Neįgaliuosius įdarbinantys darbdaviai pastebi, kad nors ši sritis ir yra griežtai reglamentuota, tačiau akivaizdu, kad net ir elementarus žmogiškasis faktorius gali nulemti dirbančiojo priskyrimą grupei, kuriai bus taikomos menkesnės socialinės garantijos.
Šiuo metu Lietuvoje ligos kodas, prasidedantį raide F, žymi įvairius psichikos ir elgesio sutrikimus. Šią negalią turintiems neįgaliesiems su ta pačia ligos diagnoze gali būti skiriamas skirtingas darbingumo lygio įvertinimas. Socialinėms įmonėms atstovaujantys darbdaviai sako, kad pakeitus subsidijavimo tvarką būtų tik užaštrinta situacija ir padaugėtų neteisybės jausmo, nes dalis neįgaliųjų gautų didesnę valstybės paramą, o kita dalis turėtų tenkintis menkesnėmis garantijomis.
„Socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji su F kodu dažnai, nepaisant tokios pačios jiems nustatytos diagnozės, valstybės yra priskiriami skirtingoms darbingumo grupėms. Pavyzdžiui, neįgalieji, kuriems nustatyti skirtingi psichikos sutrikimai, psichinės negalios, įvairios psichikos ligos yra priskiriami tiek vadinamajai II, tiek III grupėms.
Dalimi atvejų ta riba yra plonytė ir politikams nusprendus ją dar labiau paryškinti skirtingomis socialinėmis garantijomis, pagal Europos Sąjungos (ES) reglamentavimą tai jau būtų ne tiesiog biurokratinis nesusipratimas, bet diskriminacija dėl negalios“, – sako Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) vadovas Gediminas Bartkus.
Pasak jo, siūlomas terminuotas subsidijavimas paliestų nemažai neįgaliųjų, nes vien sąjungai priklausančiose įmonėse III grupės dirbantys neįgalieji su F kodu sudaro nuo 20 proc. iki 40 proc. visų III grupę turinčių darbuotojų.
„Šiuo metu Lietuvoje bandoma diegti praktiką, kuomet neįgaliųjų darbo vietoms valstybė skiria skirtingas subsidijas – sunkesnės negalios dirbantieji jų galėtų tikėtis ilgesnį laiką, o lengvesnės negalios – trumpesnį. Tačiau realybė yra kitokia – negalia nėra liga ir aplinkybės per pusmetį tikrai nepasikeičia. Juo labiau, kad žmonės bendrauja tarpusavyje, dalinasi patirtimi, išsipasakoja ir žino vieni kitų istorijas. Tokią pat diagnozę turinčio III grupės neįgaliojo darbo vieta būtų subsidijuojama vos 6 mėnesius, o II grupės – 2 metus. Tokia situacija iš esmės gali būti apibrėžiama kaip diskriminuojanti“, – aiškina G. Bartkus.
Pasak jo, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme nurodoma, kad tiesioginė diskriminacija yra „elgesys su asmeniu, kai negalios pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui“.
„Šiuo atveju, esame įsitikinę, kad, priešingai ES praktikai, mažiau palankių sąlygų nustatymas vienai neįgaliųjų grupei, lyginant su kitomis neįgaliųjų grupėmis, turi būti traktuojamas kaip neįgaliųjų, turinčių lengvą neįgalumo lygį ar neįgaliųjų, kuriems nustatytas 45–55 procentų neviršijantis darbingumo lygis, diskriminacija. Apmaudu, kad toks precedentas formuojamas aukščiausiu valstybiniu lygmeniu ir dar motyvuojant, jog taip siekiama rūpintis geresne neįgaliųjų integracija“, – sako NSĮS atstovas.
Nustačius skirtingus šių darbuotojų subsidijavimo terminus susidarytų situacija, kai identiškas diagnozes turintys asmenys būtų subsidijuodami neterminuotai (I grupės negalia) ir terminuotai (II ir III grupės) vien dėl to, kad konkrečiu metu buvo priskirti vienai ar kitai grupei.
