„Socialinės integracijos nebuvimas, „kitokių“ žmonių išskyrimas, sveikatos problemų slėpimas – kasdienybė, su kuria susiduria dažnas neįgalusis Lietuvoje“, – įsitikinusi ponia Danguolė.
„Tai, kad esi neįgalusis, ieškant darbo mūsų šalyje – yra didžiulis trūkumas. Man pačiai slapstytis ar meluoti dėl savo negalios neteko, nes mano sveikatos problemos – nepastebimos. Tačiau esu tikra, kad jeigu būčiau apie savo negalią darbdaviui kalbėjusi garsiai, man nebūtų pasisekę gauti darbo.
Pagalvokite, kiek neįgaliųjų, sėdinčių vežimėlyje arba su Dauno sindromu šiandien ne tik kad neturi darbo, bet ir neturi galimybių socializuotis? Verslininkams vien iš gailesčio mūsų priimti neapsimoka. Jeigu reiktų rinktis, priimti neįgalų, ar sveikąjį, žinoma, kad rinktųsi antrąjį variantą. Kuris normalus darbdavys priimtų darbuotoją, kuris ir dažniau serga, ir jam reikalinga specialiai pritaikyta darbo vieta, o darbo našumas – palyginti menkas?“ – apie savo patirtį ieškant darbo, tapus neįgalia, pasakoja moteris.
Augina keturis vaikus
D. Burokienė stuburo skausmu pradėjo skųstis prieš beveik dešimtmetį. Tuomet sekė stuburo išvarža, operacija, o paskui ir neįgalumas. Pašnekovė dalijasi, kad šiandien ji gali dirbti ne pilną darbo dieną, o geriausia, kad darbo pobūdis būtų kuo įvairesnis. Po operacijos moteris nebegali ilgai išlaikyti vienos kūno padėties – ilgai sėdėti, vaikščioti ar stovėti, taip pat kilnoti sunkių daiktų.
„Tikriausiai stuburo problemas nulėmė ne tik didelis darbo krūvis, bet ir gyvenimo sunkumai. Tuo metu kaip tik teko priglausti giminaičių dukrą, kuri ilgiau gyventi savo šeimoje nebegalėjo, todėl į šeimą su vyru priėmėme ketvirtąją dukrą. Taip pat auginu dukrą, turinčią Dauno sindromą. Veiklos man tikrai netrūksta, nes nuolat seku savo sveikatą, dirbu nepilną darbo dieną socialinėje įmonėje. Laimei, man padeda vyras ir bent jau kol kas su visais iššūkiais susitvarkome“, – pasakoja D. Burokienė.
Su pastebimu neįgalumu – įsidarbinti sunkiau
„Kad būti neįgaliu Lietuvoje nėra lengva, jau sužinojau augindama nuo gimimo neįgalią dukrą. Nors ji yra gabi bei savarankiška, tačiau žmonių ir kai kurių institucijų nusistatymas šiuo klausimu griežtas. Ilgai kovojome dėl vietos darželyje, o vėliau ir mokykloje, tačiau mano dukros pavyzdys mokymosi įstaigų vadovus įkvėpė priimti ir kitus neįgalius vaikus. Netgi įsteigėme „Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociaciją“, su kuria apie šią negalią Lietuvoje pradėta diskutuoti gana plačiai“, – gerąja patirtimi dalijasi pašnekovė.
Tačiau, kad su neįgalumu susitaikyti sunku psichologiškai, moteriai teko įsitikinti savo kailiu.
„Nesvarbu, kiek tau metų, vis tiek norisi būti darbingu, išlaikyti save ir vaikus, juk kelių šimtų eurų pašalpos tikrai nėra pakankamos. Gaila, kad tik labai maža dalis neįgaliųjų Lietuvoje apskritai turi darbą, nors dirbti tikrai galėtų. Neįgaliesiems, kurių negalia yra pastebima ir negali jos nuslėpti, įsidarbinti ypač sudėtinga, nes sunku save atskleisti vien darbo pokalbio metu. Juk Lietuvoje vyrauja nuostata, kad jeigu jau esi neįgalus, tai nelabai kam rūpi ir esi niekam nereikalingas. Tokia nuostata neįgaliuosius dar labiau smukdo morališkai“, – atvirauja moteris.
Pozityvūs neįgaliųjų pavyzdžiai – užkrečia
Psichologas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Gediminas Navaitis aiškina, kad nors Lietuvoje neįgaliųjų padėtis gerėja, tačiau trūksta ryžtingesnių sprendimų priėmėjų veiksmų bei drąsos apie pozityvius neįgaliųjų pavyzdžius kalbėti garsiai.
„Nors Lietuva yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos dalyvė, bet konvencijoje numatyti tikslai sprendžiami gana lėtai dėl neryžtingų sprendimų priėmėjų veiksmų. Vienas iš tikslų – aplinkos pritaikymas neįgaliesiems, kad jie galėtų pilnavertiškai integruotis į visuomeninį gyvenimą, dirbti ir išlaikyti save, tačiau realybė šiandien rodo ką kitą. Problematinė ir paslaugų prieinamumo sritis, pavyzdžiui, neįgalieji negali laisvai keliauti, lankytis įvairiose įstaigose. Jeigu neįgaliųjų dalyvavimas socialiniame gyvenime yra ribojamas, tai sukelia ir psichologinių problemų, nes bet kuris žmogus, negalėdamas išeiti iš namų, pasijaustų vienišas ir nereikalingas“, – sako profesorius.
Anot jo, atvejai, kai neįgalieji, slėpdami savo sveikatos problemas, skinasi kelią darbo rinkoje arba visuomeniniame gyvenime – signalas visiems, ne tik visuomenei, bet ir patiems neįgaliesiems.
„Tikriausiai nedaug žmonių prisimena, kaip neįgaliųjų situacija Lietuvoje atrodė prieš tris dešimtmečius. Pozityvūs pokyčiai šiandien pastebimi, tačiau, kai užduodame klausimą: „kaip neįgaliųjų situacija turėtų atrodyti dar po 30 m.?“, pastebime ko trūksta ir paaiškėja, kad dar daug ką turime nuveikti, o patys neįgalieji – pažvelgti į savo situaciją kitaip, apie ją drąsiau bei garsiau kalbėti.
Juk bet kurį sunkumą gyvenime galime priimti ir kaip kliūtį, ir kaip galimybę, bet įveikus sunkumus stipresniais tampame ne tik patys, bet ir aplinkiniai. Taip pat yra ir su neįgaliaisiais. Jeigu dažniau matysime pozityvius pavyzdžius, tai įkvėps ir ne tik kitus neįgaliuosius, bet ir suteiks platesnį jų galimybių vaizdą, paskatins visuomenę, verslininkus, politikus pažvelgti į neįgalųjį ne tik kaip į paramos gavėją, bet ir kaip į visus dar nepakankamai panaudojamą visos visuomenės resursą, visus mus darys turtingesniais ir geresniais“, – aiškino psichologas.
