Šiandien A. Varna – profesionalus fotografas, galintis valandų valandas pasakoti apie įspūdingas vietas ir jose rengtas dar įspūdingesnes šventes, kurias yra tekę fotografuoti ir filmuoti tik todėl, kad milijonieriai jam patikėjo užfiksuoti šias akimirkas. Tiesa, griežtos konfidencialumo sutartys jam tai draudžia, tačiau kai kurias detales jis gali atskleisti.
Kaip iš mažo Lietuvos miestelio, Kupiškio, kilusiam Aurelijui, į Angliją atvykusiam dirbti dažytoju, pavyko tapti geidžiamu fotografu? Kodėl galėjęs toliau gyventi Anglijoje, po 15 metų Aurelijus su žmona ir dviem vaikais grįžo į Lietuvą?
Daug kas stebėjosi, ką jis čia veikia
Į Angliją Aurelijus su tuomet dar širdies drauge Ramune išvyko prieš 15 metų, vos baigęs teisės studijas. Kaip ir daugelis – trumpam, užsidirbti – įnašui už pirmuosius nuosavus namus. Pora jau buvo ir Anglijoje, ir Amerikoje uždarbiavusi vasarą, todėl emigrantų duona negąsdino. Pirmasis Aurelijaus darbas antrąja Lietuva vadinamoje Anglijoje buvo dažytojo, tačiau ilgai juo dirbti lietuviui neteko.
„Po dviejų dienų vienoje kompanijoje pradėjau dirbti dažytoju, nes kiekvienas lietuvis sugeba imtis ūkiškų darbų ir pačiam praeityje teko nemažai dirbti namuose, tai buvo labai lengva“, – prisimena vyras.
Kaip pasakoja A. Varna, pirmasis jo atlyginimas buvo apie 40 svarų per dieną.
„Kai kam nors pasakydavau, kad esu baigęs teisę, gerai moku anglų kalbą, ir ne tik ją, bet ir rusų, daug kas stebėdavosi, ką čia veikiu“, – gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki“ pasakojo A. Varna.
Asmeninis turtuolių vairuotojas
Netrukus Aurelijus iš viršininko sulaukė pasiūlymo dirbti asmeniniu vairuotoju. Vyras tapo savotišku boso patikėtiniu, tačiau norėjosi daugiau. Todėl po metų jis susiviliojo laikraštyje pamatytu skelbimu, kuriame tarptautinė kompanija ieškojo asmeninių vairuotojų.
„Galvojau, kad tai yra tiesiog darbas, kuriame žmonėms atlieki tam tikrą vaidmenį. Reikėjo žinoti Londoną, kur juos nuvežti, ką patarti, kaip su jais elgtis, kaip duris atidaryti, paklausti, ar temperatūra gera, ar nori radijo paklausyti. Tai man padėjo įgyti įgūdžių, kurie man dabar padeda savo versle bendrauti su klientais“, – pripažįsta pašnekovas.
Asmeniniu vairuotoju Aurelijus dirbo net šešerius metus, teko patirti ne vieną kuriozą ir susipažinti su ne viena pasaulinio lygio žvaigžde. Šie žmonės kitaip vertina laiką ir pinigus, sako Aurelijus. Kartą garsus pasaulio verslininkas pasakęs ne to oro uosto adresą, lėktuvą nukreipė ten, kur jam reikia.
„Tokiam paprastam žmogui iš Lietuvos iš pradžių tai buvo nesuprantama – kaip čia įmanoma? Tokie pinigai, o žmonės savęs nenaudoja. Vežiojau vieną pagyvenusią damą, kuri viską šiam pasauly gali, o ji elgiasi su tavimi kaip su anūku. Malonu, kai pamatai, kad tokiam žmogui nesvarbu, kiek pas jį banko sąskaitoje pinigų, bet ką tu suteiki kitiems“, – pasakoja vyras.
3 tūkst. svarų – arbatpinigiams
Aurelijaus klientai dažniausiai buvo milijonus uždirbantys žmonės: garsūs aktoriai, sportininkai, šimtais milijonų vertinamų įmonių vadovai – tie, kuriems pinigai – tik skaičius, o išleisti vakarienei, kad ir 10 tūkst. svarų – juokinga suma.
„Klientas už mūsų paslaugą moka 70 svarų per valandą, o būdavo, kad sėdi ir nieko nedarai. Galvoji tada: kaip čia dabar yra? Tai yra visiškas pinigų netaupymas“, – sako Aurelijus.
Aurelijus niekada nesijautė dirbdamas tarno darbo, galbūt todėl, kad žiūrėjo į tai kaip į darbą. Per metus jis uždirbdavo apie 30-40 tūkst. svarų, vadinasi, per mėnesį – apie tris tūkstančius svarų. Arbatpinigiai dažnai būdavo dalis atlyginimo. Vyras mažiausiai yra gavęs – 50 centų, o daugiausia – net 3 tūkst. svarų už savaitės darbą.
Fotografija visus tuos metus buvo tik Aurelijaus hobis. Pirmuosius solidžius klientus jis rado dirbdamas vairuotoju. Su kai kuriais išsikalbėdavo daugiau ir parodydavo savo darbų pavyzdžius. Taip atsirado ne vienas užsakymas. Vėliau kalbos apie fotografijai atsidavusį lietuvį pasklido iš lūpų į lūpas. Pradėjęs nuo paprastų vestuvių, kurių biudžetai buvo kuklūs, Aurelijus vis plėtė savo pažinčių ratą, o jo darbams pasirodžius prabangiuose žurnaluose, užsakymų mastas išaugo.
Honoraras išaugo iki tūkstančių eurų
Taigi keliauti po visą pasaulį jam ir jo komandai tapo kasdienybė. Vairuotojo darbą metė tuomet, kai suprato, kad dirbdamas nebespėja fotografuoti ten, kur yra kviečiamas: nuo įspūdingų dangoraižių, pilių, egzotiškiausių salų atokiausiose pasaulio kampeliuose. Aurelijus sako per dešimtį metų darbo pamatęs daug. Visgi įspūdingiausios vestuvės, pasak jo, vyksta Dubajuje.
„Patiekalai būna su aukso dulkėmis. Vienose vestuvėse teko tik dekoracijas filmuoti ir fotografuoti. Ten buvo tortas, kurį dizaineriai gamino visą savaitę. Jis kaip meno kūrinys – dviejų metrų. Tam tortui išleido 10 ar 20 tūkstančių“, – prisimena Aurelijus.
Jis iki šiol prisimena vieną kuriozą – šventės išvakarėse paaiškėjo, kad jis ir užsakovė tiesiog nesusikalbėjo. Arabų vestuvės, kurias jis turėjo fotografuoti, buvo skirtos tik moterims, tad ten kur švenčia jos – vyrams įeiti griežtai draudžiama. Tuomet vestuves fotografavo ir filmavo Aurelijaus komandos merginos, o jam teko vadovauti, sėdint kitoje patalpoje.
Aurelijus spėjo padirbėti ir su Anglijos karalienės asmeniniu drabužių dizaineriu Stiuartu Parvinu – jo darbai buvo publikuoti tokiuose žurnaluose kaip „Vogue“. Taigi ir jo honorarai už darbą gerokai šoktelėjo iki tūkstančių eurų.
„Lietuvoje irgi yra nuostabių planuotojų ir fotografų ir per paskutinius metus lygis čia pakilo labai, tai kainos ten nėra kosminės, palyginus su Lietuva“, – pripažįsta pašnekovas.
Pačių lietuvių sukurtos sėkmės istorijos
Aurelijui ne kartą teko skaityti tautiečių pasakojimus apie tai, kaip per metus jiems pavyksta gyventi ir praturtėti. Anot jo, tai tik jų pačių sukurtos istorijos, niekas realybės pasakoti nenori, nes dažnai gėdijasi.
„Iš pradžių reikia gyventi, kad prasimuštum, nes kiekvieną dieną yra išlaidos ir jeigu neturi gero darbo, tai tie pinigai tirpsta. Taip, algos geros, dirbame žuvies fabrike – kaip aukso puodas tiesiog. Tik daugelis, gyvenantys svetur, to nepabrėžia, kokiomis sąlygomis reikia gyventi“, – akcentuoja Aurelijus.
Į Angliją jis atvyko likus šešiems mėnesiams iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Paradoksas, kad į Lietuvą grįžo, Anglijai iš jos išstojančiai. Anot vyro, savo verslą valdyti galima gyvenant bet kurioje šalyje, o savoje, kaip sakoma, ir sienos padeda.
