Darbas pusantro etato
Su Justina susitinkame Molėtų centre ir pirmiausia aplankome vaikų darželį, kur ji dirba auklėtoja ir muzikos mokytoja. Pašnekovė iškart pripažįsta, kad jai vis dar sunku priprasti prie darbo krūvio, mat kartą per savaitę nuo ankstaus ryto iki vakaro jai kartu su kolege tenka prižiūrėti kartais net 20 vaikų. Justina prieš metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė muzikos pedagogiką, tad jauna moteris atvirai sako, kad muzikos pamokos jai kiek arčiau širdies nei vaikų auklėjimas.
„Direktorė pasiūlė pabandyti dirbti auklėtoja, bet dabar suprantu, kad tai – ne visai man. Pradėjau sausio mėnesį ir pirmomis dienomis buvo sunku: bandžiau begalę būdų susitvarkyti su vaikais ir tikrai ne viskas pavykdavo, o vaikams užmigus, tekdavo ir išsiverkti. Verkiau dėl nusivylimo savimi, bet tai galiausiai išaugo į norą siekti žinių ir ieškoti naujų būdų susitvarkyti sunkesnėse situacijose. Būdavo sunku dirbti triukšme, kas kartais tikrai labai išsekindavo.
Tuomet supratau, jog man kur kas geriau sekasi atlikti darbą, kuriam buvau parengta studijuodama – ruoštis muzikos pamokoms padeda didžiulis noras ir užsidegimas. Pasitarusi su įstaigos vadove nusprendžiau geriau kokybiškai atlikti vieną darbą nei du prasčiau, tad nutariau nuo rudens dirbti tik muzikos mokytoja“, – pasakoja Justina.
Be to, pašnekovė Kultūros centre vadovauja chorui, į kurį kartą per savaitę susirenka įvairaus amžiaus molėtiškiai. Taigi, iš viso Justina dirba 1,5 etato ir, maža to, užsiima savanoriška veikla.
Toliau patraukiame į miesto biblioteką, kur ji laisvu metu savanoriauja – kartą per savaitę vietos gyventojams veda kompiuterinės muzikos užsiėmimus. Kaip ji pasakoja, į pamoką ateina įvairaus amžiaus žmonės, kurie susirenka ir į kitas bibliotekoje vykstančias veiklas, kurių čia netrūksta: vieni laiką leidžia prie kompiuterių ar skaitydami laikraščius bei knygas, kiti mokosi anglų kalbos ir konstruoja robotus, treti – buriasi į meno terapiją.
Justina į biblioteką užsuka dažnai, mat taip ji praleidžia laiką po kitų darbų, kol antroji pusė baigia darbą ir atvažiuoja jos pasiimti, kad galėtų kartu grįžti namo. Jiedu įsikūrę netoli Molėtų, tad jaunai porai iškyla sunkumų dėl prasto susisiekimo – kelis kartus per savaitę Justinai į darbą tenka važiuoti su kaimynais, o kad trečiadienį jau 7 val. ji pradėtų darbą darželyje, sužadėtinis ją veža automobiliu ir kelias valandas laukia savo darbo pradžios.
„Tas pats būdavo ir mieste. Vilniuje dažnai pasirinkdavau palaukti 40 minučių ir parvežti Justę nei anksčiau grįžti namo, trintis, kažką veikti ir laukti pusantros valandos, kol ji grįš autobusu“, – sako pašnekovės draugas ir priduria, jog nejaučia švaistąs savo laiko veltui, nes jo kaime turi per akis.
Nusprendė išbandyti kaimą
Atvykus į jaunos poros namus, mus pasitinka vietiniai gyventojai: du šunys – Juka ir Kevinas, katė Marta, trys ožkos su ožiu, dvi žąsys ir višta su gaidžiu. Tiek jiems užtenka iki pilnos laimės kaime.
Taigi baigę darbus Molėtuose jiedu skuba ne ilsėtis prie televizoriaus ar kompiuterio, o užsiimti ūkio darbais, kurių čia tikrai netrūksta. Justina šiltnamyje augina daržoves, ant palangės – arbūzus ir artišokus, melžia ožkas ir gamina sūrį. Jos sužadėtinis prižiūri gyvulius, ruošia dirvą sėjai ir meistrauja. Kambaryje akį patraukia keistas stalinis šviestuvas, kurį, pasirodo, vyras pagamino iš kaimyno išmesto traktoriaus žibinto, o lauke prisėdame ant neseniai sukonstruoto medinio suolo.
Maža to, jie patys įsirenginėja seną namą, kurį čia nusipirko prieš daugiau nei pusę metų. Artimiausiuose planuose – pamatų apšiltinimas, o pirkinių sąraše – orkaitė ir naujas šaldytuvas. Miegamajame dar trūksta užuolaidų, tačiau tai ne problema – Justina planuoja jas pasiūti pati.
Mintis kraustytis į kaimą esą kilo visai netikėtai. Prieš kurį laiką Vilniuje Justina su sužadėtiniu gyveno nuosavame bute, kai kartą jiedu nusprendė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Iš pradžių mergina pradėjo ieškoti sodo namelių aplink Vilnių, bet kainos už standartinį 6 arų sklypą nedžiugino, tad sužadėtinis pasiūlė namo ieškotis toliau už Vilniaus. Tuomet Justina dėl šio sprendimo dar dvejojo: „Bet kaip? Kur mes dirbsim? Ką ten veiksim?“
„Iš pradžių ieškojome trobos ar namo visoje Lietuvoje, tuomet supratome, kad vietos geriausia ieškoti netoli didžiųjų miestų, kad blogiausiu atveju būtų galima ar dirbti ten, ar tiesiog išvažiavimas apsipirkti per daug nekainuotų. Taip apsistojome ties Molėtais, o kainos čia labai svyruoja. Nuvažiavus į sugriuvusią trobą, šalia kurios žemės galbūt yra daugiau, kaina siekia keliasdešimt tūkst. eurų, mat atstumas iki Dubingių – 10 kilometrų. Tai turėtų ką nors reikšti? Vertė tikrai žymiai mažesnė. Įrengtas namas Molėtuose gerokai pigesnis nei Vilniuje, bet vis tiek nemažai kainuoja“, – pasakoja Justina.
Iš pradžių Justina (J) su sužadėtiniu (K) nusprendė tik išbandyti kaimą, tad prieš metus jie kitoje vietoje netoli Molėtų išsinuomojo namą ir hektarą žemės. Visgi netrukus jie suprato, kad kelių šimtų eurų nuoma per mėnesį, net neturint vandens, nėra pats geriausias sprendimas, tad po pusės metų jie pradėjo ieškotis naujo būsto, kol šalia Molėtų atrado seną namą ir šiek tiek daugiau žemės.
„Labai daug kas prastai į mus žiūrėjo ir juokėsi: nu nu, pažiūrėsit, grįšit. Mano močiutei dar dabar atrodo, kad esu didelė vargšelė, nes ir dirbu, ir ožkos, ir dar sodas. Tačiau ji susidūrė su kitokiu kaimu – kur visi geria, o čia yra kaimas, kur vieni kitiems nori padėti ir dalinasi žiniomis“, – pripažįsta Justina.
Iš tikrųjų pašnekovė net nesitikėjo, kad kaime taip bus gera gyventi. Anot jos, labai daug žmonių vis dar įsivaizduoja tipinį kaimą, kuriame gyvena alkoholikai ar nieko neveikiantys ūkininkai.
„Atsikraustai į kaimą, kur gyvena pakankamai jauni ar vidutinio amžiaus žmonės, kurie augina vaikus, dirba ar turi savo verslą, labai prižiūri savo namus, puikiai bendrauja ir yra įdomūs žmonės. Kai parodai tokį kaimo variantą, tada kyla klausimas: „O taip kaime dar būna?“ – sako jauna moteris.
Kaip pasakoja Justina, pastaruoju metu kaime pradėjo kurtis nemažai jaunų šeimų: „Mūsų geriausi draugai keletą metų gyveno Norvegijoje, dabar atsikraustė čia. Tiesą pasakius, atsikraustę į kaimą susiradome daug draugų, vieni – bendraamžiai, kiti – vyresni.“
„Kompiuterį ir televizorių man pakeitė socialinis tinklas „Instagram“, kur praleidžiu labai daug laiko: rašau apie gyvenimą kaime, bendrauju su kitais žmonėmis, tad radome labai daug bendraminčių“, –pripažįsta Justina.
– Kodėl jauni žmonės bėga iš miesto? Ko jie ieško?
J: Ramybės. Šiandien ryte išėjau pavedžioti šunis – ten suklykė viena gervė, iš ten atsakė kitos gervės, o iš kito galo dar vienos suklykė. Mieste būna, kad susipyksti ar pavargsti, nori išeiti iš namų ir pabūti vienas. Kur tu eisi? Į gatvę? Nesąmonė. Ten, prie tų medžių, stovi sulūžusi kėdė, tad kai man būna blogai, aš ten nueinu pasėdėti.
K: Darbas mieste man visuomet kėlė didelį stresą, būdavau įsitempęs, nepailsėjęs, piktas ir nelaimingas. Prisileisdavau tik artimiausius žmones, o su kitais dažnai net ir kalbėtis nebenorėdavau po ilgos darbo dienos ir kelionės namo. Be to, kardinaliai pasikeitė laiko supratimas, nes nustojome skubėti.
– Abu esate be galo užsiėmę, turite daug veiklų, ar tikrai niekad niekur neskubate?
K: Visus darbus galima trumpam atidėti, jie niekur nepabėgs. Žinoma, yra ir darbų, kuriuos tenka žūtbūt atlikti tam tikru metu, pavyzdžiui, pamelžti.
Žmonės sako: „gyvenkim su gamta“, „įsijauskime į gamtos ritmą“ – labai kvailai skamba, bet taip yra. Vasaros dienos ilgos, galima natūraliai be žadintuvo prabusti pusę šešių ryte, tad taip ir varai visą dieną. O žiemą gamta ilsisi, todėl ir žmogus turi ilsėtis. Iš pradžių, kai žiemą kiaurą parą tamsu, nes čia nėra apšvietimo, būna šokas ir diskomfortas, bet paskui pamatai, kad tai turi savų privalumų – imi gyventi su gamta ir tai nebeskamba taip kvailai.
– O jums atvykus gyventi į kaimą nekilo šoko dėl veiklos trūkumo?
J: Mes čia daug dažniau kur nors išvažiuojame ar susitinkame su draugais: einu į biblioteką, renginius, su draugais susitinku kavinėje, neseniai važiavome ant Dubingių piliakalnio.
K: Mes niekada nebuvome tokie žmonės, kuriems būtų svarbu dažnai išeiti su draugais ir kažkur kažką veikti, mūsų – kitoks būdas. Veikti sau, ką tik nori, čia yra daug daugiau nei mieste. Pailsėjęs jautiesi sveikai, todėl turi jėgų kažką veikti.
– Taigi tik kaime pavyksta atrasti ramybę?
K: Miesto tempai priverčia „įstrigti“ blogoje nuotaikoje, iš kurios sunku ištrūkti. Kaime viskas paprasčiau ir ramiau, o iš blogybių išsikapstyti padeda bet kuriuo metu laiku kaime sutinkami nuostabūs gamtos reikalai.
J: Pavasaris čia – nuostabiausias metas. Nežinau, kiek turi būti blogai, kad išėjus į gamtą nepasidarytų geriau. Man kaime labiausiai patinka, kad galima pabūti arba vienam, arba dviese. Nereikia klausytis daugiabutyje triukšmaujančių kaimynų.
– Ar taip įsivaizdavote gyvenimą kaime?
J: Pradinis mūsų tikslas buvo „padaryti“ ūkį: auginti ožkas, spausti sūrį, bet atvažiavę pamatėm, kad norint spausti sūrius, reikia sūrinės, o tai reikalauja daug investicijų. Tad jį gaminame namų sąlygomis, kiek improvizuodami: štai dažniausiai sūris yra slegiamas ir gaunasi sausesnis, o mes tik leidžiame jam nuvarvėti, todėl sūris gaunasi minkštesnis. Visiems patinka minkštesnis sūris, o dar vis pridedu įvairių žolelių ir prieskonių, tai svečiams ant stalo padedame kartais kelių skonių sūrio. Norint ateityje pasistatyti sūrinę ir prekiauti sūriais, tektų dirbti pilnu pajėgumu ir gerokai praplėsti ožkų skaičių, gal net įsigyti karvių, dėl to šias mintis kol kas dar vejam į šoną.
– O kiek kainuoja ožka?
J: Nuo 20 iki 600 eurų. Kaina priklauso nuo veislės, amžiaus, pieningumo, motinos ar tėvo. Mes Lietuvos vietines pirkom po 50 eurų. Geros ožkos vidutiniškai per dieną duoda apie 4-5 l pieno, bet mūsų ožka duoda du litrus. Atvažiavom į kaimą jo pasibandyti, tad pradžioje ir trūko žinių, ir nesinorėjo iškart investuoti kelių šimtų eurų.
– O iš ko jūs mokėtės visų šių dalykų: melžti, spausti sūrį, prižiūrėti ūkį?
J: Pirmąsias vištas pirkome iš paukštyno. Kai pirkome dar tik buvome pradėję domėtis vištomis ir nelabai supratome ką perkame. Vištos buvo laikomos ant betono, ūkiniame pastate, o paleidus jas lauke jos patyrė šoką, nes niekada nebuvo mačiusios lauko. Iškilo pirmieji klausimai, kaip jas laikyti, kuo šerti, galiausiai, kaip kaimuose tokia višta patenka ant stalo. Patarimus dalino ir kaimynai, bet internete radome daug naudingos informacijos. Taip sužinojome, kad vištą galima nukirsdinti, papjauti ir keliais būdais paruošti vartojimui.
O su ožkom vienas kitam uždavėm klausimą: „Moki?", „Ne, o tu?", „Velnias, bet ją reikės už poros valandų melžti, tai kažkaip reikia bandyti." Čia vėl padėjo internetas, kadangi tuo metu dar neturėjome gyvai pas ką pasikonsultuoti. Žiūrėjome „Youtube“ vaizdo įrašus ir mokėmės.
J: Atėjo ruduo, kitais metais reikės sodinti, tai reikia išsiarti, kad kažką galėtume sodinti, bet mes neturim kaip, tai paskambinom kaimynui. Pavasarį žiūrim – kaimynai su traktoriais vėl kažką daro. Skambinu mamai: „Ką jie daro? Tai gal akėja, ką žinau." Nueini pas kaimyną ir prašai: „Gal gali ir man padaryti tai, ką darai. Mes nežinom, ką tu darai, bet gal gali ir mums?" Po kelių dienų vėl žiūrim kažką daro: „O gal kažką jis jau sėja?" Tai ok, jau patys kaip nors susitvarkysim. Tų žinių tam tikrose situacijose visiškai trūksta. Sužadėtinis daug skaito, bet pagrinde – pabaksnoji, jei nesigavo – bandai dar kartą.
– Vadinasi, mokotės iš patirties. Ar buvo kokių nors nesmagių patirčių?
J: Nesmagių patirčių buvo ne kartą. Po kiekvienos iš jų ilgai svarstau, ko tokios patirtys mus moko ir kam jos skirtos. Štai tik atsikrausčius mes įsigijome dvi jaunas ožkytes. Po kelių mėnesių pastebėjome, kad viena ožkytė negaluoja ir pradėjome ją gydyti. Negalavimo priežastis buvo aiški – kirminai. Vis važiuodavom pirkti vaistų, papildų, beveik visas dienas leisdavau su ožkyte. Jos sveikata prastėjo, ji sunkiai vaikščiojo, todėl aš pasikonsultavusi su veterinaru pradėjau ją mankštinti. Kasdien vedžiodavau ją, mankštindavau jos kojytes, nuolatos skaičiau straipsnius anglų kalba apie gydymą. Susidūrėme ir su problema, kad daugelio būtinų ir itin veiksmingų vaistų Lietuvoje net nebuvo. Ožkytė neišgyveno.
O šį pavasarį teko patirti dar nemalonesnes situacijas. Po persikraustymo visos ožkos gyveno viename aptvare ir laukė atskirų aptvarų įrengimo. Mes nesitikėjome, kad abi ožkos susikergė su ožiu, kadangi jis buvo dar labai jaunas. Tačiau vieną dieną atėjus į tvartą atlikti kasdienių darbų radau du ožiukus.
Jie buvo paliegę ir net nežinojau, ką su jais reikia daryti. Apsiverkusi paskambinau draugui, viską papasakojau ir prašiau padėti sugalvoti sprendimą. Vieną parsinešiau namo, galvojau reikia šiltai laikyti, nes mačiau, kad kitas vos juda ir abejojau ar jam jau galima padėti.vienam yra truputį blogiau. Paskambinau vienam ūkininkui: „Vesk pas mamą, susitvarkys." Atvažiavo dar ir apžiūrėti. Kitą dieną ateinam – guli negyvi. Tada kitus ūkininkus susitikom: „Tai reikėjo kas dvi valandas vaikščioti ir girdyti juos pienu." Tą dieną sakiau: „Viskas, parduodam ožkas, aš nebenoriu." Buvo labai liūdna, kaltinau save – nesužiūrėjau ožkų ir nepasirūpinau ožiukais. Yra didelė tikimybė, kad šiaip per anksti gimė, o gal ligoti. Gal, jei būčiau jais pasirūpinus, būtų ir taip neišgyvenę. Visi sako: „Viskas čia gerai, tai yra gamta, taip būna." Bet vis tiek tada ant savęs labai pykau.
Vėliau supratom, kad ir antra ožka laukiasi – pas ją bėgiodavom dažnai, vakare kas porą valandų eidavome pažiūrėti, kaip laikosi, ar jau, ar dar nėra, nes nežinojom, kada tiksliai įvyko procesas. Ir vieną dieną grįžtam iš darbo, žiūrim – guli negyvas. Klausiau vienos merginos, kuri pasakojo, kad gal ožka prispaudė, gal buvo nenuvalyta nosis, tad neturėjo kuo kvėpuoti.
K: Mes turėjom patirtį tik su šunimis ir katėmis: jei šuniuką perki mažą, tai turbūt ir ožiuką perki mažą. Kai nusiperki tokį, nežinai kaip su juo elgtis, kaip prižiūrėti. Vėliau paaiškėja, kad reikia kiek kitokių sąlygų ir daugiau patirties. Tada jau pasimokai, kad mažylių daugiau nebepirksi.
– Kokios jūsų pagrindinės išlaidos? Tikriausiai pavyksta daug sutaupyti, nes viską užsiauginate patys?
K: Daugiausia išlaidų tenka miesto „palikimui“ – išsimokėtinai pirktai įrangai, automobiliui ir pan. Molėtų ūkininkų turgus, palyginus su Utenos, yra gana kuklus, tad dažnai tenka keliauti į Uteną. Mūsų bičiuliai gyvena už 25 ar daugiau kilometrų, tad važiuoti tenka visai nemažai. Vilniaus masteliais tai – niekis, tačiau juk ir tai kainuoja. Maistui sutaupyti kol kas nepavyko, nes ūkyje esame naujokai.
J: Sutaupyti galima labai daug, bet mes dar to nemokame. Iš mūsų miestas dar per mažai išvažiavęs. Man draugė pasakojo, kad jai pragyvenimui labai lengvai užtenka 100 eurų per mėnesį. Reikėtų ir mums susėsti ir padaryt planą: perkam tik tai, ko 100 proc. reikia, – jei ką nors gaminamės, perkam tik būtinus produktus. Mums norisi ir šito, ir ano, ir trečio: gal kada nors valgysim, tai dar ir šitą nusiperkam. Prisiperkam daug ko, kad kartais net išmesti reikia. Vasara daug lengviau, nes darže užsiauginam daržovių. Dabar šiltnamyje auga ridikėliai ir rukola, tai visko reikia iš parduotuvės. Be to, labai susitaupo išlaidų drabužiams, per mėnesį grubiai išleidžiu 20 eurų ir parsivežu maišą normalių gražių rūbų. Kaime nereikia jokių firminių drabužių, tad čia atsikrausčius labai supaprastėjo mūsų požiūris.
