Birželio pradžioje DELFI kartu su kitais žurnalistais iš įvairių Rytų ir Centrinės Europos šalių lankėsi Kinijoje. Čia turėjome išskirtinę galimybę apsilankyti Pekino tarptautinių studijų universitete, kuriame, be kitų 25 pasaulio kalbų, kinai mokosi lietuvių kalbos.
„Šiuo metu Kinijoje vien angliškai kalbėti nebeužtenka, todėl pasirenkamos ne tik prancūzų, ispanų ar vokiečių, bet ir lietuvių, latvių ar net albanų kalbos. Vertėjo arba mokytojo darbas čia laikomas prestižiniu. Kartais čia jaučiuosi stabu“, – šypsosi Kinijoje dėstytoju dirbantis lietuvis Mantas Dumbrauskas.
Lietuvių kalbos studijos Pekine ir Šidziažuango mieste atsirado prieš 2-3 metus, nes tam buvo skirta pinigų iš Kinijos bei Vidurio ir Rytų Europos šalių „16+1“ iniciatyvos, kuri yra dalis „Vienos juostos, vieno kelio“ (Angl. One Belt, One road) projekto. Lietuvių kalbos dalykas skirstomas į dvi skirtingas programas: 1. Mokiniai dar mokykloje pradeda šias studijas ir iš viso studijuoja 7-erius metus (pradėta 2016 m.); 2. Po mokyklos kinai gali pasirinkti 4-erių metų bakalauro studijas (pradėta 2017 m.).
Kaip pasakoja M. Dumbrauskas, dabartiniai moksleiviai jau praleido metus Lietuvoje ir grįžo į Kiniją. Po metų esą jie vėl keliaus į Lietuvą 3-jų metų studijoms. Tuo metu dauguma studentų kitą semestrą studijuos Vilniaus universitete. „Šiuo metu turime 26 studentus ir mokyklinukus. Rudenį laukiame naujos mokyklinukų grupės, bus dar 12 studentų, o abiturientų dar neturime“, – pažymi dėstytojas.
Anot M. Dumbrausko, studentai dažnai būna labiau motyvuoti ir turi daugiau laisvės. Be to, jiems nereikia studijuoti daugybės dalykų iš mokyklos kurso. Tuo metu moksleiviai (dėl programos pavadinimo vadinami guanpei studentai) esą beveik neturi laisvo laiko. Jų pamokų tvarkaraštis sudarytas nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Be lietuvių kalbos, jie turi studijuoti aibę kitų dalykų: nuo anglų kalbos iki marksizmo.
Pirmiausia santuoka, tik vėliau meilė
Pasak M. Dumbrausko, mokiniai lietuvių kalbos pradeda mokytis nieko nežinodami: „Tėvai juos atveda ir viskas. Jie nelabai žino, kas ir kaip. Su kiekvienais metais jie gal ima suprasti, kad čia ne jų vieta, bet nieko negali pakeisti. Tėvai moka pinigus ir nenori jų nuvilti.“
Tuo metu, aiškina jis, su kinų studentais yra visai kita situacija: „Į Pekino universitetus patenka tik geriausi absolventai. Todėl viskas priklauso nuo absolvento gaokao (liet. brandos egzaminų) rezultatų. Dažnai gyvenimas nusprendžiamas tik tuo vienu rezultatu. Geresni moksleiviai gali pasirinkti norimą dalyką, bet, jei per daug žmonių nori stoti į vieną vietą, gali tekti studijuoti neaišku ką.“
Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros lektorė Joana Pribušauskaitė, taip pat mokanti kinus lietuvių kalbos, priduria, kad Kinijoje stojimo į universitetą sistema yra itin sudėtinga – pagal ją jaunas žmogus patenka ten, kur patenka.
„Jie renkasi tik iš to, ką gali pagal savo gimnazijos baigimo rezultatus. Pirmiausia pagal rezultatus jie patenka į vieną ar kitą universitetą, tada renkasi iš to, ką tas universitetas siūlo. Tarkim, mūsų universitete jie renkasi iš lenkų, latvių, lietuvių, serbų, rumunų, estų ir kitų kalbų. Spėkite, kiek iš jų apie tokias šalis iš viso buvo girdėję? Per visus metus sutikau tik vieną kiną, kuris žinojo, kur yra Lietuva. Ir jis pats buvo verslininkas iš Šanchajaus, prekiaujantis su lietuviais“, – pasakoja J. Pribušauskaitė.
Dėstytojas įsitikinęs, kad po pirminio džiaugsmo tik įstojus į universitetą gali užplūsti ir nusivylimas, mat niekas nėra įsitikinęs, kad studijuos, kas patinka. „Nori studijuoti sociologiją? Ne, studijuosi lietuvių. Nori studijuoti statybų inžineriją? Ispanų kalbos bakalauras bus geresnis pasirinkimas. Tai bendras universitetų bruožas Kinijoje. Jiems svarbu užpildyti sąrašą, beveik neklausiant, ar studentas tai nori studijuoti, ar ne. Deja, bet perstojimo galimybės nėra. To neleidžia įstatymai“, – aiškina lietuvis.
Tą patvirtino ir Vengrijos žurnalistė, kuri turėjo galimybę susitikti su vengrų kalbą besimokančiais kinų studentais bei dėstytojais. „Kaip kinui žinoti, kad jam seksis ir kad apskritai gali studijuoti šią kalbą, jei prieš tai niekad su ja nesusidūrė? Europiečiai mano, kad pirmiausia meilė, o tik po to santuoka. Vengrų profesorius patikino, kad Kinijoje atvirkščiai – pirmiausia sprendimas, o vėliau ateina meilė. Taigi tas pats ir su čia dėstomais dalykais, kuriuos dažniausiai studentai mokosi ne savo noru“, – pabrėžė žurnalistė.
Universitetas pigesnis nei darželis
Kaip vėliau pasakojo vietinė Čangšos miesto (Pietų Kinija) gidė, studijos Kinijos universitetuose – itin pigios. Tėvams atsieina brangiau išleisti vaiką į darželį nei universitetą, mat darželis nepriskiriamas visuomeniniam švietimui, kuris prasideda nuo pradinės mokyklos ir tęsiasi iki 9 klasės, todėl yra mokamas. Dėl šios priežasties dažnai kinų vaikus iki mokyklos prižiūri seneliai.
Studijos metams esą kainuoja apie 5 tūkst. Kinijos juanių, t. y. apie 650 Eur, o apgyvendinimas – 1 tūkst. juanių (150 Eur) per metus. JAV studijos kinams kainuotų 60 kartų daugiau – apie 300 tūkst. juanių (38,6 tūkst. Eur) per metus.
Net geriausieji negauna stipendijų
Paklaustas, ar kinai prieš studijas bent žino, kur yra Lietuva ir kokie žmonės ten gyvena, dėstytojas paaiškino: „Kai kurie studentai žinojo apie Lietuvą, bet kai kuriems tai buvo labai nauja tema. Tačiau jie yra guvūs, labai daug informacijos surado iškart ir greitai susipažino su Lietuva. Keli studentai susipažino anksčiau, nes domisi futbolu ar istorija, tad vardas jiems nebuvo naujas. Manau, kad dauguma nelabai žinojo, kokie žmonės lietuviai yra, nes buvau pats pirmas kontaktas su Lietuva. Jie mus laiko europiečiais. Bent tiek gerai, nes netapatina su JAV gyventojais.“
Jau šį rudenį šie kinų studentai metams išvyks į Lietuvą toliau studijuoti lietuvių kalbos. Čia jie turės susimokėti už mokslą, pragyvenimą, bendrabutį ir kelionę, tad susidaro nemenka suma. Tik kaip pasakoja dėstytojai, net geriausi studentai ne visuomet gauna stipendijas mokslams Europoje, o paaiškinimo esą tam tiesiog nėra.
„Bandžiau ieškoti teisybės, kai trys geriausi lietuvių kalbos studentai negavo stipendijų studijuoti Lietuvoje, bet gavau atsakymą, kad sprendžia komisija iš šalies „pagal bendrą situaciją“ (negaliu paaiškinti, ką tai reiškia) ir todėl atranka yra objektyvi“, – sako J. Pribušauskaitė.
Kaip toliau pasakoja M. Dumbrauskas, po studijų visi studentai gali bandyti tęsti studijas Lietuvoje, dirbti vertėjas ar mokytojais. „Jie mano, kad tai gera profesija ir ateitis būtų stabili ir garantuota. Tačiau tikrai ne visi nori daryti tą patį. Viena studentė nori grįžti į savo gimtinę, atidaryti restoraną ir pradėti verslą. Ji galėtų būti ir aktorė“, – sako jis.
Mokytojo alga gali siekti 3 tūkst. eurų
J. Pribušauskaitė sutinka, kad mokytojo, ypač vyresnio amžiaus, darbas Kinijoje – itin svarbus: „Tai yra apskritai kultūros dalykas. Juk ne veltui Konfucijui statomos šventyklos, o juk jis laikomas ne dievu, bet Mokytoju.“
Kalbėdama apie mokytojų atlyginimus moteris patvirtino, kad užsieniečiams mokama gerokai daugiau negu vietiniams. Be to, čia itin paklausūs gimtakalbiai anglų kalbos mokytojai, o anglų kalbos daug kur pradedama mokyti dar darželyje. „Įprasta, kai vaikas prieina gatvėje prie tavęs ir paklausia: „Hello! What's your name? Where are you from?“ Atsakymų jis nesiklauso, bet labai išdidus grįžta prie tirpstančių iš laimės tėvų. Tiesa, dar dažnai priduria: „Welcome to China!“, – pasakoja pašnekovė.
M. Dumbrauskas patikslino, kad užsieniečiai mokytojai gauna trigubai didesnius atlyginimus, o dirbant didžiausiuose šalies miestuose, jie išauga dar labiau: „Jei žmogus dėsto ar moko anglų kalbos, turi angliakalbių šalių pasą bei turi kvalifikaciją, tai atlyginimas gali svyruoti nuo 2 iki 3 tūkstančių eurų. Tolstant nuo šalies didžiųjų miestų ar regioninių centrų, algos mažėja. Patys kinai dažnai gauna 2-3 kartus mažesnius atlyginimus nei užsieniečiai, tad algų skirtumai yra dideli.“
Iš tikrųjų vietinė gidė patvirtino, kad kinai mokytojai gauna žymiai kuklesnius atlyginimus. „Jei dirbi Čangšos mieste vidurinėje arba pradinėje mokykloje ir esi vidutinis mokytojas, per mėnesį galima uždirbti apie 6-8 tūkst. Kinijos juanių (770-1000 Eur), bet jei dirbi tarptautinėje mokykloje, algos daug didesnės. Universiteto dėstytojų algos panašios kaip ir mokytojų, bet dėstytojai paprastai turi ir kitų pajamų šaltinių – kai kurie profesoriai turi savo tyrimų centrus ar kompanijas.“
Skirtumai tarp Lietuvos ir Kinijos studijų
J. Pribušauskaitė pabrėžia, kad universitetai yra Vakarų kultūros produktas, todėl iš esmės lyg ir nesiskiria: „Kadangi mokiausi dar sovietiniais laikais, tai man labai suprantama, kad daug dėmesio skiriama tokiems dalykams kaip „Mao mintys“, sporto šventės, fizinės kultūros normos ir pan. Pačių universitetų skirtumus, manau, lemia apskritai kultūrų skirtumai. Pavyzdžiui, iki šiol nelabai suprantu, kokiais būdais galima sužinoti iš anksto tikrą informaciją: studijų kalendorių, egzaminų datas, reikalingus paruošti dokumentus ar pan. Kartais informaciją gauni vakare su nurodymu padaryti rytoj iki pietų.“
Apie vietinių mokytojų darbą moteris tikina žinanti tik iš nuogirdų ir literatūros: „Žinau tik, kad grindžiama mokymuisi atmintinai. Pati netyčia tapau liudininke, kai studentai atsiskaitinėjo prieš egzaminą anglų kalbos dėstytojai: dėstytoja prie kompiuterio dirbo savo darbus, studentai stovėjo šalia, o viena iš jų atmintinai sakė prozos ištrauką. Tame kabinete buvau apie 10 minučių, o mergaitė vis kalbėjo, kartais nutraukiama ir pataisoma dėstytojos. Negaliu pasakyti, kiek tai tipiška.“
Kinai randa būdų apeiti užtvaras
Dėstytoja akcentuoja, kad lietuvių kalbos mokymas nuo užsieniečių mokymo Lietuvoje pirmiausia skiriasi tuo, kad studentai turi bendrą gimtąją kalbą, todėl visada gali pereiti į gimtąją kalbą. Taip pat kinai neturi lietuviškos kalbinės aplinkos, todėl neturi galimybių ko išmoko taikyti praktiškai. „Mes su kolega Mantu esame vieninteliai jų pašnekovai. Kadangi ribojamas ir internetas, tai ne visi gali lengvai pasiieškoti lietuviškų svetainių“, – sako pašnekovė.
Tiesa, Kinijos valdžia riboja naudojimąsi tokiomis programomis kaip „Facebook“, „Instagram“, „Gmail“, tad gauti informaciją iš kitų pasaulio šalių kartais gali būti sudėtinga. Vietoje šių programų kinai naudoja vieną – „WeChat“.
„Kartais sunkiau, kartais lengviau galima pasinaudoti įvairiomis programėlėmis ir įveikti tas užtvaras. Be to, artimieji turi „WeChat“ telefono programėlę, be kurios čia apskritai neišgyventum. Čia visi joje gyvena – studentai konsultuojasi, valdžia siunčia informaciją, bendraujama grupėse, mokama už viską ir visur – parduotuvėse, turguose, gatvėje“, – pasakoja J. Pribušauskaitė.
Kinijoje DELFI lankėsi Kinijos Liaudies Respublikos ambasados kvietimu, tačiau turiniui tai įtakos neturėjo.
