Visuomenės nuomonės tyrimai dėl pasitikėjimo valstybės institucijomis tradiciškai rodo tą patį – Lietuvos gyventojai labiausiai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais. Tokią nuomonę kasmet pareiškia apie 90 proc. apklausų dalyvių. Ugniagesiai kasdien gelbėja žmonių gyvybes ir skuba į pagalbą nukentėjusiesiems. Daugelis jų dirba iš pareigos savo artimui, miestui ir valstybei. Tokią pareigą jaučia ir Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos ugniagesė gelbėtoja Irmantė.

Nuo pat mažumės iš arti susipažinusi su šia profesija Irmantė nusprendė sekti tėvo pėdomis. Galima sakyti, ji užaugo tikroje ugniagesių šeimoje: ugniagesiais buvo jos tėtis ir prosenelis, jos sesuo dirba Priešgaisrinėje inspekcijoje, o mama ugniagesiams siuva drabužius.

„Visi aplinkiniai, atrodo, dirba tą patį darbą. Gal bendrauju tik su tokiais pačiais kaip aš“, – juokiasi ugniagesė gelbėtoja.

Irmante, kaip atrodė jūsų vaikystė, kai matėte pavyzdį iš tėvo?

– Gyvenau Švenčionių rajono kaime, kuriame – 20 namų. Tėvas dirbo Švenčionyse. Nuo mokyklos iki namų – keturi kilometrai pėsčiomis. Atstumas nemažas, tad po mokyklos laukdavome meno pamokų, o jei tėtis dirbdavo, laukdavome pas jį darbe. Ateidavau į gaisrinę, o ten – toks specifinis kvapas. Dabar dirbu naujoje komandoje, tad jo nejaučiu. Grįžusi namo nueinu į Švenčionių priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą pas sesę ir draugą, tai tikrai užuodžiu mašinų kvapą, susimaišiusį su dūmais.


Pamenu, buvo karšta vasara, mes lakstėme su šortais, o tėvas ugniagesiams paliepė su žarnomis aplaistyti mus vandeniu. Tai vaikams didžiausia pramoga būdavo. Vaikystėje niekur toli nereikėdavo važiuoti, kad pamatytume gaisrų, nes mūsų kaime jie kildavo labai dažnai. Mes, vaikai, buvome tikri darbininkai ir didžiausi pagalbininkai. Vieną kartą degė pieva, tai su kaimynais prisirovę šakų gesinome ugnį. Tada kaimyno sandėliukas degė, pirtis, namas. Kai buvau paauglė, naktį jau miegojau, o tėvas atėjo ir pažadino: „Irma, dega kaimynų namas, einam pažiūrėsim.“ Apsirengiau, nuėjau, o ir kito kaimyno vaikas apsirengęs žiūri. Tėvas, aišku, padėjo gaisrininkams, o mes su kaimynu stovėjome ir tikrai tada norėjome pagelbėti.

Visi žmonės kreivais žvilgsniai žiūrėjo, nes nuo tėvo sklido degėsių kvapas. Panašus vaizdas būna, kai žmonės nuo girtuoklių traukiasi. O mes su sese tik dar arčiau tėvo glaudžiamės ir mintyse kartojame, koks jis didvyris, ką tik tokį darbą padarė, o jie to net nežino.

Pats įsimintiniausias vaikystės įvykis – gretimame kaime degantis namas, kai su šeima važiavome į Kūčių mišias. Tuo metu dar ne visi turėjo mobiliuosius telefonus, o mano tėvas turėjo. Visgi tąkart jo nepasiėmė, tad bėgo pas kaimynus iškviesti gaisrinę, o mums liepė sėdėti automobilyje. Visas namas pleškėjo atvira liepsna. Tėvas žinojo, kad viduje yra žmonių, bet atidaręs duris neturėjo galimybės įeiti, nes būtų ir pats užtroškęs.

Galiausiai nuvažiavome į bažnyčią, su sese stovėjome prie tėvo ir toks geras jausmas apėmė. Visi žmonės kreivais žvilgsniai žiūrėjo, nes nuo tėvo sklido stiprus degėsių kvapas. Panašus vaizdas būna, kai žmonės nuo girtuoklių traukiasi. O mes su sese tik dar arčiau tėvo glaudžiamės ir mintyse kartojam, koks jis didvyris, ką tik tokį darbą padarė, o jie to net nežino.

Ar jau tuomet nekilo abejonių, kuo norite būti užaugusi?

– Iš pradžių norėjau tapti konditere. Vilniaus kolegijoje buvau įstojusi į maisto kulinariją, pasimokiau tris mėnesius ir supratau, kad tai ne man. Tada tas pats vaikystės draugas – kaimynas – pasiūlė pabandyti kartu eiti mokytis į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Taip ir atėjo mano pašaukimas. Pabandžiau, patekau ir po devynių mėnesių pabaigiau mokslus.


– O tuo metu jau buvo priimtina, kad merginos ateina mokytis šios profesijos?

– Nuo tada, kai Valčiūnuose atidarė naują ugniagesių mokyklą, aš buvau pirmoji mergina, kuri ją baigė. Man buvo 20 metų, kai pradėjau dirbti Vilniaus 6-ojoje komandoje. Galima sakyti, kad dabar tai pamažu jau tampa moteriška profesija, nes žinau ir daugiau moterų – Ugniagesių gelbėtojų mokykloje yra dar viena mokinė, kita jau išėjo po dviejų mėnesių kurso. Tai tikrai galima sakyti, kad į šią profesiją ateina vis daugiau moterų. Iš viso Lietuvoje yra aštuonios ugniagesės gelbėtojos moterys, o Vilniaus apskrityje esu vienintelė.

Teorijoje atrodo visai kitaip, o ten – žmonių riksmai, iš inercijos ir dūžių išmesti iš automobilių kūnai.

Ar nebaisu jaunai 20-metei merginai ateiti į darbą, kur ji bus viena tarp vyrų? Ar jaučiate padidėjusį dėmesį?

– Gal buvo baisoka, koks bus pirmas įvykis. Po to jau kažkaip ne – įsidirbau, gilinausi, mokiausi. O padidėjęs dėmesys buvo, kai tik atėjau dirbti. Tuomet dar buvau kuklesnė, atėjusi visiems sakydavau „Laba diena“, o dabar nors žodį man pasakyk (juokiasi). Jei ir atvažiuoja ugniagesiai iš kitų komandų, tai mane atpažįsta, nes dirbu jau ketverius metus, be to, dalyvauju kasmetinėse ugniagesių varžybose.

Ar vis dar pamenate savo pirmąjį iškvietimą?

– Kai dar mokiausi Ugniagesių gelbėtojų mokykloje, visa mūsų grupė buvo suskirstyta į penkias pamainas ir kasdien jos keitėsi: parą budime, o kitas dienas gyvename bendrabutyje. Kai aš budėjau, lauke žaidėme tinklinį, išgirdome iškvietimą, o kamuolys taip ir liko rankose. Bėgu aš su tuo kamuoliu laiminga ir mintyse galvoju: „Pagaliau mūsų pamainai pirmasis iškvietimas!” Dar buvome jauni ir nepatyrę, tai taip smagu atrodė. Aikštelėje stovėjo durelės ir vartai, per kuriuos kolegos gražiai peršoko. Tada bandžiau peršokti ir aš, bet kažkas pakėlė vartelius, – kaip kritau ant žemės: koją susimušiau, guliu, ašaros rieda. Sakau: „Niekur aš nevažiuosiu, važiuokit be manęs!” Tuo metu atbėgo mokytojas ir pranešė, kad įvyko avarija, tad reikia daugiau žmonių. Sakau: „O, avarija, tai aš jau tada važiuoju.“


Nuvažiavus pasitiko tokie vaizdai, kad pasimetusi stovėjau su lentele ir nežinojau, ką ten reikia užsirašyti. Buvo tikrai keista tokią rimtą avariją matyti. Teorijoje atrodo visai kitaip, o ten – žmonių riksmai, iš inercijos ir dūžių iš automobilių išmesti kūnai. Gali būti, kad net diržai nuplyšo, o gal juos ištraukė važiuojantys prakeleiviai. Kai juos išvežė, stovėjom ir apmąstėm visą situaciją: ką kaip reikėjo daryti, kas gerai, o kas ne.

Tokiame darbe itin dažnai pasitaiko nemalonių situacijų. Kokie jausmai užplūsta, matant degančius namus ar automobiliuose įstrigusius žmones?

– Kai gauni iškvietimą, kyla kažkoks keistas jausmas. Tuomet dar nežinai, kas vyksta, o kai nuvyksti ir padedi, geras jausmas apima: tu kažkam padėjai, o gal tau kada nors reikės pagalbos. Visą laiką jaučiu jaudulį, dažnai adrenaliną, nes nežinau, kas nutiks, ypač, kai Bendrasis pagalbos centras praneša, kad kažkas dega, ir tu važiuoji visai nežinodamas, kas ten dega. Mūsų darbas toks visą laiką laukti kažko, nes neįsivaizduoji, kas bus. Labiausiai nesinori vykti į avarijas – gaisrai tai nieko, o avarijose nežinai, ką nuvažiavęs pamatysi.

Vienas iš pirmųjų mano iškvietimų – degančios buto durys. Šiaip tai prisipažinsiu, kad man gražu žiūrėti į liepsnas. Vienas dalykas – matyti laužo ugnį, o visai kas kita, kai liepsna ritasi lubomis. Visiems, man atrodo, būtų gražu. Kai reikia gelbėti žmones, nesigrožime, nėra kada. Tik kol vandens laukiame, tada dedamės kaukes ir einame į vidų.

Kokiomis sąlygomis tenka dirbti? Kaip ištveriate karštį gaisro metu?

– Jei jau viskas dega, iškart duris atidarius gausi ugnies pliūpsnį. Mes užsidedame kaukes, vanduo atiteka į visas žarnas, tada pamažu pradarome duris, pilame, aušiname patalpas ir einame. Kaukė apsaugo nuo dūmų ir smalkių, o balionuose turime oro.


Karštis labai didelis, ypač vasarą. Žiemos metu, atrodo, viskas gerai, užgesini gaisrą ir apranga pradeda šalti, o vasaros metu, kai po apsaugine uniforma vilkime marškinėlius, jau būna per karšta. Vien kol nuvažiuojame, spėjame suprakaituoti. Praeitą vasarą su kolega vykome gesinti gaisro ir jaučiame, kad nebegalim tverti karščio, nes taip degino pečius, kad, atrodo, pūslės iššoks. Karštis pereina per visą kūną, o ir mūsų aprangos ne visada gali pilnai apsaugoti, nes viskas dega tik esant tam tikrai temperatūrai, tad medžiaga irgi galėtų sudegti.

Tai čia visada yra nenuspėjamas darbas, nes tikrai atrodo gali įeiti, o išeiti – nežinia, sprogs kas nors ir viskas.

Tai pavojus ugniagesių gyvybei tyko visada ir visur. Kokį nutikimą dar prisiminsite ilgai?

– Tai čia visada yra nenuspėjamas darbas, nes tikrai, atrodo, gali įeiti, o išeiti – nežinia, sprogs kas nors ir viskas. Vieną kartą patalpoje buvo labai daug dūmų ir po kojomis nieko nesimatė, bet mes turėjome eiti vidun ir viską tikrinti. Su kolege antrame namo aukšte sustojome prie didelės grindyse išpjautos skylės, tad kokius penkis metrus buvo galima kristi apačion.

Kaip nelaimėse reaguoja žmonėsįvykio liudininkai ir dalyviai?

– Jei dega namas, žmonės ugniagesius gali ir išvadinti visaip. Visada žmonėms atrodo, kad ugniagesiai atvažiuoja be vandens. Mūsų pirmame skyriuje – viename automobilyje – telpa 800 litrai vandens. Tai yra ašara, atvažiavus gesinti gaisro, bet mūsų automobilis mažas, kad galėtume pravažiuoti pro automobiliais užstatytus kiemus. Pasitaiko neadekvačių žmonių, dažniausiai tokiems sakome: „Ponai, atsiprašome, bet netrukdykite mums dirbti, mes dirbame savo darbą“, arba iškviečiame policiją, kurie juos prižiūri. Paprasti žmonės tai atbėgs ir pasitiks, jei dega namas, parodys, kur važiuoti, nes būna tokių gatvių, kad važiuojame, bet nieko nėra. Malonu, kai patys nori, kad jiems padėtų. Tenka pabendrauti ir su nukentėjusiais, nuraminti juos, nes dažniausiai būna šoko būsenoje.

Žmonės, kad galėtų pragyventi, sukasi kas kaip išmano, nes išlaikyti šeimą Vilniaus kainomis pavyksta sunkiai.

O kaip jus veikia žmonių emocijos ir riksmai? Ar darbuotojams prireikia psichologų pagalbos?

– Mums prieš važiuojant į įvykį reikia nusiteikti morališkai, kad visko gali būti, – nesitikėk nieko. Nusiramini, fiziškai padirbi, susirenki savo daiktus ir išvažiuoji. Kartais mums iškart pasako, kad viduje gali būti žmonių. Tuomet tiesiog paieškoje sutelkiamos pajėgos. Visko būna: ir išgelbėjimų, ir netekimų, juk liepsnos greitai pasiglemžia pastato konstrukcijas, kurios dažnai neatlaiko gaisro apkrovų.

Pasitaiko sukrečiančių vaizdų. Jeigu reikia, mes vienas kitam esame psichologai – tarpusavyje pasikalbame apie įvykius. Tik mes labiau gal ne apie mūsų psichologinę būseną kalbame, o apie tai, kaip atlikome darbą: ką darėme gerai, o ką blogai.


Kaip reaguoja žmonės, kai pamato, kad jų atvyko gelbėti mergina?

– Sutinku žmonių, kurie į tai nekreipia visai dėmesio, o yra tokių, kurie feisbuke išsireiškia tokiais žodžiais: „Nu ne, manęs mergina tai jau negelbės.“ Tokių žmonių pilna, bet kiekvieno pasirinkimas. Manau, jei būtų koks nors įvykis, kur atvažiuočiau gelbėti, tai žmogus norėtų būti išgelbėtas, o ne savo principų laikytis. O naujai sutikti žmonės netiki, kai pasakau apie savo profesiją.

Kaip atrodo jūsų darbo diena, kai nebūna iškvietimų?

– Budime kas ketvirtą parą. Trims dienoms grįžtame į namus, kur galime ilsėtis. Mūsų darbas prasideda pusę aštuonių ryte ir baigiasi kitą dieną tuo pat metu. Mes ateiname anksčiau, kad galėtume pasiimti visą savo įrangą. Padarome kavos pertraukėlę, tada klasėje vyksta mokymai, teoriniai ir profilaktiniai užsiėmimai – pagal sąrašus darome normatyvus arba vyksta mokymai su įranga. Vėliau pietaujame, o popiet vyksta arba ūkiniai, arba komandos viršininko paskirti kokie nors darbai. Trečią valandą einame sportuoti. Po trijų valandų turime poilsio metą, per kurį galime vakarieniauti. Nuo 22 val. iki 6 val. – poilsis, jeigu nėra iškvietimų. 6 val. ryte valome įrangą ir priduodame ją kitai pamainai.

Labai stambi žiurkė įstrigo į kanalizacijos dangtį. Ugniagesiai ištraukė, išgelbėjo gyvūnėlį ir ji tiesiog nušuoliavo Vokietijos gatvėmis. Tai yra pagalba gyvūnams.

Bet kokiu atveju, jei yra iškvietimas, mes vykstame, nesvarbu, ką tuo metu darome – prausiamės, miegame, valgome ar sportuojame, – per minutę turime išvykti iš garažo. Apsirengimui duotas normatyvas – 43 sekundės, tačiau mums pavyksta greičiau. Būna dienų, kai niekur neišvažiuojame, o būna, kad ir 8 ar 9 iškvietimai per vieną budėjimą.

Intensyvumas priklauso nuo metų laiko. Kai prasideda šildymo sezonas, dega kaminai, nes jų žmonės neišvalo. Itin dažnai pasitaiko ir šiukšliadėžių gaisrų. Be to, suteikiame pagalbą ir kitoms institucijoms, pavyzdžiui, policininkams atidaryti duris. Neseniai Vokietijoje buvo atvejis, kai labai stambi žiurkė įstrigo į kanalizacijos dangtį. Ugniagesiai ištraukė, išgelbėjo gyvūnėlį ir ji tiesiog nušuoliavo Vokietijos gatvėmis. Tai yra pagalba gyvūnams.


– Visi žino ugniagesių algų problemą. Vidutinis ugniagesių atlyginimas siekia apie 660 eurų „į rankas“. Kas jus motyvuoja dirbti – geras darbas visuomenei?

– Padarius gerą darbą, visada būna ramu. Gera padėti, nors alga labai nepasigirsi. Kiti ugniagesiai, kad galėtų pragyventi, dirba antrą darbą, dažniausiai statybose. Antrą darbą privaloma suderinti su mūsų darbu: rašyti prašymus, rodyti grafiką, kad pavyko suderinti, nes po budėjimo, pagal taisykles, reikėtų ilsėtis 12 valandų. Žmonės, kad galėtų pragyventi, sukasi kas kaip išmano, nes išlaikyti šeimą Vilniaus kainomis pavyksta sunkiai. Jei turi savo butą ir nereikia mokėti nuomos, gal ir galima pragyventi, o, jei esi jaunas ir neturi buto, – sudėtingiau. Mūsų alga priklauso nuo vertinimų – reikia atlikti metų užduotis.

Kažkada žadėjau, kad mokysiuosi priauginti blakstienas, tai gal kada nors. Man patinka kruopštus darbas.

Dabar rašote bakalaurą, šiemet pabaigsite mokslus. Ar papildomai ruošiatės dirbti kaip ir kolegos?

– Kol kas galvoju tik apie bakalauro rašymą, o apie ateitį ne. Kai pabaigsiu tikrai ilsėsiuosi, jokių mokslų ir kitų darbų. Kol kas bus geras ir šis darbas – kol galėsiu, tol dirbsiu, nes mūsų grafikas – pakankamai geras. Yra variantų, kur galima dirbti kiekvieną dieną. Pilna tų darbų, nežinau, kodėl žmonės sako, kad jų nėra.

Kažkada žadėjau, kad mokysiuosi priauginti blakstienas, tai gal kada nors. Man patinka kruopštus darbas. Gaisrinė galėtų būti darbas, o ten atsipalaidavimas, arba atvirkščiai. Visąlaik dar norėjau būti barmenė, bet visi man sakė: taigi labai varginantis darbas, reikia naktimis dirbti.


Ar visas jūsų gyvenimas susijęs tik su gaisrine? Gal turite kokių nors moteriškų pomėgių ir veiklų?

– Studijuoju VGTU gaisrinę saugą (juokiasi). Mėgstu miegoti, dainuoti karaokę, vasaros metu, kai būna atostogos, ilsiuosi gamtoje, važiuoju į kaimą – ten ramu, bet, aišku, reikia padėti tėvams. Būna atvažiuoju ir manęs jau laukia: „Irma, kasim sniegą nuo stogo, einam padarysim dar tą.“ Tada galvoju: „Taigi sesė buvo, kodėl ji negalėjo padaryt?“

Pamenu, kai tėvas grįždavo po darbo namo ir eidavo iškart miegoti. Aš jam sakydavau: taigi jūs ten pamiegat, ko tu dar čia guli. Kai aš pradėjau dirbti ir kaime atsiguliau miegoti, jis ateina ir sako: tai ko tu eini miegot, darbe gi pamiegojai (juokiasi).

Darbe gulėdamas visada jauti įtampą: širdis gali sustoti, kai tau virš galvos skamba aliarmas. Staigus šokas būna, tada išgirsti, kurį skyrių kviečia. Jei ne mano, tada einu toliau ilsėtis, bet visąlaik – budėjimo režimas. Pirmom dienom iš streso nemiegojau, tik atsiguli, vos pajudi, baisu, o vėliau jau įpratau.

Tada viduje jaučiu: tai pažiūrėsim, kuris pirmesnis ir gudresnis. Kai pavyksta geriau atlikti, labai geras jausmas aplanko: matot, aš geriau pavariau.

Šiame darbe būtinas fizinis pasiruošimas. Kiek kartų sportuojate?

– Kiekvieną dieną turime sportuoti. Turime sporto salę, bet būna atvejų, kad išvažiuoji į gaisrą ir ten labai pavargsti. Tai grįžęs atgal būni tiek pavargęs, kad tikrai nesinori eiti dar į sporto salę, nes ir taip daug jėgų atidavei. Tai tada sau įskaitome, kad sportavom. O paprastai dienotvarkėje sportas – nuo 15 val.


Minėjote, kad kasmet dalyvaujate stipriausio ugniagesio varžybose. Kokias užduotis atliekate ir ar pavyksta aplenkti vyrus?

– Konkuruoju su vyrais, buvau net kelis aplenkusi, tik ne Lietuvoje. Dalyvauju ir moterų kategorijoje, tik kad pas mus Lietuvoje gal penkios moterys susirenka. Šiose varžybose dalyvauju savo noru. Prieš tai fiziškai ruošdavausi varžyboms, o dabar nesiruošiau.

Užduotys panašios į tuos darbus, kuriuos atliekame gesindami gaisrus, gelbėdami žmones ar vykdydami kitus gelbėjimo darbus: pasiimi žarną, sveriančią 20 kilogramų, be jos, visa apranga – kaukė, balionas, rūbai – gal irgi apie 20 kilogramų sveria. Tuomet reikia lipti į 4 aukštą, numesti žarną, užsitraukti kitą. Tada nulipti kiekvieną laiptelį. Garaže yra toks 80 kilogramų kaizeris, kurį su kūju reikia stumti. Kaip kada pasiseka: gali 15 kartų mušti, kol jis pasislenka tam tikrą ribą, o gali ir 50 kartų, bet nieko nebus. Tada yra slalomas ir vandens tiekimas: reikia pasiimti žarną, ją tempti 30 metrų, prasidaryti vartelius ir su vandeniu šauti į taikinį. Tada lieka pati sunkiausia dalis mums, moterims, – 80 kilogramų manekeno gabenimas. Gulintį „nukentėjusįjį“ reikia atbulomis tempti apie 30 metrų. Tai yra finišas, bet po visų bėgiojimų ir užduočių, taip pakerta kojas, kad jau tik tip topaisgaliu paeiti.

Šiemet pasitikome Naujuosius metus: pasidengėme stalą, gaminome maistą, kepėme šašlykus. Vienais metais fejerverkus leidome.

– Per ketverius darbo metus ar pati jaučiate, kad pasikeitėte kaip asmenybė?

– Kaip mama sakė, mano charakteris pasikeitė, kai dar mokiausi ugniagesių mokykloje. Mąstysena visai kitokia. Mokykloje su klasiokėmis bendraudavau ir staiga patekau į kitą mokyklą, kurioje vien vaikinai. Kai mačiau, kaip vaikinai tarpusavy bendrauja, pasikeitė požiūris į juos. Aš jiems esu kaip sesuo ir jaučiuosi lygiavertė.

Kasmet būna fiziniai ir profesiniai normatyvai – užduotys, per kurias būna juoko. Tai per fizinius visi klausia: kodėl tau mažiau reikia daryti? Kitas apgina: kai tu gimdysi vaikus, tai ir tau bus mažiau. O profesinės užduotys – visiems lygios: apsirengimas, virvių rišimas ir t. t. Tada viduje jaučiu: tai pažiūrėsim, kuris pirmesnis ir gudresnis. Kai pavyksta geriau atlikti, labai geras jausmas aplanko: matot, aš geriau pavariau (juokiasi).


Mano komanda – mano antra šeima. Mes ir šventes kartu sutinkame. Šiemet pasitikome Naujuosius metus: pasidengėme stalą, gaminome maistą, kepėme šašlykus. Vienais metais fejerverkus leidome. Iškart sulaukus vidurnakčio pasipila iškvietimai, tai dažniausiai prie stalo sėdame anksčiau, nes lygiai 12 val. žinome – galime tikėtis skambučio. Šiemet stebėjome fejerverkus, ant tilto – žmonių minios. Praėjo 10 minučių – aliarmas – išvažiuojam.

Per šiuos metus įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Iš pradžių, kai tik pradėjau mokytis, labai bijojau aukščio. Yra 30 metrų ilgio autokopėčios, kurios iš pradžių atrodo labai baisiai, o vėliau jau nieko. Mama juokėsi: vaikystėje bijojo ant apžvalgos bokštelio užlipti, o dabar su kopėčiomis laipioja. Yra tokios kablinės kopėčios: išlipęs pro langą tik ant vienos kojos laikaisi, o kita kabo lauke. Pirmame aukšte gal nieko būtų, bet kai jau esi ketvirtame aukšte, tikrai baisu.

Aprangų dydžiai kartais neatitinka, kai kuriems per dideli, kitiems – per maži. Renkiesi kaip ir savo dydį, bet pasiuva visai kitą. Nežinau, net ką kaltinti. Galima keisti, bet niekas neužtikrina, kad išvis ką nors tada gausi.

– Garsiai kalbama apie dar vieną ugniagesių problemą – uniformas. Ar turite antrą aprangą?

– Aš turiu, rajonuose ugniagesiai gal ir neturi. Mums dabar išdavė naujas aprangas, truputį papurvintos, bet dar gražios. Turime skalbyklas, patys jas skalbiame, bet negalime kiekvieną kartą grįžę dėti skalbti, nes uniformos praras savo apsaugines savybes. Parašyta, kad kas penktą kartą plaunant reikia jas impregnuoti. Aš dažniausiai prieš atostogas ar per jas išsiplaunu, bet jei į stiklo vatą papuolei, iškart meti plauti, nes po to niežės kūną. Anksčiau gal būdavo, kad suplyšta ir niekas neišduoda naujų.

Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas yra sakęs, kad ugniagesiams galėtų pakakti ir vienos uniformos. Iš gaisro grįžę galėtų jas paprasčiausiai išskalbti ir išdžiovinti džiovyklėje per pusvalandį. Ar tai įmanoma? O jei iškvietimas ir apranga nespėja išdžiūti, kas tada?

– Tą patį ir mes galvojame, su triūsikais gi nevažiuosi. Nebent leistų tuo metu užsidėti savo aprangą, pavyzdžiui, sportinę. Bet vis tiek visos pamainos drabužių neįdėsi džiovinti vienu metu. Geriausia, kai yra į ką pasikeisti. Be to, aprangų dydžiai kartais neatitinka, kai kuriems per dideli, kitiems – per maži. Renkiesi kaip ir savo dydį, bet pasiuva visai kitą. Kiekvienoje siuvykloje skirtingi matavimo dydžiai. Nežinau, net ką kaltinti. Galima keisti, bet niekas neužtikrina, kad išvis ką nors tada gausi. Žaidimas 50x50 – gausi ar ne?

Vieno ugniagesio aprangai šiemet skyrė 118 eurų. Už šią sumą jis pats gali išsirinkti, ką atsinaujinti. Tačiau kalbama apie išpūstas kainas. Ką už tiek pavyko nusipirkti?

– Šį krepšelį skiria uniformoms, kuriomis vaikštome komandoje. Už tiek, kiek skyrė, nieko neįmanoma nusipirkti. Kainos labai pakeltos – vos ne 200 proc.: šalikas, pavyzdžiui, pernai kainavo tris, o šiemet 11 eurų.

Negali savo rūbų dėvėti po apačia, viskas turi būti uniforma. Kiekvienas pagal tą krepšelį pasirenkam ko mums reikia. Bet pažiūrėjus į kainas, kai pernai 107 eurus kainavusi striukė dabar kainuoja 180 eurų, tai ką galima nusipirkti? Iš savo pinigų negali pirkti, nes čia vyksta viešasis pirkimas. Nesuprantu, gal turi taupyti iš kitų metų, kad pasiliktum ir galėtum įpirkti striukę, jei tau jos reikia. Aš pasirinkau, ko man reikėjo: gavau uniformos kelnes ir ketverius marškinėlius.