Toji karta, kuri buvo gimusi maždaug Antrojo Pasaulinio karo laikais, kompiuterių gyvenime neturėjo. Jų instrumentas buvo telefonas ir dar ta adresų ir telefonų knygelė „Rolodex“, kur kartono kortelės sukasi aplink ašį. Tokios būdavo visuose 80-ųjų filmuose, kur veiksmas vyksta biure.
Kompiuteriai mūsų tėvams buvo tokie sudėtingi ir nesuprantami, kad toji karta matė juos, kaip atskirą specialybę. Jiems mes visi buvome kompiuteristai. Juk jeigu žmogus turi ant darbo stalo distiliavimo aparatą, tai turbūt degtindaris.
Mano mama gerus 10 metų iš šešiolikos negalėjo suvokti, ką aš veikiau BBC. Laidų netransliavau. Mano tekstų viešoje apyvartoje nebuvo. Padalinys buvo kažkoks neaiškus. Kažko skraidau į Ameriką, Japoniją, Korėją ir gyvenu Afrikoje. Ką dirba Andrius? Kažką su kompiuteriais. Nesunku pateisinti tą požiūrį: kai gavau aukštesnes pareigas, ant mano stalo atsirado trys kompiuteriai ir dar vieną gavau nešiojamą. Sūnus dabar vyr. kompiuteristas, ne kitaip.
Kolegos radijuje pasakojo, kad jų tėvai kaimynams ir draugams sakė, kas sūnus dirba Vilniuje, radijuje žurnalistas. Nu bet, supranti, ten ne visai – kažką su kompiuteriais. Nes newsroome ten gi nėra normalių rašomųjų mašinėlių Ятрань, pas visus kompiuteriai, ir jie su jais ten kažką. Ai, nu nesuprasi šiais laikais.
Tėvų karta kamavosi tragišku pasaulio nesupratimu. Kai jaunystėje dirbau leidykloje Vilniuje, jie nelabai skyrė, kuo leidykla skiriasi nuo spaustuvės. Spaustuvė spausdina, o leidykla daro ką? Nesuprasi. Šiais laikais dar prisideda platintojai, reklamos agentūros, PR agentūros, media planningas, retailas ir onlainas.
Aš tada maniau, kad čia trumpo laikotarpio bėda, tiesiog mūsų tėvų karta išgyveno ne tik technologijų revoliuciją, bet ir pasikeitusią politinę sistemą, kur senos taisyklės lėkė velniop. Spekuliacija nebebuvo nusikaltimas. Dolerius galėjai pirkti ir parduoti ir už tai nerizikavai gauti 15 metų kalėjimo arba mirties bausmės. Privatūs asmenys galėjo pirkti ir parduoti fabrikus ir televizijos stotis. Maniau tada, kad tėvams tiesiog reikia laiko. Jie apsipras, pradės orientuotis. Pripras.
Nė velnio.
Mano mama ir toliau mano, kad kukurūzų dribsniai (cornflakes) yra baisiausias iš maistų, kuriuos atnešė naujieji laikai. Maždaug kaip kramtyti asbesto šiferį.
Mūsų veiklos rūšys ir gyvenimo būdas vis labiau sudėtingėjo, ir tėvams dabar ne lengviau, o sunkiau suprasti mus. Ir ne tik tada, jei dirbi renginių organizatoriumi arba grafikos dizaineriu arba frilanceriu video montuotuoju arba rašai appsus. Tėvams sunku su visais mumis, jei tik mes ne autobusų vairuotojai arba betonuotojai.
1. Kaip galima neturėti darbo su biuru ir viršininku ir vis tiek sakyti, kad dirbi? Ir dar gauti pajamas. Sau dirbantys anksčiau buvo žemiausias įsivaizduojamas luomas – „namudininkai“. Čia kaip keiksmažodis. Kažką iš namų dirba, greičiausiai žmogus neįgalus. Gal megztinius mezga VDR gamybos mašina. Dar buvo pusiau legalios statybininkų brigados, „šabašnikai“. Tie irgi neturėjo darboviečių (nors „darbo knygelės“ vis tiek kur nors fiktyviai registruodavo, kad neparištų už veltėdžiavimą), dirbdavo pagal kolūkių užsakymus, gaudavo grynais, ir nemažai, nu bet vis tiek visi tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau juos pasodins. O čia sūnus ar dukra tik su kompu ir telefonu, nei biuro, nei kadrų skyriaus. Vaikeli, o kas tau pensiją mokės?
2. Internetas yra visiška juodoji skylė. Suprantama, kad ten kažkas rodoma, bet kad tai virsta pinigais – Jėzau Marija, man atrodo, sūnus yra harkeris, ar gakeris, ar krakeris, ar kažkas tokio, per teliką rodė, Jėzau Jėzau, kad tik jo nepasodintų pagavę.
3. Bet šiaip internetas tai dar nieko, ten nors kažką gali suprasti. Gal reklamos kokios ar kažką. Gal elektroninė bankininkystė, kurią visoms mamoms bando parduot bankuose, bet jos laikosi tvirtai. Bet šventoji Marija Dievo motina melsk už mus nusidėjėlius, nu kas nors paaiškinkit, kaip galima uždirbti iš FEISBUKO? Feisbukas yra kur deda nuotraukas ir sveikinimus, ir rusiškus atvirukus, ir jaunimas keikiasi. Sūnus dirba kažką su feisbuku? Vaikeli, o tu nenori kažkada normalaus darbo susirasti. Žinok, man labai neramu dėl tavęs. Jau geriau sūnus būtų koks žulikas, kur žmonės prie turgaus apgaudinėtų su nopierstkais (antpirščiais, taip pat žinoma, kaip trijų stiklinėlių žaidimas) arba kartiožnikas-šuleris, arba suvirintų kur nors iš dviejų sudaužytų mašinų vieną, arba ant automobilių odometrus (kilometrų ščiočikus) atsukinėtų prieš pardavimą, tai bent žinotum, ką daro, arba jeigu su fūra cigarečių kontrabandą vežiotų po Panevėžio stiklu į anglus, ir tai būt geriau kaip tas feisbukas.
4. Tėvai negali suprasti jokio tarpininkavimo ir jokio konsultavimo paslaugų, nebent užsienyje, tada gerai. Užsienyje viskas plius minus gerai. Štai imkim Akvilę. Ji yra farmacininkė ir dar mokėsi verslo administravimą. Akvilė dirbo su farmacijos firmom, kurios ateina į Baltijos šalių rinkas, bet čia ofisų neturi, ir konsultuoja, ir facilituoja jų darbą su vietinėm reguliavimo infrastruktūrom. Akvilė ėmė honorarus, ir neblogus (nes, beibi, farmacija yra ne ubagų sportas), bet Akvilės mama Genutė negalėjo nustot dūsauti. Vaikas jokioj firmoj darbo neturi. Daro nesuprasi ką. Taip, kažką uždirba, bet čia ne darbas. Tuo tarpu Akvilės sesė Živilė naktiniame bare šoka aplink strypą Vokietijoje ir dar kartais atlieka erotinį masažą, vaškuodama morkas klientams iki laimingos pabaigos (apie masažą mamai nepasakoja, sako, kad yra šokėja). Mama galvoja, kad Živilė išėjo į žmones, o vat su Akvile tai neaišku, kaip čia bus. Galiausiai Akvilė išvyksta į Ameriką, kur dirba panašų darbą, kaip ir Lietuvoje, bet už dar daugiau pinigų. Dabar mamai ramu.
5. Apskritai, jei užsienio įmonė, tai geriau. Jie moka daugiau, nes ten geresni žmonės. Neatleidžia žmonių iš darbo, nes jiems gaila. Tai ne mūsų verslininkai. Tėvai nori, kad vaikai dirbtų užsienio kapitalo įmonėje, net jei ir nesupranta, ką įmonė daro ir kuo vaikas ten užsiima. Ir, tėvų supratimu, visada užsienio įmonė turi būrį valdoma vienos šalies („olandai“, „italai“, „japonai“, „norvegai“), ir tai juos ramina, nes užsieniečiai nenuskriaus. „Neišmes į gatvę“ (kažin kur dar įmonė gali dėti atleistuosius, nupirkti jiems viešbutį ir apgyvendinti tenai?).
6. Tėvams perėjimas iš vieno darbo į kitą visada yra baisi baimė ir nesėkmė. Žmonės turi dirbti vienoje įmonėje iki pensijos, mirties arba įmonės bankroto. Nes taip dirbo mūsų tėvai. Mokslinio tyrimo institutas visam gyvenimui, nuo aukštosios baigimo iki kol išleidžia į pensiją su austine juosta ir čierkų kilnojimu pigiame restorane. Paskui gali visiems bėdoti, kad visą gyvenimą dirbai ir šūdą gauni.
7. Žodžio „projektas“ tėvai nesupranta, žmogų reikia samdyti suvisam, o ne kažką čia laikinai išsigalvoti. Dviem mėnesiams, trim mėnesiams, kas čia per nesąmonė. Kaip kokį taksi išsikviečia. Kaip ir mes nesuprantam žodžio „darbovietė“, kurį taip mėgsta mūsų tėvai. Darbovietė – tai vieta, kur ne dirbama, o kur einama į darbą ir kur personalo skyrius turi tavo „Sodros“ knygutę.
8. Tiems iš mūsų, kas dirba televizijoje, ypač sekasi. Kai 2011 metais gavau savo laidą, mama klausė, keliems metams darbas garantuotas. Sakau: mama, jei ryt ateinu į darbą ir studija neužrakinta, tai už tą savaitę pinigus gausiu. Tokia garantija. Keliems metams – geras klausimas. Čia tik Seimo narius renka ketveriems metams. Visi kiti kasdien esame laimingi, kad šiandien viskas gerai, ir tikimės, kad ryt bus dar geriau.
