveldavau visur, kur nereikia, kad tik negrįžčiau namo, norėjau kažkur kažką veikti su draugais. Tačiau nuostabus dalykas, kad visada šalia manęs ėjo šokiai. Todėl kažkur labai giliai ir blogai nenugrimzdau. Jei neturėdavau pinigų, rasdavau išeitį, kur nueiti pajudėti, ką nuveikti. Šokis padėjo išlikti savo kelyje.
– Sakai, kad pramoginiai šokiai buvo mamos neįgyvendinta svajonė. Kodėl ji pati nešoko?
– Jos dėka aš atradau tai, ką labiausiai myliu. Tačiau kartu tai ir žmogus, dėl kurio praėjau sunkiausius gyvenimo etapus. Ji ėjo ir iki šiol eina pro visokias sunkias vidines emocines problemas. Manau, kad ji neturėjo pakankamai jėgos ir stiprybės nepasiduoti ir daryti tai, ką nori. Todėl ji mato tai manyje. O aš esu ta, kuri viską padarys. Aš šoku, nes žmonėms norėjau parodyti kai ką giliau. Niekada neturėjau minties tapti geriausia šokėja. Mintis buvo tokia, kad noriu šokti ir kad žmonės ką nors jaustų. Nuo mažens viduje turėjau daug ką pasakyti, su savimi nešiausi daug neapykantos, liūdesio, noro būti laimingai. Manau, kad mano mama nesugebėjo per tai perlipti, todėl dabar tai darau aš.
– Anksti pradėjai šokti, keliauti, daug visko veikti. Kaip tau sekėsi mokykloje?
– Mokyklos nebaigiau. Man buvo 14 metų. Tuo metu šokau pas Gaudrę Kazlauskaitę – nuostabią šokių mokytoją. Ji tikriausiai pati nežino, kiek daug man atvėrė galimybių. Tai buvo žmogus, kuris manyje matė didelį potencialą. Žinojo, kad neturiu daug pinigų, bet vis tiek leisdavo daryti kiek tik įmanoma daugiau. Su grupėmis savaitei ar dviem ji važiuodavo į Londoną, kad jaunuolius nuvestų į šokių pamokas, studijas. Tai buvo mano pirma didesnė kelionė be šeimos, važiavau viena su šokiais. Londone pamačiau visai kitokį pasaulį ir viduje šaukiau, kad noriu čia būti. Tikriausiai tuo metu bet kur būčiau išvažiavus ir sakiusi, kad noriu likti.
Grįžusi iš Londono visiems pradėjau sakyti, kad kitais metais 15-os, kai baigsiu 8 klases, išvažiuosiu gyventi į Londoną. Aišku, iškart taip nepavyko. Niekas manimi netikėjo ir galvojo, kad nusikalbu. Pasakiau, kad išvažiuosiu, tad po 9 klasių, nors ir sunkiai pabaigiau, aš ir išvažiavau visiškai viena.
– Papasakok, ką ten veikei ir kaip tau sekėsi įsikurti.
– Savo šeimai sakiau, kad važiuoju mokytis ir studijuoti, bet niekur nepatekau, nes per vėlai atvažiavau. Gyvenau tokiose vietose kaip skvotai. Tai yra negyvenamos patalpos, į kurias žmonės įsilaužia ir įsikuria kaip namie. Tuo metu man buvo 16 metų, nelabai kur galėjau įsidarbinti, tad dirbau per pažįstamus ir sukausi kaip tik įmanoma. Trejus metus iš eilės visiems sakiau, kad man 18 metų.
Tuomet galvoju, kiek daug aš jau praėjau, jaučiausi per daug suaugusi savo amžiuje, nes tikrai gyvenime jau buvau mačiusi daug dalykų. Tačiau tuo metu man buvo tik 16 metų ir daug dalykų dar nesupratau. Sakiau, kad važiuoju ten dėl šokių. Tik pastaruosius metus aš sau pripažinau, kad važiavau ne tik dėl to. Bėgau nuo Lietuvos, kasdienybės ir problemų – nuo visko, kas mane slėgė. Bėgdama nuo vieno papuoliau į dar sudėtingesnę situaciją. Kai suėjo 18-ka, viskas pradėjo gerėti, bet vis tiek visos problemos, kurias užstumi, po kurio laiko išlenda.
– Kai atvykai, iš ko tu gyvenai, ką valgei? Kaip jaunas žmogus sugebėjo išgyventi?
– Atvažiavusi kažkiek turėjau svarų, bet, aišku, ilgai jie nesilaikė. Man padėjo mama ir močiutė su seneliu. Anksčiau nesuvokiau, kiek jie lipdavo sau per galvas, kad man padėtų, todėl dabar aš tai labai vertinu. Tuo metu Lietuvoje dar buvo litai, o kad man atsiųstų 50 svarų, jie turėdavo sutaupyti 200 litų, kas Lietuvoje iš tikrųjų buvo daug. Kad kažkiek padėtų, tekdavo ir skolintis. Man labai nepatikdavo prašyti, bet jie vis kažką atsiųsdavo. Būdavo dienų, kai išvis nevalgydavau – tik vanduo ir batonas. Kartais nueidavau į parduotuvę, paimdavau keturias bulkutes, o nuskenuodavau kaip dvi. Tekdavo suktis kaip tik įmanoma.
– Ar tai nenumušė motyvacijos ten likti? Nenorėjai grįžti namo?
– Tai buvo mano ego ir principo reikalas. Vienas žmogus man aiškiai yra pasakęs: „Ai, baigsis mergaitei pinigai ir grįš.“ Man tai nedavė ramybės, bet sakiau, kad niekur aš negrįšiu. Pamenu, peršalau, susirgau, buvau labai sukūdusi – trumpam grįžau į Lietuvą, mano geriausia draugė išsigando. Buvo sudėtinga, bet vėliau atsirado vienas darbas.
– Nesi tas žmogus, kuris nenori imtis paprastų darbų, o tik šoka. Teko dirbti įvairių darbų?
– Dirbau baruose, restoranuose. Mano pirmas darbas buvo indiškame restorane, o ten buvo galima nemokamai valgyti. Stengiausi dirbti kuo daugiau, kad galėčiau pavalgyti. Išgyvenau ir viskas pavyko.
– Dar ir dabar daug keliauji dėl įvairių šokių renginių. Kaip tave vertina tarptautinio masto šokėjai?
– Gyvenant Londone mano šokio lygis augo, pradėjau daryti daug dalykų – teisėjavau, vedžiau seminarus. O Lietuvoje prieš trejus metus pirmą kartą buvau pakviesta teisėjauti „Rise Up“ varžybose.
Prieš penkerius metus išvažiavau į Vokietiją į vieną didelį renginį, kuriame šoka merginos prieš merginas, o vaikinai prieš vaikinus. Laimėjau savo pirmą tarptautinį battle (liet. šokių kovą), o Vokietijoje lygis yra tikrai aukštas. Tada prasidėjo mano karjeros augimas. Niekada savęs neišsikėliau, bet jaučiau, kad tapau alkana. Reikėjo suprasti, kad: „Kamila, nusiramink šiek tiek.“ Kuo daugiau norėjau, tuo labiau pradėjau stumti savo vidines problemas. Kai grįžau į Lietuvą, suvokiau, kad man reikia grįžti čia ir dirbti su savimi – analizavau, kodėl pykstu ant gyvenimo, kodėl mano šeima tokia ir pan. Iš savęs traukiau problemas ir su jomis kovojau.
– Kaip Londone žmonės pradėjo pastebėti, kad gerai šoki? Kad tave pakviestų vesti seminarų, turi turėti autoritetą.
– Visi daugmaž vieni kitus žino, o aš buvau nauja mergina. Atėjęs naujas žmogus iškart į save atkreipia dėmesį. Tuo metu mano stilius kažkiek išsiskyrė. Buvo labai daug konkurencijos, kiti išvis nepriėmė to, ką aš darau. Bet kažką žmonėse palikau.
Kažkuriuo metu mano šokių pasaulis pradėjo kilti. Laimėjom vieną didžiausių gatvės šokių renginių, buvom didžiojoje scenoje Paryžiuje. Tačiau tai nebuvo mano pagrindinis tikslas, kuris buvo suprasti save. Kuo daugiau dirbau su savimi, tuo labiau mano šokis pradėjo skleistis. Mano paskutiniai keli metai palaiminti kelionėmis, per pusę metų net du kartus mane kvietė į JAV, kas buvo mano vaikystės svajonė. Dažniausiai mane kviečia pravesti seminarų, ne tik šokio, bet ir mąstymo prasme, ir teisėjauti.
– Šokai „Free finga“, Karolinos Meschino muzikiniuose klipuose. Kaip ten atsidūrei?
– Mano pagrindiniai įrankiai – kontaktai ir nuoširdumas. Aš visose platformose save pateikiu nuoširdžiai. „Instagrame“ žmonės pamato ne tik, kaip aš šoku, bet kokia esu kaip asmenybė. Mane pakviečia, nuvažiuoju ir susipažįstu su daugiau žmonių, kurie nuveda dar kažkur. Jei dingtų visi socialiniai tinklai, žmonės vis tiek žinotų, kas aš esu. Todėl itin svarbu megzti kontaktus.
– Niujorke sukūrei projektą, kai visiškai neturėjai pinigų. Ėjai gatve ir mąstei apie praeivius – taip kilo geniali idėja, už kurią vėliau sumokėjo. Papasakok apie tai plačiau.
– Projektas vadinasi „More than a Woman“, kuriam įkvėpė socialiniai tinklai, kuriuose daug spaudimo, koks tu turi būti, kas populiaru, o kas ne. Beeidama galvojau, kiek daug nuostabių žmonių yra aplink, bet gal ne visi yra įvertinti. Nusprendžiau sustabdyti vieną žmogų ir pasakyti komplimentą, paprašiau nuotraukos, kad galėčiau ką nors gražaus parašyti ir įkelti į savo projektą.
Užėjau į padėvėtų drabužių parduotuvę, kur sutikau bičiuką su labai garbanotais plaukais ir vešliais antakiais. Sakau: „Man žiauriai patinka tavo plaukai, galiu tave nufotkint savo projektui, kurio dar nėra? Būsi pats pirmas.“ Jis buvo toks laimingas! Taip ir prasidėjo: žmogui pasakau komplimentą, nufotografuoju ir įkeliu į instagramą, aprašydama keliais sakiniais. Idėja buvo parodyti, kad aplink mus yra labai daug nuostabių žmonių, plius su mintimi, kad nustokime vieni kitiems klijuoti etiketes. Ir prisiminkim, kad turime lygiuotis ne tik į socialinius tinklus.
– Kaip viskas išsirutuliojo, kad gavai atlygį?
– Jis nebuvo didelis. Ką gaunu, viską investuoju į tolimesnę ateitį. Galvojau, kaip aš galėčiau į tą žmogiškumą įtraukti šokį. Šokėjai taip pat turi mini problemėlę – etikečių klijavimą: tu šoki tą stilių, tu esi balerūnas, hiphoperis, čia blogas šokėjas, o čia geras. O ką jau kalbėti apie visus kitus dalykus kaip rasizmas, seksizmas ir pan.
Norėjau šokti į pasaulį, bet supratau, kad reikia pradėti nuo ten, kur aš esu. Sugalvojau, kad kas mėnesį reikia daryti po renginį, skirtą vis kitam šokių stiliui, su skirtinga idėja ir įvairiose patalpose, o po devynių mėnesių surengti festivalį. Idėja – ne tik šokiai, bet ir pasirodymai, dirbtuvės, paskaitos apie žmogiškumą, sąmoningumą – gan platus dalykas.
Už kiekvieną renginį simboliškai prašau po penkis eurus, tai dažnai tas vienas renginys neatperka kito. Pajaučiau, kad vienas dalykas, kurį moku daryti gerai, – surinkti žmones kartu. Dabar nusprendžiau festivalį surengti kitais metais, bandysime sukurti mini dokumentinį filmą iš visų devynių mėnesių. Ėjau prašyti visuomenės ir valstybės pagalbos. Aš turiu motyvacijos, noro, idėjų, bet visgi tam reikia pinigų.
– Kaip tu išgyveni iš šokių, renginių organizavimo, treniruočių?
– Kai išvykau į JAV, nusprendžiau nebevesti šokių treniruočių. Kiekvienas dabar yra mokytojas. Nusprendžiau, kad dar noriu būti mokinė, bet žinau, kad moku žmonėms padėti save rasti ir augti. Nors atlyginimas visai geras, jei daug vedi treniruočių, bet vesiu jų mažiau. Visi renginiai užsienyje man pakankamai padeda išgyventi, nes sumos didesnės. Bet, žinoma, yra dienų, kai nelabai tų pinigų yra, nėra visiško stabilumo, tai pavalgau mažiau.
