„Druskininkų Šv. M. Marijos Škaplierinės bažnyčios laukia naujas kunigas – Vaidas Vaišvilas... Tikrai, jau esu pasiruošusi tapti Druskininkų davatka 2019. Kad tik siela atlaikytų... Pasirodo, šis kunigas vadinamas dar ir maištinguoju... O dešimt sveika Marija, nu kaip tos nuodėmės arti“, – taip juokaudamos nauju kunigu feisbuke džiaugėsi moterys.
„Galvojau, kad striptizo šokėjo reklamėlė. Celibat kaput“, – įrašą pakomentavo viena žinoma politikė, o vyrai stebėjosi: „Jėzus, moterys, kunigą įsižiūrėjot... Jums nėra nieko švento jau.“
Vietiniai gyventojai tikrai džiaugiasi naujuoju kunigu, tačiau ne visiems taip rūpi jo išvaizda. Žmonės net iš gretimų miestelių nori susipažinti su kunigu Vaidu ir išgirsti jo planus. „Dar nesusipažinau, bet sakė, kad pasiryžęs daug ką keisti. Druskininkų parapija merdėjo, mums reikia tokio žmogaus“, – sakė iš Dzūkijos kilusi mergina.
Kunigas V. Vaišvilas 15 metų dirbo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje, kuri iš mažos bažnytėlės tapo tarptautine, – šiandien čia traukia piligrimai iš viso pasaulio. Atidarius bažnyčią, jis buvo pirmasis kunigas, tad per tiek metų atliko itin didelį darbą. Jo iniciatyva būtent į šią bažnyčią perkeltas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, dėl kurio teko ištverti nemažai teismo procesų. Taip pat kunigas kompozitoriaus Algirdo Martinaičio paprašė sukurti keturių dalių oratoriją, kurios išleista kompaktinė plokštelė. Maža to, V. Vaišvilui kilo idėja visą parą bažnyčią laikyti atvirą, o mišias transliuoti tiesiogiai internetu. Taigi atlikta tikrai nemažai darbų ir viskas, anot jo, – Dievo garbei.
Kunigas Vaidas visai neseniai gavo paskyrimą į Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, tad nuo liepos jis ėmėsi darbų visiškai naujoje aplinkoje. Su kunigu susitikome Druskininkų centre, prie jo naujos darbo vietos.
– Kuo skiriasi gyvenimas čia ir sostinėje: kokie tie Druskininkai ir vietiniai žmonės?
– Druskininkų bendruomenės patirtis – labai įdomi. Dar tik savaitę čia dirbu, tad iš šios patirties galiu pasakyti, kad čia yra labai daug pravažiuojančių žmonių. Galima įvardinti, kad tai miestas-parkas. Vietiniai gyventojai – paprasti, labai atviri, nuoširdūs ir visai kitokie nei sostinėje. Vilniuje žmonės ištirpsta masėje. Nors Druskininkai – nedidelis miestas, tačiau savo kultūra ir stiliumi daug labiau pažengęs už kitus Lietuvos miestelius. Tai švarus kurortas, kurio bendra aplinka veikia vietinius, įpareigoja keisti savo elgesį, todėl čia gyvena labiau miesčioniški ir šviesūs žmonės, norintys kitaip gyventi nei likusi Lietuva. Nepasakyčiau, kad bendrauju su žmogumi iš užkampio. Galėtų visi Lietuvos miesteliai būti taip sutvarkyti ir išore, ir žmonėmis.
– Kaip jus priėmė druskininkiečiai?
– Buvo labai keista, bet mane priėmė labai atvirai ir nuoširdžiai. Iš pradžių važiuojant į Druskininkus, aplankydavo visokių minčių: „Ką aš ten veiksiu? Ar nebus man ten per ramu?“ Jei bus per ramu, nežinau, ką darysiu su savo temperamentu. Iš pradžių gavau paskyrimą į mažesnę parapiją, bet supratau, kad tai būtų mano, kaip asmens, pabaiga, todėl atsisakiau.
Kunigo vaidmuo tokiame miestelyje, uždaresnėje bendruomenėje, yra labai didelis. Tuo metu Vilniuje išėjai į gatvę ir tavęs nebėra, o čia esi klebonas, visi tave atpažįsta. Visi gyventojai yra tavo šeima, jiems esi jų kunigas. Nesvarbu, tie žmonės yra netikintys, mažiau tikintys ar rimtai praktikuojantys krikščionys, jie visi yra santykyje su kunigu.
– Gatvėje nedėvite kunigo atributikos – sutanos ir koloratės. Ar jus žmonės atpažįsta kaip kunigą, kaip jie bendrauja?
– Mano bendravimas su žmonėmis – paprastas, todėl man nepatinka, kai su manimi bendrauja oficialiai, nes tuomet nėra santykio. Nematau reikalo nuolat vilkėti kunigo rūbų. Nėra tokio įsakymo, kad nuo ryto iki vakaro reikia su jais būti. Juk ne rūbas kunigą daro kunigu. Gatvėje man nereikia žmonių žvilgsnių, man tai nepatinka. Pavyzdžiui, geriu kavą kavinėje ir 15 metrų atstumu man šaukia: „Garbė Jėzui Kristui!“, tada šaukiu atgal: „Per amžius!“ Kam man to reikia? Abejoju, ar žmonėms labai svarbu mano rūbai.
– Kodėl žmonės jus vadina maištaujančiu kunigu?
– Aš nesu maištaujantis, gal mano toks charakteris – esu spontaniškas, gal tai žmonėms atrodo kaip maištas. Tačiau neturiu prieš ką maištauti. Man nepatinka netiesa, nesvarbu, kur ji būtų, – bažnyčioje ar tarp žmonių. Todėl niekad nesiruošiu tylėti, jei žinau, kad tai netiesa. Gal kai kurie žmonės bažnyčią įsivaizduoja labai savotiškai, kaip 78-90 metų, bet bažnyčia tokia nebėra, o kiekvienas kunigas – kitoks žmogus. Kai žmones prisileidi per arti savęs, gal gali pasirodyti, kad esi visiškai kitoks, todėl ir atrodo, kad maištauju.
– Neslepiate, kad kartais mėgstate parūkyti. Ar kas nors yra jums priekaištavęs, kad kunigui nedera turėti žalingų įpročių, nes neva esate pavyzdys ir autoritetas kitiems?
– Ko pavyzdys? Aš turiu rodyti Kristų, o ne save. Rūkymas – nei gerai, nei blogai, kol žmogus netampa priklausomas. Man nepatinka žmonės, kurie pradeda aiškinti ir mokyti, visur kišti savo tiesą. Aš pats niekada žmonėms neaiškinu, jog negalima rūkyti, taip rengtis ir pan. Neturiu įpročio aiškinti kitiems, kaip jiems elgtis. Pagal bažnyčios moralinį mokymą alkoholio vartojimas ir rūkymas nėra nuodėmė tol, kol tuo nėra piktnaudžiaujama.
Kai nuvažiuojate į musulmoniškas šalis, kur galite išgerti vyno? Pas krikščionis. Alkoholis parduodamas specializuotose parduotuvėse, kuriose dirba vietiniai krikščionys. Pavyzdžiui, Jordanijoje krikščionis vadina likeriniais, nes jiems nedraudžiama gaminti alkoholį ir juo prekiauti. Nuvažiuosit į kurią kitą musulmonišką šalį, alkoholio įsigysite tik pas krikščionis. Kartais atrodo, kad Lietuvoje gyvename tarsi musulmoniškoje šalyje. Reikia mokėti vartoti alkoholį, jei žmogus jį vartoja. Tačiau ne kiekvienam reikia, aš, pavyzdžiui, neturiu jokio noro.
– Ar pastebite padidėjusį žmonių dėmesį dėl to, kaip atrodote, rengiatės ar kalbate?
– Nepastebiu ir to nesureikšminu. Man neįdomu, todėl mintyse nuo to bėgu. Bijau, kad tarp normalaus žmogaus ir puikybės – labai siaura riba, kaip ir su alkoholizmu – žmogus gali nepajausti, kad peržengė ribą, ir tu nebesi tu. Kad to nebūtų, reikia bėgti.
Yra žmonių, kurie man sakė dalykų apie mane, bet liguistų žmonių pasisakymų aš nesureikšminu. Tegul pirmiau į save pasižiūri. Kažkas sakė: „Meskite rūkyti, kunige“, bet čia ne jų reikalas. Aš suprantu, kad kažką man sakyti galėtų mano mama, sesuo, tėvas, artimiausi draugai. Ar gera, ar bloga darysi, vis tiek bus apšnekėta, tad kiekvieno nuomonės neklausau. Visiems juk neįtiksi.
– Ar jaučiate pokyčius savyje prieš 16 metų, kai tapote kunigu, ir dabar? Koks buvote anuomet?
– Prieš tampant ir jau tapus kunigu buvo visokių tų įpročių, nes kiekvienas žmogus jų visada turi. Žmogus nėra kompiuteris, jis gyvas. Tačiau visi žmonės keičiasi. Dabar esu brandus vyras, o prieš tai buvau pacanas. Buvau toks, kaip ir visi normalūs jaunuoliai, bet kiekvienas asmuo renkasi dalyką ir jo pasekmes. Kiekvienas iš mūsų praeina įvairiausių etapų.
– Vieni vaikystėje svajoja būti policininkais, gaisrininkais, kiti dainininkais ar šokėjais. Apie ką jūs svajojote?
– Turėjau įvairių svajonių. Kažkada norėjau būti vienuoliu, bet išėjo taip, kad įstojau į kunigų seminariją ir tapau kunigu. Nuo mažens žinojau savo kelią, todėl viskas įvyko labai natūraliai. Augau katalikiškoje aplinkoje, o mano vaikystė buvo labai paprasta, kaip ir visų sovietmečiu augusių vaikų. Esu dėkingas Dievui, kad turėjau dvi patirtis: griežtai praktikuojančių senelių ir mamos, kuriai to praktikavimo vaikystėje buvo per daug ir kuri tikėjimo nepraktikavo. Todėl aš matau dvi puses ir suprantu tuos žmones, kurie yra nepraktikuojantys, per daug nevaikšto į bažnyčią, ir tuos praktikuojančius, kurie kartais savo pamąstymais nueina į kraštutinumus.
Taigi augau tarp dviejų pasaulių. Pasirinkau šventąjį, nes jame mačiau prasmę – mylėjau Jėzų ir nuo vaikystės buvau santykyje su juo. Pradmenis visada duoda kas nors iš šeimos, bet svarbus ir santykis su Dievu – jis yra gyvas asmuo, jis nėra idėja, todėl Dievas taip pat veikė mano gyvenime. Netikintis žmogus ryte gali sakyti, kad jis yra netikintis, bet vakare jis savo netikėjimu gali abejoti, nes Dievas gali prabilti, paliesti tą žmogų ir prakalbinti.
– Ar kada nors kilo abejonių, kai jau pradėjote eiti kunigo keliu?
– Didesnių abejonių Dievu kilo kunigystėje, kai pradėjau kelti tokius klausimus: „Kodėl tu tyli? Ar tu esi ir kodėl iš tavęs dažniausiai yra tik tyla?“ Tokių klausimų buvo ne vaikystėje, ne paauglystėje ir ne seminarijoje, o iš jos išėjus, kai susidūriau su realiu pasauliu. Kunigas išgyvena įvairiausių dalykų, nes ateina į žmonių gyvenimus. Jokia profesija neleidžia taip prisiliesti prie žmogaus kaip kunigystė: kunigas klauso žmonių išpažinčių, pamato kiekvieno žmogaus trapumą, puikybę, kvailumą ir išmintį, grožį ir bjaurumą. Per vieną dieną jis pakrikštija, sutuokia, palaidoja, patepa ir išklauso mirštantįjį – visa tai labai skirtinga. Jei pamąstai, atsiveria toks pasaulis, apie kurį tu negali įsivaizduoti.
– Kiek jaunuolių renkasi kunigų seminariją? Kokių išbandymų jie turi pereiti, kad suprastų, kad tai – jų kelias?
– Kai stojau į kunigų seminariją, mūsų buvo 12 , o kunigais tapome keturi. Kiti suprato, kad čia ne jų kelias. Jei žmogus stoja į kunigų seminariją, dar nereiškia, kad bus kunigu. Laikas kunigų seminarijoje – laikas ištirti save, pamatyti, ar turi pašaukimą, ar ne.
Nereikia jokių išbandymų, supratimo, kad šitas kelias – ne tau. Kunigystė yra pašaukimas. Tai nėra profesija, tai – gyvenimo būdas. Jėzus sako: „Sek paskui mane“, ir tu viską palikęs seki. Tai yra gyvo Dievo veikimo ženklas. Žmonėms, kurie neturi dvasinės patirties, atrodo, kad einant prie Dievo, turi nutikti kažkas baisaus. Gyventi su Dievu – džiaugsmas. Be Dievo pilnatvės nėra.
– Žmonės kartais kalba, kad vyrai renkasi kunigystę dėl pinigų, neva tai geras pragyvenimo šaltinis. Kaip yra iš tikrųjų?
– Sako tie, kurie nežino realybės. Jeigu jie ateitų ir pabandytų parinkti aukas, jiems būtų daug fainiau pasėdėti savo valandas prie kompo, gauti atlyginimą, garantuotas įmokas ir ramiausiai gyventi. Kaip sakoma: „Visur yra gerai ten, kur mūsų nėra“ arba „Kaimynui ir sriuba skaniau atrodo.“
– Ar galima oriai pragyventi iš kunigystės?
– Ne visose vietose. Yra daugybė parapijų, kurioms padeda vyskupija. Mes dalinamės aukomis, kad padėtume kitiems kunigams gyventi ten, kur pragyventi neįmanoma. Žmonės paprasčiausiai neįstengia išlaikyti kunigo, o ką jau kalbėti apie bažnyčią. Nereikia pamiršti, kad kunigas nėra vienuolis. Kai kurie įsivaizduoja, kad kunigas turi gyventi kaip vienuolis. Jis neduoda neturto įžadų. Jei miršta visa kunigo šeima, jis neprivalo išdalinti savo palikimo. Nesame davę tokių įžadų, nes esame pasaulietiški kunigai.
– Šiandien yra sekmadienis, o Dievo įsakymas sako, kad jį reikia švęsti, vadinasi – nedirbti. Tačiau kunigai šiandien dirba, nes tai labiausiai užimta diena savaitėje. Ką jūs veikiate?
– Tai yra šventa altoriaus tarnystė Dievui, nes, jei laikytumės įsakymo, tada ir Velykų nešvęstume. Visą dieną būnu užimtas, vėliau tik paskaitau ir einu miegoti. Kai krausčiausi į Druskininkus ir tvarkiausi, tai per dieną tik po 4–5 val. miegojau. Be visų procesijų dar yra bendruomenė – reikia burti žmones.
– O kaip jūs ilsitės, ką veikiate laisvalaikiu?
– Mėgstu vienas keliauti, tuomet jaučiuosi laisvas ir niekas man netrukdo mąstyti. Vairuojant automobilį, ateina įvairiausių minčių. Pamokslas man gimsta būtent automobilyje. Galiu vienas sėdėti, gerti kavą ir rūkyti cigaretę, bet tą laiką išnaudoju ne žiūrėdamas į praeinančius, bet galvodamas ir kurdamas.
– Paprastai darbuotojams atostogas numato Darbo kodeksas. Kas jums skiria atostogas ir kur keliaujate?
– Pagal Katalikų bažnyčios teisę, kiekvienas kunigas privalo turėti mėnesį atostogų. Gavus vyskupo leidimą, galima mėnesiui išvažiuoti kur tik nori. Labai toli dar nebuvau išvykęs, bet beveik visą Europą aplankiau. Su automobiliu važiavau iki Romos, pakeliui lankiau kitas šalis. Į Balkanus taip pat važiavau su automobiliu. Pasienyje su Ukraina pasieniečiai juokėsi, kad normalūs žmonės skrenda lėktuvu, o ne važiuoja mašina. O savo temperamentu labiausiai patiko Ispanija.
– Dar ir sportuojate. Kaip randate laiko?
– Vakarais einu į sporto salę, kur praleidžiu valandą. Sportuodamas mintimis esu laisvas nuo visko ir žvaliau jaučiuosi. Sportas į gyvenimą atneša disciplinos: reikia prižiūrėti mitybą ir savo dieną, nevartoti alkoholio, nes tai nesuderinama su sportu.
– O kaip rūkymas suderinamas su sportu?
– Man patinka. Tai yra išimtis. Kol kas. Gal po savaitės pasakysiu, kad nenoriu rūkyti ir nerūkysiu. Rūkymas man yra mąstymo būdas. Paklauskite rūkančių, jie niekada nerūko šiaip sau. Rūkydami jie mąsto. Manau, kad didžioji rūkalių dalis – mąstytojai.
– Ateina nauja kunigų karta, tad ar pastebite, kad viskas po truputį keičiasi?
– Pastebiu, kad ateina kunigų karta, kuri nėra atitrūkusi nuo pasaulio, jie jaučia pasaulį tokį, koks jis yra. Jie žino, kad savo misiją turi atlikti šiame pasaulyje. Džiugu, kad žmogus neužsidaro savo saugiame pasaulyje. Vienas kunigas gali viską jausti, matyti ir turėti daug nuostabių įkvėpimų, o kitas per savo siaurą langelį matys visą pasaulį ir pyks ant visų žmonių, kad jie už to langelio mato kitaip nei jis.
– Kaip sekasi sudominti jaunimą Dievu?
Druskininkuose pastebėjau tokį dalyką. Sako, kad čia nėra jaunimo. Druskininkuose yra labai daug jaunų žmonių, bet turime savęs klausti, kodėl to jaunimo nėra su mumis. Ar jam nemalonu, ar kažkas kito? Nenorėdami jų išgirsti pastatome juos į tokią situaciją, kad jie negali ateiti, nes nėra tokios galimybės. Šeštadienį 4 val. nakties jaunimas tik ruošiasi eiti miegoti. Tai nenorėk, kad šis jaunimas ateitų į mišias 9 val. ryte. Miesto svečiai 12 val. priduoda viešbučio kambarius, tai – jų išvykimo metas. Kaip jiems patekti į vidurdienio mišias, jei jie šeštadienį neblogai šventė? Jau greitai savaitgaliais turėsime vakarines pamaldas, taip orientuosimės į jaunesnę publiką.
– O gal jaunus žmones sudomina kunigas, kuris tas mišias veda?
– Aš turiu nešti Kristų, o ne save. Kiekvienas kunigas liudija ne save, o Kristų. Kunigystė nėra šoumenas, kuris atėjo, pasakė ir visi liko sužavėti. Bažnyčioje arba neši Jėzų, arba duodi save. Jei duodi save, tai po kurio laiko pasimato, kad Dievo jau nebėra, esi tik tu. Ši riba – labai siaura.
– Labai įdomu, kaip kunigas moka prieiti prie žmogaus ir išklausyti visą jo skausmą ar blogus darbus, paguosti ir patarti?
– Tai yra Dievo malonė. Išpažintį išklausai ir jos nėra, nieko neprisimeni, nes kartu veikia Dievas. Kartais spontaniškai gali pasakyti ką nors visai ne iš savęs. Pajaučiu, kad tai atėjo ne iš manęs, nes pats taip net nesugalvočiau. Tai yra Šventosios dvasios veikimas, nes Dievas yra gyvas.
Visą dieną tenka laidoti, važiuoti į kapines: vieną karstą, antrą, trečią, o ketvirtą kartą visą šeimą palydi į krematoriumą atsisveikinti, nes jie bijo vieni važiuoti. Pamenu, kai laidojau kūdikius. Pažinojau vieną šeimą. Gimė vienas vaikutis ir mirė. Man skambina vyras ir sako: žmona gimdė ir mūsų vaikas mirė. Ką jiems sakyti? Pats viduje esi su ašaromis. Trise atvažiuojame į kapines, tėvas paima baltą karstelį, eini iki tos duobės ir suki galvą: „Dieve, kaip man juos paguosti? Ką jiems sakyti?“, nes man pačiam kaip žmogui yra skaudu. Ta pati šeima po metų vėl susilaukia vaikelio, kuris ir vėl miršta. Aš su jais vėl kapinėse, o tėvas vėl neša antrą baltą karstelį. Tada norisi pačiam sulįsti į žemę, nebėra tiesiog žodžių. Tu esi jų skausme, kartais jų džiaugsme – šventėse. Tokių atvejų yra labai daug ir jie visi skirtingi.
– Kaip to skausmo neimti į save?
– Imu, negaliu neimti. Depresija dar nesu sirgęs. Žiūriu tikėjimo akimis ir kartais pasiginčiju su Dievu dėl vieno ar kito dalyko. Tada eini kaip vėjas arba nuo visko pabėgi. O tave Dievas atgal grąžina ir sako: „Turi stovėti.“ Vienų žmonių negaliu palikti. Jų skausmas tampa mano skausmu. Laidotuvių mišios: matau mirusiojo šeimą, giminę – jiems tai pirmos laidotuvės, bet man jau nebe. Iš savęs galiu pasakyti, kad niekada nebūna vienodai – kartu su jais išgyvenu tą dalyką ir esu jų laidotuvėse. Yra galimybė ir nebūti tame įvykyje, bet ar sąžinė tai leis?
Gal aš esu per daug jautrus, kaip ne kartą esu sakęs savo draugams, kad didžiausia mano problema, kad gal aš ir atrodau kaip kunigas marozas, bet iš tiesų per jautriai viską priimu. Šie dalykai – skausmas – mane patį keičia. Stovi kapinėse, jie sako kalbas ir tuoj leis karstą. Žinai – vakar laidojai, šiandien turi jau antras laidotuves, tad negirdi jų kalbų, bet galvoji apie gyvenimą. Matai susenusius žmones, kurių gyvenimas taip pat greitai baigsis. O kai kurie įsivaizduoja, kad gyvens 300 metų. Žmogus šiandien turėtų džiaugtis tuo gyvenimu, o jis senas ir piktas eina prie visų ir kabinasi, nes visi jam visi blogi. Ko tu pyksti? Gyvenk, čia yra tavo paskutiniai metai, džiaukis, nes tu gali aplink save daug žmonių padaryti laimingais, jei pajaustum savo trapumą.
– Kasdien klausotės kitų nuodėmių, problemų ir skausmo. O kas išklauso jus, ar jūsų problemos kam nors rūpi?
– Aišku, kad nerūpi. Nesu kvailas ir visas savo problemas išsprendžiu. Kita vertus, gal jų daug ir neturiu. Kai žmonės manęs klausia, kaip aš gyvenu, dažniausiai atsakau, kad gerai arba puikiai, o iš tikrųjų visaip būna. Aš turiu tiek daug darbo, kad neturiu laiko galvoti apie savo problemas. Jei sėdėčiau be darbo, tų problemų daugiau atsirastų. Man liūdna nebūna. Liūdna gali būti gulint paplūdimy, o bažnyčioje turi dirbti. Be to, galima su pačiais kunigais spręsti problemas, turime savo bendruomenę. Žinoma, turiu ir draugų, nesu stulpas kryžkelėje, esu žmogus, todėl natūraliai ieškau santykio su žmonėmis.
– Pakalbėkime apie Druskininkus ir jūsų naują darbo vietą. Kokie pagrindiniai darbai čia laukia?
– Kai tik atvažiavau, jau antrą dieną supratau, kad čia yra labai daug darbo, į kurią pusę tik nepasisuksi: su žmonėmis, grupėmis, jaunimu, bažnyčia, parapijos namais. Visų sričių negalima apleisti. Kiekvienas kunigas – kitoks, todėl savo misiją ir darbą mato skirtingai. Vienam užtenka ramybės: paaukojo mišias, palaidojo, pakrikštijo ir yra ramybėje, o kitas žmogus gali turėti temperamentą, netverdamas savo kailyje, todėl jis nori veikti: čia netvarkinga, čia blogai, ne taip, kaip turėtų būti, ir tie dalykai neduoda ramybės, kol jų nesutvarko.
Jau truputį apsivalėme bažnyčią, dar laukia parapijos namų apvalymas. Tai turėtų būti vieta, kur žmonės galėtų susirinkti, nes Druskininkuose – labai daug senjorų, kurie taip pat ten rastų savo erdvę, galėtų ateiti ir nemokamai išgerti kavos, paskaityti ir pabendrauti ar tiesiog pabūti, nes ne kiekvienas pagyvenęs žmogus sau gali leisti nueiti į kavinę, o parapija – jų namai. Be to, turime vieninteles Lietuvoje šv. Valentino – įsimylėjusiųjų globėjo – relikvijas. Jas reikia sutvarkyti ir tinkamai išstatyti pagerbimui. Čia labai daug atvažiuoja šeimų ir sužadėtinių.
– O ką čia reikėtų keisti iš pagrindų?
– Reikėtų susitvarkyti bažnyčią: perdažyti purvinas sienas, pakeisti lūžtančias grindis į šildančias, kad žmonėms būtų patogu dalyvauti pamaldose. Nuo rudens koplyčioje planuojame visą dieną daryti Švenčiausiojo Sakramento adoraciją – maldą tyloje visą dieną. Jau turime atidarytą bažnyčią iki 20 val., nes bažnyčia pirmiausia yra maldos vieta, kur žmogus gali bet kada į ją užeiti, būti ir melstis.
– Vilniuje jūsų iniciatyva bažnyčia veikė visą parą. Čia taip pat sieksite tai įgyvendinti?
– Tai nėra šventovė, tai parapijinė bažnyčia. O koks tikslas laikyti visą parą? Ten buvo saugomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuris žinomas visame pasaulyje. Mažą šventovę reikėjo padaryti tarptautinę ir atvirą, kad žmonės žinotų, kad originalus gailestingojo Jėzaus paveikslas yra saugomas Vilniuje, kad sostinė yra gailestingumo miestas. Druskininkai nėra gailestingumo šventovė, neturi išvystyto kulto.
– Tačiau viename interviu akcentavote, kad idėja laikyti bažnyčią atidarytą visą parą yra dėl žmonių, kad šie turėtų kur prisiglausti sunkią akimirką, pavyzdžiui, jei ketina nusižudyti. Manote, kad Druskininkuose tokių žmonių – mažiau?
– Laikyti atidarytą bažnyčią visą parą reikėtų didesniame miestelyje, nes žmonės turi įsipareigoti ir ateiti būti maldoje, padėti kitiems. Druskininkai – labai ramus miestelis, vakarais gatvėmis čia niekas nevaikšto.
Mintis atidaryti bažnyčią visą parą Vilniuje kilo viduje išgyvenus skausmą dėl kitų žmonių: „Kodėl jie žudosi?“ Vilniuje 19–20 val. visos bažnyčios – uždarytos. Jei žmogui blogai, kur jam eiti? Galvoju: jei žmogus būtų ėjęs pro šalį ir radęs atidarytą bažnyčią ar bent žinotų, kad ten yra žmonių, kurie galėtų jam padėti, ar jis pats vienas galėtų pabūti maldoje, gal taip ir nebūtų įvykę. Todėl Vilniuje buvo pasakyta atidaryti bažnyčią, veikiančią visą parą, pirmiausia pačiam išgyvenant mintį „Kodėl žmonės žudosi?“
Prisimenu vieną nutikimą, kai viena moteris ėjo žudytis. Aš įrėminau Gailestingojo Jėzaus paveikslą su užrašu „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Atėjusi moteris man pasakojo savo istoriją, kaip ji išgyveno depresiją, kaip jai namuose buvo sunku, todėl nusprendė nusižudyti. Praėjusi Mindaugo tiltą ir senamiestį, ji užėjo į Gailestingumo šventovę ir iš kunigo gavo paveiksliuką su šiuo užrašu. Ji gyva iki šiol. Naktimis esu prisižiūrėjęs ne vieną tokį atvejį.
– Į bažnyčią naktį juk gali užsukti ir benamiai ar neblaivūs asmenys – priimdavote ir tokius?
– Dar nėra buvę, kad bažnyčia naktį likdavo be žmonių. Užsuka įvairiausių asmenų. Benamius kreipdavome į nakvynės namus. Prie vienuolyno yra nakvynės namai, kur jie gauna maistą, rūbus, lovą. Jie ten turėtų eiti miegoti, o ne vaikščioti gatvėje. Priklausomai nuo atėjusio žmogaus, kiekviena situacija sprendžiama atskirai. Vieni benamiai – vargšai, kuriems reikia pagalbos, kiti – plėšikai ir chamai. Jis atsisės bažnyčioje, bet iš jo akių matau, kad jis atėjo vogti. Kunigas viską kiaurai mato. Vargšais mes turime rūpintis ir jiems padėti, bet nei vienas neturi nusiristi iki to, kad kas norės, tave išnaudos ir sės ant kaklo. Tai nėra teisinga ir anoks čia rūpinimasis vargšais. Bažnyčia nėra traukinių stotis. Žmonės, kurie ateina į bažnyčią, turi būti ramūs dėl savo saugumo ir atitinkamos aplinkos bažnyčiai. Tai ne landynė, kur įeini ir negali išsėdėti dėl įvairiausių kvapų ir šiukšlių. Jei leistum bažnyčioje daryti ką tik nori, esi visiškai neatsakingas žmonėms.
– Jei ši idėja pasiteisino, kodėl kitos bažnyčios Lietuvoje neseka jūsų pavyzdžiu?
– Iš pradžių visoje Lietuvoje tai buvo vienintelė bažnyčia, dabar vienintelė Vilniuje. Kiti miestai turi koplytėles, atidarytas visą parą. Tai nelengva užduotis. Žmones reikia įdarbinti per „Sodrą“, reikia lėšų ir žmonių. Vilnius, kaip ir Kaunas, – didelis miestas, kuriame yra daug sąmoningai tikinčių krikščionių, kurie nepaliks vienos tuščios bažnyčios per naktį, jie keisis ir vis tiek kas nors ateis. Čia nėra tokio poreikio, žmonės taip nuvargtų.
– Mišių nepertraukiamos transliacijos internetu – dar viena jūsų iniciatyva. Koks jos tikslas?
– Platinti gailestingumo kultą. Iš Šventovės Švenčiausiojo Sakramento adoracija buvo transliuojama visą parą. Mano pastangomis buvo vykdomos ir tarptautinės transliacijos. Viena rimčiausių katalikiškų televizijų pasaulyje iš Gailestingumo šventovės transliavo mišias anglų kalba. Transliacija siekia visas angliakalbes ir ispanakalbes šalis, tad, galima sakyti, ši televizija – matoma visame pasaulyje. O mums tai nieko nekainavo ir jau tęsiasi šešerius metus.
– Kaip pas jus kyla tiek naujų idėjų?
– Man patinka būti vienam, todėl man spontaniškai ateina mintys ir idėjos, ką reikia padaryti. Tik, jei turėtume normalų finansavimą ir galėtume žinoti, kad lėšos nėra kliūtis, būtų galima sukurti nerealių dalykų. Jei tiki Dievu ir juo pasitiki, jis atsiųs žmonių vienam ar kitam reikalui, kuris duos pinigų ir apmokės. Tikintis žmogus supranta, kai jei yra teisingas ir reikalingas dalykas, pavedi Dievui ir viskas bus gerai.
