Kovo 11 d. proga merginos pasidalino mintimis, kodėl visgi jauni žmonės renkasi Lietuvą ir ypač kodėl vis dažniau dirba viešajame sektoriuje – juk tai tikrai ne pats patraukliausias „darbdavys”. O galbūt tik mes jį taip matome?

Ką veikėte Lietuvoje prieš išvažiuodamos į užsienį?

Giedrė: Lietuvoje aš baigiau savo universitetines studijas: bakalaurą Vilnius universitete, Orientalistikos centre, kur studijavau Lyginamąsias Azijos studijas, sinologijos specialybę, ir magistrą Vilniaus dailės akademijoje, kur nusprendusi, kad noriu gilintis į kultūrinus procesus, studijavau Kultūros vadybą ir kultūros politiką. Magistro studijų metu pradėjau dirbti kultūros srityje, daugiausiai kino. Čia dirbau kino festivalyje „Kino pavasaris“ bei kituose kino festivaliuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vizualiųjų menų Jono Meko centre dirbau su kino projektais, kuravau seansus ir parodas, rengiau tarpdisciplinius projektus, su Andriumi Pulkauninku trejetą metų rengėme tarptautinius scenos menų festivalius.

Irmina: Lietuvoje baigiau mokyklą. Tuomet išvažiavau studijuoti į Škotiją, Glasgow, ten mokiausi architektūrą, atlikau mainus Romoje. Baigusi pabuvau Rygoje su architektūros darbu, o vėliau grįžau vėl į Lietuvą. Tada Lietuvoje du metus dirbau su interaktyviomis technologijomis – projekcijomis, instaliacijomis ir virtualia realybe. Interaktyvių technologijų pagalba kūriau konceptus muziejams, galerijoms, dirbau prie Lietuvos Expo paviljono.

Atrodo, jums abiem ir Lietuvoje galėjo puikai sektis, kodėl išvažiavote?

Giedrė: Dar studijuojant, teko kurį laiką pagal mainų programas pagyventi Kinijoje, Katalonijoje, tad buvo atsiradęs tas „niežulys“, atsirandantis žmonėms, kurie buvo išvykę. Norėjau pamatyti, kaip gyvenasi ir kitur. Į Berlyną išvažiuoti nusprendžiau, nes Vilnius buvo pasidaręs per mažas. Norėjosi pajusti, ką reiškia gyventi metropolyje, kur galimybės, kultūrinis gyvenimas ir pažintys neišsemiamos. Taip pat ir perkrauti savo darbo-gyvenimo balanso rėžimą, ar jo nebuvimą (juokiasi). Norėjosi sukaupti daugiau patirties kuruojant kino programas, tad sudalyvau ir buvau atrinkta į jaunų kino profesionalų programą „Nipkow Programm“, pagal kurią galėjau stažuotis kino teatruose mano norimoj srity. Ir pajausti Berlyną.

Irmina: Mano atsakymas kiek paprastesnis, nors mokyklą baigiau puikiai, išvažiavau dėl mokslo kokybės ir išskirtinos architektūros programos užsienyje.

Giedre, kokia išties buvo tavo patirtis Berlyne – ar gavai, ko ieškojai didžiuliame mieste ir negalėjai rasti Vilniuje?

– Į Berlyną išvažiavau 2009 m. lapkritį, kur pusmetį stažavausi kino teatruose „Sputnik“ ir „Babylon“. Iš bendravimo su „Sputnik“ komanda išaugo draugystė ir iki pat grįžimo į Lietuvą aš dalyvavau jų veikloje. O iš stažuotės gimė lietuviško kino festivalis „Litauisches Kino Goes Berlin“, kurį inicijavau 2011 m. ir kuris gyvena devintus metus. Berlyne dirbau ir su kitais festivaliais: Kotbuso Rytų Europos kino festivalio, Riugeno Baltijos šalių filmų festivalyje, Britų trumpametražių filmų festivalyje „British Shorts“, tarptautiniame filmų festivalyje „Berlinale“. Be to, dirbau kino platinimo kompanijose, kur turėjau galimybę atsidurti „kitoje pusėje“ ir kiną patirti kaip verslą. Taip pat, iki 2015 metų kasmet dirbdavau ir festivalyje „Kino pavasaris“, tad turėdavau progą porai mėnesių pavasarį grįžti į Vilnių, mačiau, kaip miestas auga ir keičiasi.

Ar būtent iš ilgesio Vilniui bei Lietuvai ir gimė lietuviško kino festivalio idėja?

– Į Berlyną išvažiavau, nes gavau galimybę pasisemti kino kuravimo patirties. Galvodama, kaip įprasminti savo buvimą, supratau, kad noriu, kad apie lietuvišką kiną sužinotų kuo daugiau žmonių, kad jis būtų pastebėtas Berlyno auditorijos. Atvykusi į Berlyną taip pat suvokiau, kad mūsų, kaip savarankiškos šalies, dauguma identifikuoti negali. Mes painiojami su Rusija, arba geriausiu atveju – su Baltijos šalimis. Tad pamaniau, kad geriausias būdas tai keisti – rodyti lietuvišką kiną. Juk per kiną kultūrinis identitetas iškomunikuojamas patraukliausiai. Tiesą sakant, lietuviškų filmų peržiūrų savaitė buvo sumanyta kaip vienkartinis renginys, tačiau pamačius, kad jis sulaukė susidomėjimo, atrodė prasminga tą veiklą tęsti. Pradžioje tai buvo savaitgalinės peržiūros, bet pamažu atsirado komanda, ir šios peržiūros įgavo festivalio formatą.

Foto: DELFI / Jorigis Jasiūnas

Ką supratai matydama, kaip auga festivalis?

– Vienas pirmų dalykų, dėl ko tuomet nustebau, buvo skirtumas tarp dėmesio, kurį gauni iš spaudos organizuojant renginį Vilniuje ir Berlyne. Tikėjausi, kad vien lietuviško kino unikalumas Berlyno kontekste turėtų sukelti didelį susidomėjimą, bet greitai reikėjo imtis rimtesnės strategijos, nes Berlynas – toks pilnas kultūros, kad reikia pasistengti būti pastebėtam. Taip pat supratau, kad komanda yra labai svarbi, ir kad radus tinkamus žmones, įmanomi dideli dalykai.

Irmina, kodėl pasirinkai Škotiją?

– Rygoje dirbau architektų ofise. Mokiausi Škotijoje ir Italijoje. Mokslai Škotijoje labai aukštos kokybės, esu neįtikėtinai patenkinta programa, dėstytojų tolerancija, neformaliu ryšiu, kuris išsivysto su dėstytojais mokantis Jungtinėje Karalystėje, nes tokia komunikacija padeda atsiskleisti, klausti, dėstyti mintis, dalintis idėjomis, net kurti projektus už universiteto ribų - tai nuostabu. Italijoje mokslo sistema panaši į Lietuvos – dėstytojai palaiko formalų ryšį ir kontaktas šaltesnis, visgi architektūros studijos Italijoje yra didelė patirtis, nes ši šalis turi savitą stilių, gilias tradicijas kurias puikiai įkomponuoja į modernią architektūrą. Jei galėčiau kartoti - mano pasirinkimai būtų tokie patys, šios šalys davė skirtingus pamatus suvokti architektūrą ir aplinką kurioje gyvename.

Kodėl grįžai į Lietuvą, juk galėjai gyventi ir dirbti Romoje!

– Artėjau prie Lietuvos – Škotija, Italija, Latvija (šypsosi). Čia mano namai, mano šeima, visada žinojau, kad kelionės yra laikinos. Tikiu, jog net mano šeimos pradžia turėtų būti Lietuvoje, nes kiekvienas žmogus turi turėti vidinį jausmą, kur yra jo namai, tam kad galėtų į juos grįžti. Nesvarbu kiek keliausiu artimoje ateityje, širdyje turiu jausmą, jog mano sukaupta patirtis ir žinios skirtos tam, kad kurčiau čia – Lietuvoje ir Lietuvai, kol kas, manau jog įvairių žinių geriausia semts iš pasaulio. Sukurta įvairialypė patirtis ir distancija įgyta kelionių metu dar labiau skatina grįžti ir panaudoti tai namuose.

Tačiau šiandien nebedirbi „pagal specialybę”, o esi „Kurk Lietuvai” programoje, kartu su Giedre dirbi kino srityje. Kodėl?

– Pasirinkau kitą kryptį – kultūrinių, socialinių projektų įgyvendinimas. Neslėpsiu, tai buvo vienas sudėtingiausių etapų. Turėjau daug dvejonių, kartais jos grįžta, nes architektūra dažnai suvokiama kaip apibrėžta profesija, kurią pasirinkus kelias aiškus. Tačiau, kuo toliau tuo labiau vertinu kad architektūra man davė labai daug suvokiant apie patį žmogų, jo judėjimą erdvėje, pojūtį mieste, bendruomenėje ir pan. Todėl tikiu, jog tai puikus pamatas veikloms, kurias šiuo metu vykdau.

Foto: KTU nuotr.

Giedre, dabar, kai esi jau grįžusi, kas tave kasdien džiugina gyvenant Lietuvoje?

– Tai mano kultūra, kalba ir mano žmonės, jaučiuosi namuose nors kartais ir trūksta tolerancijos, laisvės, kad būtum kitoms ir niekas nevertintų. Lietuva labai atsigauna ir mane tai džiugina labiausiai – jauni žmonės veržlūs ir labai darbštūs, tai yra tai kuo Lietuva išsiskiria.

Giedre, tu buvai jau tiek pasiekusi, turėjai didžiulį profesinių pažinčių ratą, ar nebuvo baisu tiek pasiekus grįžti atgal?

– Grįžti į Lietuvą buvo labai baisu. Tiesą sakant, galvoje ta mintis sukosi jau keletą metų, bet ją vis nuvydavau, nes jaučiau tikriausiai dažnam pažįstamą jausmą, kad mano gyvenimas yra Berlyne – mano draugai, mano rutina, mano darbai ir mano kontaktai. Taip pat suvokiau, kad bijau kultūrinių skirtumų tarp Berlyno ir Vilniaus, kurie atsiranda dėl istorinių, nacionalinių ir geografinių priežasčių. Ir buvo baisu, nes suvokiau, kad tas Vilnius, kuriame gyvenau iki 2009 m., nebeegzistuoja, kad aš „į tą pačią upę nebeįbrisiu“.

Kodėl tada vis tik nusprendei grįžti?

– 2015 m. reikėjo priimti sprendimą ir susitelkti į vieną šalį, tad teko atsisveikinti su „Kino pavasariu“. Nebeliko priežasties porai mėnesių grįžinėti į Lietuvą. Ir greitai pastebėjau, kad pradėjo trūkinėti ryšiai su Lietuva, nes gyvenimas vyko Berlyne, sukausi jame. Pajutau, kad man dėl to skauda širdį. Vis mažiau apie Lietuvą žinojau, vis mažiau laiko galėjau čia praleisti, nes laukė darbai svertur. Bet vis tiek draudžiau sau galvoti apie grįžimą, buvo baisu. Kol galiausiai pernai žiemą leidau sau to panorėti. Visgi, žinojau, kad noriu grįžti į prasmingą veiklą, tad pradėjau pamažu dėliotis savo grįžimo planą – pirmas žingsnis buvo „Kurk Lietuvai” dalyvio anketa.

Kodėl norėjai išmėginti jėgas būtent viešajame sektoriuje – dažno jauno žmogaus tokia profesija nevilioja?

– Tiesą sakant, apie „Kurk Lietuvą“ žinojau jau senokai, bet nebuvau įsitikinus, kad tai - skirta man. Dauguma ten vykdomų projektų buvo nekultūrinio pobūdžio, nebuvau tikra, kaip galėčiau pritaikyti savo patirtį, kol pradėjau matyti, kad joje atsiranda žmonių ir iš mano srities. Gal kiek fatalistiška, bet, kai tik įsivardinau, kad noriu grįžti į Lietuvą, pamačiau, kad kitą dieną Berlyne vyks „Kurk Lietuvai“ pristatymas. Ir į jį nuėjau. Man buvo labai svarbu, grįžus į Lietuvą, turėt prasmingą veiklą ir pamačiau, kad su „Kurk Lietuvai“ galėsiu dirbti prie savo vizijos – kino teatrų regionuose, apie kurią galvojau jau kurį laiką.

Foto: KTU nuotr.

Dar keisčiau – norėjai dirbti ne su Vilniaus kultūrinio gyvenimo plėtra, o gilintis į regionų kultūros kėlimą, kodėl?

– Kartu su kolege Irmina pastarąjį pusmetį dirbame Lietuvos kino centre prie Kultūros ministerijos, kur įgyvendiname projektą „Kino sklaida regionuose“, tai yra siekiame, kad atsirastų kino ekranai miestuose, kur jų kol kas nėra, kad žmonės kiną galėtų žiūrėti savo savivaldybėje. Pastaruoju metu daug kalbama apie atskirtį tarp regionų ir didžiųjų miestų. Daug dėmesio skiriama regioninei politikai, gyvenimo kokybės gerinimui čia, ieškoma būdų, kaip gerinti regionų patrauklumą, kad žmonės matytų prasmę gyventi ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose. Daug kalbama apie verslo plėtrą, gyvenamųjų būstų suteikimą. Visgi turėtų būti rūpinamasi ir kultūriniu gyvenimu regionuose, kad mažesnių savivaldybių gyventojai galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, didžiuotis, kad yra savo bendruomenės dalimi.

Kinas paprastai yra viena prieinamiausių ir patraukliausių kultūros sričių. Anksčiau kino teatrai egzistavo kiekvienoje savivaldybėje, bet pasikeitus platinimo sistemai, šios srities finansavimo strategijoms ir kino gamybos technologijoms, daugumoje regionų kino teatrai buvo uždaryti. O tai reiškia, kad šiuo metu Lietuvoje jų beveik neliko – tik 12-a miestų šiuo metu turi profesionalius kino ekranus, daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų turi keliauti mažiausiai 80 km (į abi puses) tam, kad pamatytų kokybišką kiną. Ir nors pagal gyventojų skaičių Lietuva - didžiausia Baltijos šalis, pagal skaitmeninių ekranų skaičių tikrai atsiliekame: Estijoje yra 80, Latvijoje – 65, o Lietuvoje – tik 54. Smagu pastebėti, kad kino lankomumas kino teatruose apskritai yra išaugęs, išplatinama ir daugiau filmų, ženkliai populiarėja lietuviškas kinas, tad betrūksta kino ekranų, kad ir tolimesnių regionų gyventojai galėtų mėgautis kinu, ir tai galėtų daryti pilnavertiškai.

Irmina, o kaip tu? Kodėl pildei „Kurk Lietuvai” anketą?

– Daug apie tai mąsčiau. Išvykimas mokytis ir dirbti svetur sukūrė atstumą, kuris leido Lietuvą įvertinti kaip erdvę kurti ir įgyvendinti įdomias idėjas, tobulėti, o „Kurk Lietuvai“ programa tapo keliu leidžiančiu realizuoti savo žinias ir įgytą įvairialypę patirtį. Studijuodama architektūros mokslus, o vėliau ir dirbdama kultūros valdymo srityje jaučiau, jog didžiausią prasmę turi darbai, kurie prisideda prie teigiamo mūsų valstybės pokyčio. Šiandien džiaugiuosi galimybe būti energingų bendraminčių būryje, o savo energiją nukreipti Lietuvos ateities kūrimui – man tai labai prasminga, o iš to ateina ir motyvacijos jausmas ir energija ryte lipti iš lovos.

Visgi dirbti valstybinį darbą – ne organizuoti savą projektą, su kokiais sunkumais susidūrėte?

Giedrė: Nuo rugsėjo mėnesio, tik pradėjus projektą, pamatėme, kad jaučiamas didelis poreikis, kad mūsų projektas būtų įgyvendintas. Mus labai palaiko savivaldybių atstovai, kino industrija. Projekto tikslai atitinka valstybės prioritetus ir strategiją. Paaiškėjo, kad pagal „Lietuvos Respublikos skaitmeninę darbotvarkę“ tam potencialiai numatytos lėšos. Visgi kartais procesai vyksta ilgiau nei norėtųsi, nes šis projektas turėtų būti įgyvendinamas bendradarbiaujant kelioms institucijoms. Tad šie procesai, deja, vyksta, tikrai ilgiau nei norėtųsi. Kartais į jo įgyvendinimą žiūrima gan formaliai. O kartais tiesiog trūksta žmogiškųjų resursų, kad procesai pajudėtų laiku.

Giedre, tuomet koks tavo, jauno žmogaus, ilgus metus gyvenusio užsienyje, požiūris į viešąjį sektorių ir šalyje vykstančius procesus?

– Kai kurie procesai tikrai vyksta kiek lėčiau nei NVO sektoriuje. Manau, taip yra dėl to, kad turi būti laikomasi protokolo, turi būti atlikti tam tikri žingsniai, kad būtų galima pradėti kalbėti apie projekto įgyvendinimą. Reikėjo priprasti ir prie stipriai išreikštos hierarchijos, ir kad aukšto rango pozicijas galima pasiekti tik „sušokus biurokratinį šokį“. Tačiau jaučiuosi, kad man gyvenime pasisekė, nes galiu užsiimti prasminga veikla, dirbti darbą, kuris man atrodo reikalingas ir dėl kurio degu entuziazmu. Kartais kiek apmaudu, kai susidūrus su realybe, paaiškėja, kad nevisi tokia aistra dega – gal kažkam tesi papildomas darbas, pridarantis vargų. Bet tuo pačiu tai ir pats „Kurk Lietuvai” projektas yra ir puiki gyvenimo mokykla – išmokti bendrauti su kito temperamento žmonėmis, gerbiant juos ir jų terminologiją, ir stengiantis uždegti juos savo idėja.

Kartu, smagu matyti, kad valdžia siekia gerinti viešojo sektoriaus prestižą, kad jame atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kurie čia ateina tam, kad galėtų daryti pokyčius.

Sakei, kad grįžai į visai kitokį Vilnių, koks jis šiandien, lyginant miestu prieš dešimtmetį, kai jį palikai?

– Man gera matyti, kad žmonės darosi pilietiškesni, pradeda jausti atsakomybę už pokyčius, kad Vilnius labai veiklus. O iš asmeninės perspektyvos - man patinka būti Lietuvoje, su visais kultūriniais skirtumais, kurių ir bijojau, nors ir pasiilgdama savo gyvenimo Berlyne. Man džiaugsmą kelią, atrodo, elementarūs dalykai. Būti čia fiziškai, judėti Vilniaus gatvėm. Nuostabus jausmas, kai žmonės be didelių pastangų ištaria tavo vardą, ir kad tai – tiesiog vardas (juokiasi). Ir būti dalimi šalies, kurios kontekstą ir kultūrą suprantu geriausiai!

Irmina, tu stebi šį pokalbį ir šypsaisi, ką mąstai?

– Man gera klausyti pokalbių apie modernią Lietuvą. Tai mano kultūra, kalba ir mano žmonės, jaučiuosi namuose nors kartais ir trūksta tolerancijos, laisvės, kad būtum kitoms ir niekas nevertintų. O šypsausi, nes ši šalis akivaizdžiai labai atsigauna ir mane tai džiugina labiausiai - jauni žmonės veržlūs ir labai darbštūs, tai yra tai kuo Lietuva išsiskiria.