„Už tai ačiū dėdei Putinui“, – sako G. Koryzna. Būtent po rusų agresijos ir Krymo aneksijos LŠSA gretos ėmė sparčiai didėti, o šiandien siekia apie 12 tūkst. narių. Iš jų – apie 10 proc. merginų ir moterų.

G. Koryzna kiekvieną rytą iš Vilniaus atvyksta į LŠS štabą Kaune.

Kaip nusprendėte sukti kario keliu? Ar jau vaikystėje svajojote apie kario uniformą?

– Ne, tikrai ne. Viskas pasikeitė 1989-1990 m. Tuomet baiginėjau mokyklą ir priėmiau sprendimą, tačiau nuo pat vaikystės norėjau būti geologu. Į geologiją taip ir nestojau, nes stojant reikėjo laikyti užsienio kalbos egzaminą, o tuomet tai mane šiek tiek glumino. Mano anglų kalba nebuvo stipri, todėl nusprendžiau sukti kita kryptimi.

Mane taip pat visuomet domino pedagoginė veikla, todėl įstojau į tuometinį pedagoginį universitetą. Tada prasidėjo 1991 m. įvykiai ir tuomet mano gyvenime įvyko kardinalių pokyčių.

Esminis pamąstymas buvo toks, kad kodėl kiti gali, o aš negaliu? Todėl pasukau ta linkme, kad reikia galvoti apie šalies gynybą, apie nepriklausomą Lietuvą. Taip susiformavo mano interesas į sukarintus dalykus, todėl 1992 m. įstojau į savanorišką krašto apsaugą. Savanoriai turėjo labai gerą pirmųjų gynėjų įvaizdį – jie gynė televizijos bokštą, parlamentą. Ėjau šiuo keliu, todėl dabar esu čia.

Gintaras Koryzna

Aš perėjau visus karjeros laiptelius – nuo skyriaus vado iki visų kitų pozicijų. Iki 2000 m. tarnavau savanoriškoje karo tarnyboje, o tuomet kandidatavau į specialiąsias pajėgas. Pavyko įveikti atranką ir tapau specialiųjų operacijų pajėgų šeimos nariu. Tai truko iki 2017 metų. Tuomet kariuomenės vadas pasiūlė kandidatuoti, o ministras pirmininkas tam pritarė – tapau LŠS vadu.

Kas labiausiai įsiminė iš specialiųjų pajėgų laikotarpio?

– Labai daug legendų ir mitų yra sukurta apie specialiąsias pajėgas. Galiu pasakyti, kad iš dalies yra tiesos. Ten žmonės įdeda daug darbo, daug išlieja prakaito, tam tikra prasme ir kraujo, kad taptų realiu specialiųjų operacijų kariu.

Kažko ypatingo negalėčiau išskirti. Tiesiog tai yra profesionaliai parengti kariai, kurie suvokia jiems pavestas užduotis ir geba profesionaliai laiku, preciziškai jas atlikti. Kiekvienas karys, turintis pakankamai laiko ir resursų gali atlikti visas užduotis. Jei kalbame apie specialiųjų pajėgų karį, tai jam ne visada yra pavaldus laikas ir resursai. Karys per minimalų laiką ir su minimaliais resursais privalo profesionaliai atlikti keliamas užduotis.

Mes dažnai TV ekranuose matome raumeningus karius. Kiek kariui svarbu fizinis pasiruošimas ir kiek psichologija?

– Pirmiausia reikėtų kalbėti apie atranką. Fiziniai gebėjimai yra tik 30 proc. atrankos. Apie 70 proc. lemia psichologija. Ar tu gebi veikti stresinėse situacijose? Ar tu esi komandos narys ir kaip tu elgiesi komandoje? Kaip tu sugebi vadovauti ir elgtis ekstremaliose situacijose, kai tavo vadas yra pašalinamas arba dingsta? Kaip tu elgiesi pasimetus ar nutikus nenumatytiems įvykiams? Psichologija yra labai svarbu ir tai bene svarbiausias veiksnys, formuojant pajėgas.

Lithuanian Riflemen's Unions

Ar pradžia buvo sudėtinga, kai pradėjote vadovauti LŠS?

– Aš visada juokauju, kad atėjau iš spec pajėgų šeimos į spec pajėgas. Tik šiuo atveju ne į specialiąsias, o specifines pajėgas. Iš tikrųjų nebuvo labai sunku adaptuotis, nes ilgą laiką praleidau savanoriškoje tarnyboje. Savanoriai atlieka panašias užduotis, keliami panašūs reikalavimai.

O reikalavimas yra toks, kad laisvu nuo pagrindinio darbo metu tu turi prisidėti prie šalies, tėvynės gynimo ir nacionalinio saugumo stiprinimo. Šauliai lygiai taip pat. Jie yra piliečiai, sudėtinė visuomenės dalis, tik jie sąmoningesni, aktyvesni ir nereikalaudami jokio atlygio, didelių resursų prisideda prie saugumo stiprinimo. Savanoriai ir šauliai yra panašūs. Todėl adaptuotis man nebuvo sudėtinga.

Kiekvienas šaulys savo gyvenime turi savo pareigas, statusą. Ar pasitaiko sudėtingų asmenybių, kurios atsineša savo pareigas į LŠS?

– Nėra sudėtingų asmenybių – yra tik sudėtingas suvokimas, ko tam asmeniui reikia. Kalbant atvirai, LŠS yra įvairių sričių specialistų, puikių specialistų, iki kurių man labai labai toli. Man garbė ir galimybė iš jų pasimokyti.

Būna įvairių situacijų. Bet, manau, kad greičiausiai yra sunkiau tam žmogui, kuris yra įmonės vadovas ir turi kitas aukštas pareigas, pas mus ateiti ir tapti broliu ir seserimi mūsų šeimoje, nes jam tenka adaptuotis. Mums, šeimai, yra lengviau priimti naują narį, kuris atneša gaivaus oro, naujų idėjų.

Aš, kaip vadas, nenuspręsiu, ką šaulys turi daryti. Mes akcentuojame, kad pats žmogus turi pasirinkti savo kelią LŠS. Jei nori kovoti su ginklu – prašau! Mes duosime resursų, mes suvesime su kariuomenės inspektoriais. Mes net organizuosime bendras pratybas. Jei nenori ginklo – puiku! Mes pamokysime, kokios yra nesmurtinės – mitingo organizavimo, okupanto spaudimo – priemonės. Mes visą tai duosime net išbandyti praktiškai.

Ar galime teigti, kad LŠS išgyvena aukso amžių?

– Aš manau, kad aukso amžius tęsiasi nuo 2014 metų. Iš tikrųjų dėdei Putinui reikia pasakyti ačiū, kad LŠS taip sužydėjo. Ta nežabota Rusijos agresija rytų Ukrainoje ir Krymo okupavimas buvo žadintuvas mūsų visuomenei.

Masinis atėjimas 2014-2015 m. buvo skambutis ne tik visuomenei, bet ir organizacijai atsinaujinti. Organizacija kiekvienam padeda joje save atrasti, sudaro galimybę žmonėms jungtis. LŠS gali būti ne tik hobis, bet ir įdomių projektų kūrimas. Kai kurie savo patirtį LŠS vėliau panaudojo savo nuosavo verslo kūrimui.

Ar sunkus LŠS vado darbas?

– Ne, nesunkus. Mano darbas lengvas. Lengvas, nes man pačiam nereikia imtis iniciatyvos ir raginti šaulių kažką daryti. Šauliai patys imasi veiklos. Man tik reikia su jais suspėti ir jiems padėti. Vado pozicija išskirtinė gal tuo, kad ji mažiau kovinė. Ji daugiau koordinatoriaus ir administratoriaus. Tai šiek tiek skiriasi nuo praktikos, ką aš veikiau iki LŠS. Tai man nauja patirtis, naujos pažintys.

Koks jūsų, kaip vado, pagrindinis tikslas ir uždavinys?

– Aš noriu, kad LŠS taptų profesionalia partnere. Partneriai ne tik kariuomenei, bet visiems – pradedant savivaldybėmis, švietimo sistema. Norime tapti organizacija, kuri galėtų visiems proporcingai padėti ir pagelbėti.