Dėl savo tikslo ji paliko pajūrį, kur gyveno trisdešimt metų, ir išsikraustė į Vilnių. Birutė yra baigusi režisūros studijas, o vėliau susidomėjo videografo profesija. Taigi ji užsiima ir kita veikla: veda pramoginius renginius ir kuria filmus.
„Jaučiu, jog darau šventą darbą. Kad ir kaip nepatogiai skambėtų: čia nori uždirbti iš mirusiųjų, bet kuriu gražią reikalingą paslaugą, už kurią yra atlyginama kaip už kiekvieną darbą“, – pripažįsta pašnekovė.
– Birute, Lietuvoje daugiau nėra tokių žmonių kaip jūs. Dar niekas neatrado šios verslo nišos? Ar ritualinių apeigų vedimas – jūsų pagrindinis darbas?
– Kartu tai ir darbas, ir hobis. Vedu renginius ir teikiu videografo paslaugas. Tiek pramoginiai, tiek gedulingi renginiai draugauja su mano filosofija. Verslui daviau vardą „Renginių ratas“, kuris įprasmina mintį, kad gyvenime viskas eina ratu.
Esu vienišas vilkas – dirbu viena. Lietuvoje neteko sutikti tokių žmonių ar dalyvauti laidotuvėse, kur būtų vedantysis, tad konkurencijos man nėra.
Vieno renginių organizatoriaus paklausiau, kodėl nesiima vesti gedulingų ceremonijų, nes žmonės dėl to į jį buvo kreipęsi. Tiesiai šviesiai man jis pasakė: Aš supratau, kad neturėsiu, nei ką, nei kaip tai pasakyti. Tada galvoju: gal mano idėja nėra visiškai beprotiška, gal ji kaip tik yra tobula. Jei to niekas nedaro, galbūt to ir nereikia? Kitas variantas – jei to nedaro, gal dar niekas nesugalvojo. Tai buvo arba utopinė, arba unikali mintis. Čia aš esu tobulai savo metuose: turiu gyvenimo patirties, lankau ne vieną savo šeimos kapą, tad žinau mirties akistatą, – prie manęs sustojo vaiko širdelė ir mirė mano mama.
– Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime?
– Laiku pabeldė mintis, kad ir gedulingoje aplinkoje galiu atrasti savo terpę, o tai padiktavo pats gyvenimas. Pradėjo išeiti draugų tėveliai, artimi žmonės. Vieną kartą būdama laidotuvėse supratau, kad visiems neužtenka paruoštos vietos, – tokia nesmagi suirutė. Tada priėjau prie draugės, kurios mirė mama, ir paklausiau, ar galėčiau ką nors pasakyti, kol paruoš papildomą stalą ir patiekalus. Tai žmonėms davė didelį stimulą kalbėti – patys giminaičiai atsistojo ir tarė po žodį.
Po metų man žmonės sako: suprantu, kai vedi gimtadienius, šventes, o kaip tu pravedi gedulingus pietus? Tai buvo pirmoji išgirsta frazė, tad susimąsčiau: taigi aš jų nevedžiau, bet žmonėms įstrigo. Tai, jei jau pakalbu nesiruošus ir žmonės tai laiko gedulingų pietų vedimu, kas būtų, jei aš pasiruoščiau? Šios mano mintys manyje gyveno trejus metus.
Vieną dieną mirė mano bičiulio sūnus, priėjęs jis man sako: Birute, tu supranti, ko aš noriu. Iškart supratau. Turėjo ateiti trys žmonių kartos, o mintyse sukosi: ką aš jiems pasakysiu? Pamačiau šimtą galvų, sustojusių petis petin. Priėjau prie draugų ir sakau: gal man iš tikrųjų reikia eiti į šią sritį ir pradėti gilintis. Visi – ir meno, ir verslo žmonės – mane palaimino: Birute, tu privalai tai daryti. Nusipirkau segtuvą ir pradėjau kaupti dalykus, kas dera kartu. Visą savo veiklą pavadinau dviem žodžiais – „Apkabinsiu žodžiu“.
– Viena yra kalbėti apie mirusį pažįstamą žmogų, o kaip rasti žodžių apie velionį, kai esate visai iš kitos aplinkos?
Aš negaliu įlįsti į žmogaus širdį ir įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi, kai miršta vyras. Aš galiu įsivaizduoti, ką jaučia, kai miršta mama ar vaikas, – visa tai perleidau per save. Tai nenuperkama ar pasiskolinama, tai tiesiog užgyvenama.
– Kaip atrodo jūsų vedami gedulingi renginiai?
– Nusipirkau įgarsinimo aparatūrą, dirbu su mikrofonu, kad balsas būtų ramus ir nereikėtų kalbėti pakeltu tembru. Kad išblaškyčiau tylą, leidžiu ramią muziką. Antras dalykas – prieš maistą įvedu filosofiją, kas pageidauja, sukalbame maldą. Pati kalbu filosofiją, prozą, poeziją, dalinuosi savo išgyvenimais, dovanoju prisiminimo dovanas.
Žmonės man sako: pagaliau supratau prasmę, kodėl susirenkama į gedulingus pietus, ko čia atėjau. Ateiname dažniausiai iš pagarbos, vogčia prarijame kąsnį, bet iš tikrųjų ateini ne tik paremti pečiu, bet ir apsikabinti prisiminimais. Dažnas renginys – apie 80 proc. – baigiasi plojimais – lyg teatre žmonės ploja ir netgi atsistodavo man padėkoti. Iš pradžių sutrikdavau – galvojau, kad tai nedera ir netinka laidotuvėms, nepatogiai jaučiausi juos priimdama, tad galvojau, kaip būtų galima juos pakreipti.
Vyko vieno žinomo dainininko laidotuvės, tad buvo įdomu pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Mane tuo metu nustebino, kai iš bažnyčios išnešė urną ir iš didžiulės minios nuskambėjo plojimai. Tada susimąsčiau: kodėl mes tik scenos žmones išlydime plojimais? Juk mes kiekvienas žmogus turime savo gyvenimo sceną. Kad ir kokį gyvenimą nugyvenai, tu nulipi nuo savo gyvenimo scenos. Taigi po gedulingo susitikimo įvedžiau tokią tradiciją: kas galite atsistokite ir žmogų išlydėkime plojimais. Iš tikrųjų kaip džiaugsmingai žmonės atsistoja ir kaip ilgai jie ploja. Aš tų plojimų nestabdau ir tokiu būdu išvengiu aplodismentų sau.
Yra labai gražių prisiminimų. Mirė žinomos aktorės mama. Gedulingų pietų metu ji pati per tiek pripasakojo istorijų ir tiek prijuokino, kad net visa užstalė kvatojosi: kaip mama buvo gabi, kiek šposų prikrėsdavo, tai dėl to greičiausiai ir ji tapo aktore. Taigi žmonės per laidotuves net ir juokiasi ar dainas dainuoja. Tačiau tai nereiškia nepagarbos mirusiajam.
– Iš kur savo veiklai semiatės idėjų?
– Kadangi neturiu konkurencijos, visa ši verslo šaka – mano kūrybos vaisius. Neturiu, ko kopijuoti. Daug skaitau, miegu su pieštuku ir popieriumi, net naktimis kuriu. Tai yra kūrybinis procesas – pati kuriu eiles.
– Užsakymų sulaukiate tik iš krikščionių?
– Viena dalis žmonių, kurie kreipiasi, – netikintys arba giminėje yra skirtingų religijų atstovų, tad tenka sudalyvauti įvairių religijų apeigose. Pati esu krikščionė, bet sau nekeliu reikalavimų, kad kito tikėjimo laidotuvių negaliu vesti. Teko dalyvauti tokiose laidotuvėse: vieno vyriškio dalis giminės buvo Jehovos liudytojai, o kita – krikščionys. Jehovos liudytojai neturi kunigų, todėl jie pradėjo bartis, kad, jei ateis kunigas, Jehovos liudytojai atsistos ir išeis, nes jiems tai nėra priimtina. Tada artimieji pradėjo ieškoti kompromiso – pasiimkime neutralų žmogų. Tokiu būdu jie rado mane. Nutiko taip, kad vis tik kunigas atėjo, o prieš jį buvau aš, Jehovos liudytojai atsistojo ir išėjo. Tada urną išvežė į kapines – ten kunigo net nebuvo, visą procesą vedžiau aš ir grįžome į gedulingus pietus, kurie tęsėsi net tris valandas, ko niekada nėra buvę. Žmonių buvo gal apie pusantro šimto. Žmonės sustojo dviem eilėmis: viena eilė stojo prie našlės atiduoti paskutinę užuojautą, o kita eilė dėkojo man.
– Atrodytų, kad ši jūsų veikla tarsi padeda užslopinti žmonių skausmą ir liūdesį, o gal kaip tik tai yra vieta ir laikas išsiverkti ir vėliau grįžti į normalų gyvenimą?
– Aš savo kalbą pradedu tokiais žodžiais: aš negaliu užpildyti jūsų netekties, aš negaliu atimti jūsų gėlos ir negaliu pakeisti lemties, aš galiu tik apkabinti žodžiu su viltimi, kad manasis žodis suteiks bent keletui žingsnių stiprybės. Mano tikslas nėra virkdinti ar juokinti, mano tikslas – su sava filosofija suteikti vilties ir ramybės, norą gyventi rytdienai.
– Patiems žmonėms būna sunku kalbėti apie netektį, todėl kviečiasi jus?
– Kad ir pakviesti susirinkusius žmones gedulingiems pietums kapinėse namiškiai tiesiog negali. Važiuoju ten ir tokią misiją darau – reguliuoju žmonių srautą, pabendrauju su virtuve. Tik spėjimo būdu restorane užsakomas maistas, niekada negali žinoti, kiek tiksliai ateis žmonių, – gal 50, o susirenka, būna, ir šimtas. Tada manęs beeinant į kapines paprašo: suskaičiuok, kiek maždaug yra žmonių, kad bent tą pusvalandį virtuvė galėtų tinkamai pasiruošti. Vėliau įsigudrinau: jei žinau, kiek restorane užsakyta porcijų, ir matau, kad žmonių nedaug, aš pakviečiu juos taip, kad beveik visi ateina. Arba aš galiu pakviesti taip abstrakčiai, nerinkdama sentimentalių žodžių, ir žmonių ateina mažiau. Netgi pakvietimo žodžio galia yra labai didžiulė. Tada beeidama vėl paskaičiuoju, kiek yra žmonių, ir skambinu virtuvei.
– Vadinasi, prisidedate ir prie laidotuvių organizacinių procesų. Tuomet kuo jūsų darbas skiriasi nuo laidotuvių organizavimo?
– Laidotuvių organizavimo procesų yra daug. Aš pati neorganizuoju, tai daro Gedulo rūmai. Aš tik atlieku vieną iš paslaugos rūšių – dar vieną naujovę. Bendradarbiauju su Vilniaus laidojimo rūmais. Jie teikia savo paslaugas ir žmonėms pasiūlo: gal norėtumėte filmo ir vedimo. Sakoma, jog geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Jei vyko laidotuvės, kurias vedžiau, dažnas atvejis, kad po metų sulaukiu skambučio, kad artimieji nori tokių pačių metinių. Tai iš tikrųjų sunkus darbas, nelengva. Jei renginyje pasakai šmaikštų žodį ir jį gali užtušuoti ar kitaip nukreipti, čia negali suklysti, ta klaida bus neatleistina ir gali artimuosius labai įžeisti.
– O kokie žmonės į jus kreipiasi? Tikriausiai ne visi sau gali leisti papildomas išlaidas, kai laidotuvės ir taip nemažai kainuoja.
– Paslauga nėra labai brangi, tikrai daug brangesni karstai ir kiti laidotuvių dalykai. Kreipiasi tie, kurie gauna rekomendacijų. Be to, buvo ne vienas atvejis, kai artimieji organizuoja laidotuves dar žmogui esant gyvam. Pats žmogus dėl savo laidotuvių taip pat kreipiasi – esu gavusi du „In memoriam“ filmų apie save užsakymus. Viena vyresnė moteris turėjo progresuojančią ligą, ji paprašė filmo apie save. Daugiau nei pusę metų tą filmą kūrėme, filmavome ją gyvą ir galiausiai rodėme per laidotuves. Tada sugalvojome pasidaryti fotosesiją – pasikvietėme visažistę ir fotografę – pasidarėme krūvą gražių nuotraukų. Visa tai ji laikė spintoje, žinodama, kam jos bus skirtos. Savo dukroms, gyvenančioms užsienyje, ji paliko laišką su visais savo norais ir visa tai buvo padaryta per laidotuves. Nuotraukos ir filmas artimiesiems buvo visiška staigmena.
– O jums pačiai neatrodė keistas prašymas sukurti filmą apie dar gyvą žmogų?
– Kad žmonės pradeda organizuoti savo laidotuves būdami gyvi, yra subtilus dalykas, daugeliui dar nesuprantamas. Neseniai padariau išvadą: visi žmonės gyvename tuos pačius gyvenimus: gimstame, tuokiamės, gimdome, studijos, mokslai, darbai ir neišvengiamai visi numirsime. Visiems gyvenimo procesams mes ruošiamės: motinystei, mokomės, kad gautume gerą darbą, ypatingai planuojame vestuves. O mirtis žmogus nebėra toks prasmingas dalykas? Aš, jei tik galėčiau, kuo toliau skleisčiau šią žinią – garbingai palaidoti save ar savo artimą irgi turi būti ruošiamasi. Tai žmogaus pabaiga – lygiai toks pats svarbus etapas. Kodėl viską nurašome paskutinei sekundei: ai, kaip yra, taip viskas gerai?
– Ar su metais keičiasi laidotuvių tendencijos? Kaip lietuviai priima naujoves?
– Priima, bet toli gražu ne visi. Šeimoje turi būti tolerancija. Mano paskutinis užsakymas buvo „Im memoriam“ filmas. Dukra man pasakė: aš ir taip vos įkalbėjau mamą, kad leistų man suorganizuoti filmą, gedulingų pietų ji tikrai nesupras ir to mes negalime daryti. Pirmiausia atsižvelgiama į patį artimiausią. Pavyzdžiui, atvažiavo velionio sūnus, užsakė filmą, bet apie gedulingus pietus pasakė: čia ne mano valia, aš suprantu, man būtų įdomu, bet mano mama nori tik to. Arba būna atvirkščiai: čia mama nori, mums to nereikia.
– Kokia muzika paprastai groja per jūsų vedamas ceremonijas? Dar yra likusių giesmininkų?
– Labai retai sutinku giesmininkus. Kaimuose jie vis dar yra, tačiau vis dažniau juos keičia kanklės, profesionalesni muzikantai su subtilesniais instrumentais. Kai kuriu filmus, sulaukiu įvairiausių prašymų. Kad ir kaip keistai skambėtų prašymai, o jų yra visokiausių, – nuo sunkaus roko iki pačio velionio atliekamų dainų, nebuvo nei karto, kad nerasčiau kūrinio, kurio su malonumu namiškiai neklausytų. Pirmiausia visų klausiu, ar turi pageidavimų muzikiniam takeliui. Būna, kad artimieji atsiunčia vaizdo įrašų, kur vyresnio amžiaus mama dainuoja liaudies dainas.
Pati turėjau nuostabų žmogų – savo uošvienę, kuri 20 metų komodoje turėjo stalčių su įkapėmis. Daug vaikų turėjo – dešimt. Ji iš anksto galvojo apie savo laidotuves, kad jiems nereikėtų rūpintis. Tai man ji sako: nereik man jokių orkestrų per mano laidotuves, aš pridainuosiu dainų, kurias leisit per mano laidotuves. Įsigijome kasečių įrašinėjimui. Tada ji visiems savo vaikams po vieną padovanojo. Praėjo daug metų, gal ir dvidešimt, sulaukusi beveik 90-ties uošvienė mirė. Mūsų pirmas tikslas buvo rasti juostelę ir ją per laidotuves paleisti, vykdyti jos valią. Nuvažiavę pakeitėme gedulingą muziką, o buvo toks jausmas, kad ši moteris mums visiems dainuoja. Įrašas sukėlė teigiamas emocijas – dingo ašaros, liūdesys.
– Kurios laidotuvės jums buvo įsimintiniausios?
– Prisimenu vienas laidotuves – mamai esant gyvai, vaikai užsakė filmą. Draugai, vaikai, namiškiai atsiuntė garso įrašus, kuriuose pasakojo, koks tai buvo žmogus. Ant viso garso takelio montavau vaizdo medžiagą. Tai buvo tobulos svajonių laidotuvės – norėčiau ir aš taip gražiai būti palaidota, kai ateis ta valanda. Kaune buvo trys laidojimo salės, jie užėmė visas. Vienoje salėje buvo maisto furšetas. Visi žmonės buvo kviestiniai, nes velionė prieš mirtį pasakė: į mano laidotuves tegul atvažiuoja tie, su kuriais bendrauju. Jei turiu giminaitį, kurio nemačiau 20 metų, tegul jis ir nevažiuoja.
Kūną kremavo, tad galėjo patogiai savaitgalį surengti laidotuves. Ant durų kabėjo užrašas – kviestiniai gedulingi pietūs, o susirinkusieji susėdo kaip koncertų salėje. Viskas truko apie pustrečios valandos. Kalbėjau aš, parodėme filmą, kuris baigėsi melodija, kurią pratęsė smuikininkė iš velionės bičiulių tarpo. Solistė atliko romansą, gyvai grojo arfa ir violančelė, gitara ir akordeonas. Žinoma aktorė paskaitė eiles. Artimieji padarė albumus, kuriuos padėjo ant atskirų staliukų. Žmonės galėjo pabendrauti ir vėliau visi išėjo, liko tik namiškiai. Baigė jie apie 22-23 val. – sėdėjo, suko ir suko dar kartą tą patį filmą. Po to pasiėmę urnelę išvažiavo namo. Kitą dieną važiavome į kapines tik patys artimiausi, šeima. Tylą sklaidė fleita. Laidojimas vyko be kunigo ir per 20 minučių su moterimi buvo atsisveikinta.
– Kaip emociškai jums pačiai sekasi tvarkytis su šiuo darbu? Neparsinešate to skausmo su savimi į namus?
– Trejus metus uždavinėjau sau klausimą, ar man tikrai to reikia, ar to neparsinešiu į namus, gal kokių vėlių prisišauksiu. Iš tikrųjų nelengva, kai atsistoji į akistatą su mirtimi ir netektimi, visais raudančiais, – labai sunku. Atėjo momentas, kai supratau, kad aš galiu. Ilgai save tam ruošiau ir dvejojau. Vieną dieną atsistojau ir supratau, kad aš nepravirkau, – šiandien jau išmokau valdyti emocijas. Tačiau visa tai gali papasakoti ramiai, emocijai neleidžiant nuslinkti į širdį. Kiekvieną kartą yra sunku, tačiau kiekviena profesija įgauna patirtį – gydytojai ir kunigai taip pat išmoksta profesionaliai atsiriboti.
– Pasitaiko neįprastų ar keistų dalykų, kuriuos sunku paaiškinti?
– Nutinka labai daug stebuklingų dalykų, ko niekaip negaliu paaiškinti. Galvojau, kaip užbaigti filmą apie moterį. Ji turėjo portretinę nuotrauką su didžiule vyno taure. Vieno „In memoriam“ filmo pabaigoje užrašiau „Švęskime gyvenimą“ su optimizmu likusiesiems. Dukra padarė nuotraukų albumų ir ant drobės išdėliojo nuotraukas. Vėliau išeinant prie durų pamačiau padėtą vieną iš paskutiniųjų filmo nuotraukų ir jos apačioje sumaketuota: „Švęskime gyvenimą“. Tas pats tekstas – apie tai su niekuo nekalbėjome. Neturiu paaiškinimo tokiems stebuklams. Ir jie gan dažnai nutinka, kuriant filmus. Pavyzdžių turiu krūvas. Po to, kai likau tik aš ir šeima, kuri žiūrėjo filmą dar ir dar kartą, dukra man sako: Birute, net neįsivaizduoji, kaip tą filmą sudėjai. O dėjau taip, kaip man atrodė. Nuomonę kuriu iš to, kokį gavau aprašą, matau nuotraukas – iš to labai daug ką galiu pasakyti apie žmogų. Ir kai sakiau kalbą, kartu buvo rodomos nuotraukos, tai dauguma jų ėjo tokia tvarka, apie ką aš ir kalbėjau, o aš to tikrai nežinojau.
Teko man vesti jaunos merginos šermenis – pirmą sykį tai dariau, vėl tai buvo iššūkis. Laidotuvės buvo kviestinės: rinkosi jos draugai, pedagogai, kolegos. Kvietėme akordeonistą, gitaristą. Intarpais, kai sueidavo daugiau žmonių, pasiimdavome jų dėmesį. Kai aš skaičiau poeziją, gitaristas įsijungė. Pajūryje ji buvo su savo vaikystės drauge, tad kūriau apie tai filmą. Siužetą visą puošiu gyvais simboliniais vaizdais: krentančiu lapu, skrendančiu pūkeliu, debesys, paukščiai, laikrodžiai eina ir sustoja, bet kiekvienas žmogus padiktuoja kiekvieną savitą intarpą tarp medžiagos.
Į tą filmą įdėjau vieną gražų momentą: voveraitė stovi ant tvoros ir vėliau liuokteli. Tada galvoju: įdėti ar ne? Supras ar ne? Visada yra egzaminas – jame nėra repeticijos, tu iškart rodai. Taigi viena iš mano baimių, kai širdis stipriai plaka: ar tikrai visa tai teisingai išgyvenau per tą naktį, ar tikrai viskas bus gerai. Laidotuvių dieną priėjo prie manęs mama ir pasikvietė mane atskirai: Birute, tu pasakyk man, kaip ta voveraitė atsirado filme. Kaip žaibas per širdį perėjo, pagalvojau: suklydau, nereikėjo. Sakau: man taip pasirodė, aš sugalvojau. Moteris sako: jūs žinokit, daug metų kiekvieną rytą aš jai rašydavau žinutę ir mano pirmieji žodžiai būdavo: labas, mano voveraite.
