Jaunas berniukas tuo metu niekam nebuvo įdomus ir, kaip pats pasakoja, užaugo gatvėje. Profesinis orientavimas ir karjeros klausimai atrodė kaip iš kito pasaulio, o nuo tolimesnio gyvenimo gatvėje jį išgelbėjo ne specialistų konsultacijos, bet menas – šokiai ir dailė, rašoma pranešime spaudai.
Šiandien 35-erių Artūras dirba Alytaus miesto savivaldybėje ir kuria miestui įvaizdį. Štai visiems puikiai žinomą „Myliu“ ženklą jis vysto drauge su geriausiais draugais, broliais Algirdu ir Remigijumi Gataveckais. „Kurk Lietuvai“ dalyvei Akvilei Naginionytei jis pasakojo, kad destruktyvi aplinka ir gatvės kultūra liko praeityje, nors į vietinę kavinę tiesiai iš darbo atėjo tarsi vis dar maištaudamas – tvarkingai užsegti marškiniai, bet ryškiai šviečiantys raudoni sportbačiai.
– Kada atsirado pirmosios mintys, ką norėtum veikti suaugęs?
– Aš dabar dar galvoju, kas bus, kai aš užaugsiu (juokiasi). Bet jei atvirai, pirmosios mintys atėjo kai basčiausi po pasaulį ir dirbau visus darbus, kuriuos pasiūlydavo pats gyvenimas. Pamenu, vieną kartą Anglijoje atėjau į statybų aikštelę ir pagalvojau: ką aš čia veikiu? Nuo tada ir prasidėjo virsmas viduje. Uždaviau sau klausimą ir pradėjau ieškoti atsakymo, kuo aš galiu būti naudingas visuomenei su tuo, ką moku daryti.
– Tu esi breiko šokėjas, fotografas ir dabar esi grafikos dizaineris. Tai meno išraiškos tave lydi nuo vaikystės?
– Man artimesnė gatvės kultūra, nes gyvenau destruktyvioje aplinkoje, buvau tas gatvės vaikas – nesukontroliuojamas. Nebuvau mušeika. Man atrodė, kad aš labiau ginu save nei noriu sužeisti kitą. Jokiu būdu negalvojau, kad esu blogas. Tiesiog tuo metu tu esi toje aplinkoje ir reikia išgyventi. O šiandien mėgaujuosi tuo, ką darau. Pavyzdžiui, Alytaus miesto ženklo „Myliu“ vystymas – didžiausias malonumas.
– Ir būtent tuo metu atradai breiką, kuris tave tarsi išlaisvino nuo destruktyvios aplinkos?
– Taip. Ir džiaugiuosi, kad tai įvyko. Visiškai netikėtai per VIVA muzikos kanalą su draugais pamatėme muzikos grupę šokančią breiką. Pagalvojome: „Kas jie tokie?!“. Ir patys sukūrėme breiko grupę „Acid gang“ – nesijuok, nežinau, kodėl toks pavadinimas. Taip ir pajudėjome šokio linkme ir būtent tada prasidėjo mano kūrybinis procesas – nauji koridoriai, kurie žavėjo, ir naujas žmonių ratas. Ten buvo kažkas geriau. Pamačiau, kad sulaukiu kitokio, pozityvaus dėmesio – kažkas pagiria, kažkam patinka, kažkas sako vau. Tai pakeitė mano požiūrį. Ir, aišku, buvo kitokie žmonės – nemažai vyresnių aktyvių draugų ir mes drauge, breiko žingsniu, judėjome link vis didesnės kūrybos. Nors kai pagalvoju, aš visada turėjau dalelę to meno ir kūrybos savyje.
– Kaip suprantu, nebuvai pažangiausias mokinys, bet vis dėlto, kokia buvo mokslo vieta tavo gyvenime?
– Taip, nelabai geras aš mokinys buvau. Nepatiko man pati sistema. Mokykloje mėgau tik socialinį gyvenimą. Viskas vyko paviršutiniškai – žmonės įvertina greitai, uždeda etiketę ir tiek. Aš manau, kad niekada nebuvau blogas jaunuolis, tik turėjau išgyventi.
Piešdavau per šventes piešinius ant langų, ir sportuodavau gerai, bet niekas neskatino nei sportuoti daugiau, nei į dailę eiti. Tiesiog aš buvau niekam neįdomus. Pavyzdžiui, matematika man buvo labai įdomi, bet lėčiau suprasdavau procesus ir užtrukdavo, kol rasdavau atsakymą. Vis nespėdavau ir kartodavau sau: „Artūrai, susikaupk, tau pavyks“. Kai po 2-3 kartų nespėji, supranti, kad esi prastas, tada atsiverti galinį sąsiuvinio lapą ir pieši. Bet mokyklą šiaip ne taip baigiau, kažkaip pavyko išlaikyti egzaminus ir tada, kaip ir visi, sukau galvą, kur stoti mokytis toliau.
Vieniems pasisekdavo, nes tėvai ar kažkas palenkdavo į vieną ar kitą kryptį. Mano atveju reikėjo pačiam mąstyti. Ir staiga susišvietė, kad dizainas man patiktų. Nežinau, iš kur atėjo tokia mintis, bet bandžiau stoti, ir, aišku, nesėkmingai. Tuo metu nebuvau finansiškai stiprus, kad galėčiau viską bandyti. Todėl prasidėjo mano kelionės po užsienį.
– Kur iškeliavai?
– Nelegaliai su draugais išvykome į Ispaniją rinkti vaisių. Čia nutrūko mano šokiai ir vėl grįžau lyg į tą kitą pusę. Buvo įdomus laikas, nors juodas darbas. Tiesa, jau tada paišydavau dalykus, kūryba visada mane lydėjo. Galiausiai, grįžęs į Lietuvą vėl pagal savo galimybes bandžiau stoti į kolegiją.
– Bet norėjai mokytis tik dėl to, jog turėtum diplomą?
– Taip - pakako smegenų, jog suprasčiau, kad kažką daryti reikia. Ir džiaugiuosi tuo sprendimu, nes šiandien nebūčiau čia, kur esu (rodo pirštu į miesto savivaldybę) vien dėl to popieriaus, ne dėl gabumų.
– Norėjai studijuoti grafikos dizainą. Kaip manai gal tiesiog reikėjo tuo metu žmogaus mokykloje arba artimoje aplinkoje, kuris paskatintų tave ir padėtų atrasti tavyje slypinčius gabumus?
– Taip. Būdamas jaunas žmogus nieko nežinojau. Kai atsiranda profesionalas ir stebi tave kaip asmenybę, įsigilina į tavo atvejį, pagiria tave, tai tikrai gali padaryti didelę įtaką. Mane būtų labiau inspiravę pasiruošti ir egzaminams, ir labiau savimi pasitikėti. Tokie dalykai tikrai yra svarbūs jaunuoliui.
– Gyveni ir dirbi Alytuje, tai kaip dabar reaguoji sutikdamas savo mokytojus?
– Sutinku tuos, kurie mane visiškai buvo nurašę. Visada patinka pažiūrėti su šypsena į akis ir stebėti jų žvilgsnius.
– Ar buvo tokių, kurie prieitų ir sakytų: „Aš tavimi labai didžiuojuosi“?
– Ne, čia gi žmonės. Tėvai neateidavo pasakyti, o čia svetimi žmonės.
– Kai turėsi vaikų ir būsi tėtis, ką darysi kitaip, kad jiems nebūtų tokių profesijų, karjeros pasirinkimo klaidų?
– Aš iš savo paties šeimos išmokau tik, ko nedaryti, o ką daryti – dar nežinau. Tikiu, kad tiesiog stengsiuosi vaikui parodyti visą pasaulį ir leisti prie visko prisiliesti, viską pabandyti. Aišku, dabartinis jaunuolis mato labai daug, gal net per daug, todėl sunku jam išsirinkti. Bet pasistengsiu įdiegti kritinį mąstymą sąmoningai atsirinkti dalykus. Ir manau, kad jeigu jis turės galimybę apsilankyti tokiose vietose kaip Alytaus karjeros centras „Karjeras“, jam liks mažiau neatsakytų klausimų apie savo galimybes.
Po 6 mėnesių darbo Alytuje, „Kurk Lietuvai“ dalyvės atidarys pirmąjį Lietuvoje karjeros centrą „Karjeras“, po kurio stogu bus teikiamos visos reikalingos profesinio orientavimo paslaugos jaunam žmogui. Projekto iniciatorės Akvilė Naginionytė ir Dovilė Dilienė džiaugiasi, kad be jokio papildomo biudžeto, o tik racionaliai įvertinus esamus išteklius ir sutelkus visą bendruomenę, pagaliau bus sprendžiamos aktualios jaunimo nedarbo, migracijos į kitus miestus arba šalis bei netinkamų darbo rinkai specialybių pasirinkimo problemos.
