Apie savo pasirinkimą dalį savo gyvenimo paaukoti kitiems ir kaip viską suspėti ji pasakojo renginio „Ką darai, daryk gerai“ metu ir Žinių radijo laidoje „Ką žmonės dirba“ su Rasa Janina Jusonyte.
Gintarė pradėjo renginį, papasakodama apie savo gyvenimą skaičiais. Per 7 mėnesius ji: dirbo ir studijavo pilnu etatu, turėjo tris savanoriavimo vietas, 21 kartą lankėsi mokyklose, kur kalbėjo su mergaitėmis mažiausiai po dvi valandas, sukūrė tris video, šešis kartus kalbėjo ant scenos, parašė arba davė 5 straipsniams interviu, nuėjo į 26 spektaklius ir filmus, aplankė 10 šalių: Ameriką, Islandiją, Lenkiją, Ukrainą, Angliją, Suomiją, Jordaniją, Slovakiją, Italiją, Daniją, o Lietuvoje 47 kartus važiavo tarpmiestiniais autobusais ir traukiniais.
„Kai pati susirašiau šiuos skaičius ir supratau, kad tai septyni mėnesiai, man kilo klausimas: „O, gal čia visai ir įspūdingai?“ Įspūdingai gali dar atrodyti ir „Instagrame“, ne tik pasižiūrėjus į skaičius. Tuomet kai parke matau tiesiog vaikštančius žmones, susikibusius už rankų, man kyla klausimas: „Kaip jūs galit sau tai leisti? Jūs neturit nieko padaryti?“ – stebisi Gintarė.
Nepatinka toks gyvenimas
Tuomet ji pasidalijo savo dienoraščio įrašais. Pernai spalio 21 dieną ji rašė: „Jaučiuosi, kad nieko neturiu. NETURIU, KĄ DUOTI. Sunkus metas.“
Spalio 23 dienos įrašas: „Karts nuo karto nuo nuovargio skauda galvą. Esu pavargus, net tušinuko negaliu laikyti rankose.“
Vasario 21 diena: „Šiandien pačiam ryte priėjau išvados, kad toks gyvenimas man nepatinka. Panašu, kad link šios išvados ėjau nuo rugsėjo galo.“
„Man buvo labai sunku pripažinti, kad šitoks gyvenimas man nepatinka. Visų pirma, nes aš pati jį pasirinkau savo sprendimais. Visų antra, faina, kai žmonės manęs klausia: „Ir kaip tu viską spėji?“ Tam tikra prasme, net jei iš tikrųjų ir nespėju, tai glosto“, – atvirai sako Gintarė. – Mane tėvai išmokė vaikščioti. Tiksliai nežinau, kas mane išmokė bėgti, ir kas bei kada man pasakė, kad aš privalau kurti pridėtinę vertę ir privalau daryti daryti daryti... bet tai nutiko.
Kažkurią savo gyvenimo akimirką susidūriau su faktu, tad galiu papasakoti apie šitą gyvenimą, bet jis nėra mano. Aš negalėjau jo išgyventi pilnai, nes nuolat galvojau apie tai, kad, pavyzdžiui, šiandien reikia nutranzuoti ten, tada išsitrauksiu kompą, atsakysiu į klausimus, o tuomet reikės išsiųsti namų darbą. Galiausiai, kai grįšim pirmadienį, bus labai daug darbo biure ir pan. Tai atima iš manęs, ką turiu, ir tuomet nebeturiu to gyvenimo, apie kurį pasakojau skaičiais.“
Kaip tikina Gintarė, gražiausias dalykas jos gyvenime – susitikimai su žmonėmis: „Esu tikinti ir absoliučiai tikiu, kad šitas gyvenimas man yra padovanotas Dievo. Jei jis man yra padovanotas, man tuomet kyla klausimas, ar turiu teisę jį pasilikti tik sau. Kai aš atsigulu viena į lovą ir galvoju: „Tai taip ir prabėgs gyvenimas tik sau? Taip niekam... Manęs daug: močiutė mane gali pamatyti žurnale, mane daug kur galima sutikti, bet aš – niekam. Ir tai liūdina – supranti, kad esi žmogus be krypties.“
Bandė pasislėpti už vestuvinio žiedo
Mergina papasakojo apie akimirkas, kada jai pavyko mylėti ir rasti savo kryptį. Gintarė jau kurį laiką savanoriauja įkalinimo įstaigose ir neseniai lankėsi pas kalinius, kurie sėdės iki gyvos galvos. Ji dar ir dabar prisimena savo pirmą pasimatymą su kaliniais: „Buvo labai baisu pasakyti savo tėvams, nes maniau, jog jie tikrai sakys, kad ten negaliu eiti. Mes kuriame stereotipus, kad tie žmonės – baisūs, blogi ir pavojingi.“
Tąkart ji sugalvojo savotišką apsisaugojimo būdą: kadangi mergina nešioja daug žiedų, vieną, kuris buvo panašiausias į vestuvinį, užsimovė ant „teisingo“ piršto: „Į susitikimą ateidavo gal 60 žmonių. Esi viduje grotų ir matai, kaip ateina banda tvirtų vyrų. Pagalvojau, kad gal ir gerai, kad šitą žiedą užsidėjau, nes taip jie matys ženklą, kad turiu vyrą ar sužadėtinį, tad nekils pagundų daryti man ką nors blogo.“
Vėliau visi pasiskirstė į grupeles ir pradėjo kalbėtis. Per pirmas 15 minučių man pasidarė gėda. Užkišau už nugaros rankas ir žiedą padėjau į vietą. Nes jei stovi už nuoširdumo, tai taip ir daryk, nes tie vyrai kalba, ką galvoja“, – pabrėžia Gintarė.
Tapo vieno kalinio krikštamote
„Galima kam nors papasakoti, kad buvai spektaklyje, bet kur kas įdomiau papasakoti, kad valgei tortą su kaliniais ir kad tai darei todėl, kad tapai vieno iš jų krikšto mama. Eidama pas kalinius suprantu, kad iš jų išmokstu žymiai daugiau nei skaitydama knygas. Jie man duoda daug daugiau, nei aš gaunu mėnesio gale, dirbdama pilnu etatu“, – pripažįsta savanorė.
Kaip pasakoja Gintarė, vienoje įkalinimo įstaigoje vyko kalinių krikštynos. Esą kaliniai dažniausiai vilki treningus, o šia proga savanoriai jiems atnešė baltus marškinius. „Kai kurie neturėjo džinsų, tai buvo su treninginėmis kelnėmis ir marškiniais. Mišių metu kunigas juos pakrikštijo, tai buvo viltingai graudinanti akimirka, net ir tardymo izoliatoriaus darbuotojai buvo giliai paliesti, o vyrai susigraudino. Kadangi jie negali su savimi turėti žvakių, jas pasižymėjo ir atidavė darbuotojai, nes jie tas žvakutes nori išsaugoti visam gyvenimui.“
Vėliau visi kartu valgė tortą, kurio jau ilgą laiką kaliniai nebuvo ragavę, o paskutiniu gabaliuku esą noriai dalinosi su savanoriais. Gintarė iki šiol palaiko ryšį su savo krikštasūniu: Kalėdų proga pirko dovanų ir siuntė paštu. „Izoliatoriuje žmonės ilgai neužsibūna, kažkurį laiką laukia nuosprendžio ir vėliau juos išsiunčia į kitas įkalinimo įstaigas, į kurias aš gal ir negaliu įeiti. Tačiau galiu gauti informacijos, kurioje vietoje yra tas žmogus, ir jam išsiųsti laišką ar dovaną“, – aiškina mergina.
Kalėjime jaučiasi labai laukiama
Anot Gintarės, daugumai gali atrodyti, kad kaliniai yra užslėpę savo jausmus, neturi meilės poreikių, mat jie padarė žiaurių dalykų, neva „Jei turi jausmų, tai kaip tu galėjai sau leisti juos padaryti?“ Tačiau savanorė tikina, kad kaliniai be galo džiaugiasi tais, kurie ateina jų aplankyti. „Yra labai mažai vietų, kur aš jausčiausi tokia laukiama, kaip kalėjime. Todėl aš ir noriu eiti pas tuos, pas kuriuos niekas neina“, – pripažįsta ji.
Viena „Carito“ darbuotoja, kuri organizuoja šiuos apsilankymus, kartą Gintarei pasakė: „Šios durys, pro kurias mes ateiname, yra durys, pro kurias jie vėliau išeina. Ir jei pro jas niekas neatėjo, kaliniai, tikėtina, kad išeis dar labiau nusiteikę daryti negerų dalykų.“
„Suprantu, kad apsilankę mes nepakeisime jų gyvenimo. Tikėtina, kad tai yra jų gyvenimo kontekstas, ir išėję jie nelabai žino, kur eiti. Bet mes tikime, kad prieš kam nors trenkdami jie bent jau pagalvos: „Čia reikia dabar taip daryti ar ne? Bet žinai, pas mane buvo atėjus ta mergaitė ar vaikinas“, – įsitikinusi savanorė ir priduria, kad kiekvienas apsilankymas kaliniams taip pat kelia nuostabą, mat jie nesugeba pakelti tos meilės, kurios esą niekada negavo.
Gintarė taip pat prisimena situaciją, kai sėdėdama rate, vienas vyras nuolat pertraukdavo kalbančiuosius. Tuomet vienas iš sėdinčiųjų nesusilaikęs ant jo pradėjo šaukti: „A girdi? Tu galvoji šitie žmonės neturi darbų, mokslų ir neturi ką veikti? Jie atėjo pas tave, tai tu sėdi, tyli ir klausai, ką tau jie nori pasakyti!” Tą akimirką ji suprato, kad šis vyras tikrai juos myli ir jam itin svarbu, kad kas nors ateitų jo aplankyti.
„Aš nužudžiau žmogų“
Visgi kalėjime pasitaiko ir ne itin malonių situacijų. Gintarė, pirmą kartą ateidama pas kalinius, prisistatė: „Sveiki, mes kiekvieną savaitę matysimės. Man visiškai nesvarbu, ką padarėte gyvenime, aš noriu į jus žiūrėti tokius, kokie esate šiandien.“
„Žmonės – vyras, mama, bendradarbiai – mūsų meilę tikrina kiekvieną dieną. Mes privalome turėti pakankamai jėgų tą testą išlaikyti. Ėjau pas kalinius su mintimi, kad juos mylėsiu. Buvo tokia įdomi situacija, kai ratelyje sėdėjome prie žmogaus ir jis tikrino mūsų meilę. Šalia manęs sėdėjęs vyrukas visiškai ne į temą pareiškė: „Kadangi savo gyvenime nužudžiau žmogų“, ir stebėjo, ar vis dar ateisiu kitą kartą, ar ne“, – prisimena Gintarė.
Anot merginos, šios patirtys kalėjime, visų pirma, moko kelti klausimą sau: „O kiek žmonių aš nužudžiau?“ „Vienas Dievo įsakymas „Nežudyk“ nėra toks tiesmukas ir nereiškia „Nepapjauk“ ar „Nepadurk“. Tai reiškia –nežudyk kitų idėjų, svajonių, meilės, gerumo. Tam tikra prasme aš irgi esu kalinė, tik savo nuovargio, kuris man dažnai visai nepadeda kitų mylėti“, – kalba Gintarė.
Svarbiausia jaustis reikalingu
Dar viena Gintarės savanorystė susijusi su mirštančiais žmonėmis, mat ji lanko žmones, kurie guli komoje ar serga vėžiu. Paskutinė jos patirtis buvo 8-erių metų berniukas. „Taip, tu gali atsisėsti prieš jį ir kelti klausimus, kodėl jam. Tu esi nuolat užimtas ir jautiesi gerai, o vėliau ateini į kažkieno namus, o žmogus tiesiog guli lovoje komos būsenoje. Aš jam skaitau eilėraštį, pasakoju apie savo Amerikos kelionę. Tada suprantu: šis žmogus irgi turi gyvenimą, kuris nėra niekuo prastesnis už mano, ir tai mane išlaisvina nuo noro bėgti. Aš negalėčiau pasakyti, kad jis yra mažiau vertingas už mane. Kitas dalykas, suprantu, kad kartais prasmingiau ne uždirbti dar 200 euriukų, bet gal paskaityti eilėraštį žmogui, kuris gali būti, kad tavęs ir negirdi.“
Vizitus pas ligonius organizuoja hospisas, o Gintarė Kaune lanko ligonius jų namuose.
„Atsimenu, kai paskambinau į hospisą ir savanorių koordinatorė manęs paklausė: „O jeigu reikės kam nors keisti sauskelnes, ar gali?“ Tada mintyse pradėjo suktis: „Aš tai tam nesiruošiau, mano mintis buvo su jais pabūti ir tiek.“ Kelias sekundes patylėjau ir uždaviau sau klausimą, kodėl aš noriu tai daryti: kad eilinį kartą būčiau faina ar dėl to, jog kažkam reikia, kad aš tai daryčiau. Pastarasis buvo mano atsakymas ir pasakiau, kad aš galiu“, – prisiminimais dalinasi savanorė.
Iš pradžių savanorė per daug nesureikšmindavo vizitų pas mirštančius žmones. Kartą jos viena draugė pasakė nesuprantanti, kaip Gintarė gali visa tai pakelti, mat ši negalėtų taip artintis prie mirties. „Ryte aš prabundu, turėdama viltį, kad man, tikėtina, dar liko daug laiko. Tie žmonės kiekvieną rytą prabunda, nebeturėdami vilties, žinodami, kad liko keli mėnesiai arba daugiausia metai. Ir jie dažnai nieko nebegali padaryti, nes guli lovoje.“
„Viena moteris serga kaulų vėžiu, todėl jai leisdavo pačius stipriausius vaistus nuo skausmo, nes ji tiesiog nieko negalėjo padaryti. Jai skaudėjo, viską laužė. Kai hospisas pradėjo pas ją lankytis, po metų ji nebegeria net „Ibupromo“ ir tik todėl, kad ji pasijuto reikalinga. Ir tada aš supratau, kad viskas, ko man reikia, yra ne visi užsiėmimai, bet būti kam nors reikalinga. Mano visas bėgimas yra šauksmas: „Aš noriu būti kažkam reikalinga“, – pabrėžia Gintarė.
Ji prisimena didžiausią sukrėtimą, kai tik pradėjo savanoriauti hospise: „Susitikau su savanorių koordinatore, kuri man papasakojo, kad 20-metis vaikinas guli komoje. Žinau, kad už kelių valandų universitete laikysiu egzaminą, o manęs čia dabar laukia tokia didžiulė patirtis. Tai buvo mano amžiaus vaikinas, kuris nieko negali daryti, o aš pas jį atbėgau ir tuoj pat ruošiausi bėgti į universitetą, vėliau ir į darbą. Žiūrėdama į jį suvokiau, kad tai irgi yra gyvenimas. Leidžiu muziką, glostau jam ranką, pasakoju apie savo keliones, juokauju. Labai keistas jausmas, nes jis nereaguoja, o aš stengiuosi bendrauti tarsi būtume draugai. Bandau tai išlaikyti, nes jis irgi gyvena, tik kitoje būsenoje.“
